Šuns ar katės šeimininkai vis dažniau viešai kalba apie savo augintinius kaip apie artimus šeimos narius – ir dėl to neretai sulaukia pašaipų ar net agresijos. Lenkijoje kilusi diskusija parodė, kad daliai žmonių gyvūnui skiriama šiluma ir rūpestis atrodo „pertekliniai“ arba kelia vidinį pasipriešinimą.
Pedagogas ir sociologas prof. Mariuszas Jędrzejko interviu platformai „Biznes Misja“ teigė, kad žmonės, kurie vietoj vaikų renkasi augintinį, esą vengia atsakomybės, o šunį „auklėti“ yra lengviau. Jis argumentavo tuo, kad gyvūną galima atiduoti ar uždaryti, kai tuo tarpu vaiko „į narvą neįdėsi“.
Tokie pasisakymai nėra pavieniai – panašus tonas dažnai pasirodo ir komentarų skiltyse po įrašais apie gyvūnų gerovę ar šeimininkų kasdienybę su augintiniais. Kai kategorišką nuomonę išsako akademinį autoritetą turintis žmogus, daliai auditorijos ji gali skambėti kaip faktas, o ne interpretacija.
Tuo pat metu žmonės augintinius renkasi dėl labai skirtingų priežasčių: vieni užaugo su gyvūnais, kiti ieško draugijos, treti ilgai svajojo apie šunį ar katę. Ne visi planuoja vaikų – ir sprendimą dėl tėvystės ar motinystės taip pat lemia įvairūs asmeniniai, finansiniai, sveikatos ar vertybiniai motyvai.
Kai rūpestis augintiniu virsta kitų kritikos taikiniu
31 metų Basia, ketverius metus auginanti kalytę Sali, sako save vadinanti „šuns mama“ ir dėl to nesijaučianti nejaukiai. Jos teigimu, sprendimas įsigyti šunį nebuvo spontaniškas: ji svarstė laiką, finansus, atsakomybę, skaitė knygas, klausėsi elgsenos specialistų tinklalaidžių.
Pasak jos, daliai žmonių sunku priimti, kad skiriasi gyvenimo pasirinkimai: vieni pirmiausia siekia karjeros, kiti kuria šeimą su vaikais, treti sąmoningai renkasi gyvenimą su augintiniu. Konfliktas dažnai kyla ne dėl paties šuns, o dėl to, kad kažkieno sprendimas neatitinka kito žmogaus lūkesčių.
Psichologė Katarzyna Łopian pabrėžia, jog kitų motyvų aiškinimas per „baimės“ ar „patogumo“ prizmę paprastina realybę. Jos teigimu, prielaida, kad vienas pasirinkimas būtinai yra lengvesnis ar „mažiau vertas“, gali žeisti ir nuvertinti žmogaus patirtį.
Psichologė atkreipia dėmesį ir į dar vieną nuostatą: kai kuriems atrodo, kad žmogaus meilės ir rūpesčio „užtenka“ tik vienai būtybei. Tačiau artimas ryšys su gyvūnu, anot jos, nereiškia, kad žmogus nepajėgus kurti gilių santykių su partneriu, šeima ar vaikais – šie ryšiai tarpusavyje nesikerta.
Ką rodo tyrimai: ryšys su šunimi panašus, bet ne tapatus
Tekste minimas 2014 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas Massachusetts General Hospital mokslininkų tyrimas, kuriame mamos, auginančios 2–10 metų vaikus ir turinčios šunį, magnetinio rezonanso metu žiūrėjo savo vaiko ir savo šuns nuotraukas. Abiem atvejais aktyvavosi su emocijomis, atlygiu ir prisirišimu siejamos smegenų sritys.
Vis dėlto skirtumų taip pat buvo: viena iš sričių, laikoma svarbia ryšio formavimui, reagavo tik į vaiko vaizdą. Išvada buvo tokia, kad prisirišimas prie šuns ir prisirišimas prie vaiko gali būti panašūs, tačiau nėra identiški.
Kiti ankstesni tyrimai, kuriuos aptaria straipsnis, rodo, kad šunys į šeimininko išėjimą ir sugrįžimą gali reaguoti panašiai kaip maži vaikai klasikiniame prisirišimo teste, o tarpusavio žiūrėjimas į akis gali būti siejamas su oksitocino lygio pokyčiais abiem pusėms.
Pašaipos, agresija ir „neįteisintas“ gedulas
K. Łopian aiškina, kad žeminančios replikos dažnai labiau pasako apie vertinantįjį nei apie žmogų, kuris rūpinasi augintiniu. Ji išskiria galimus mechanizmus: vieni turi griežtą „hierarchiją“, kam „priklauso“ švelnumas ir rūpestis, kitiems tokie vaizdai gali paliesti asmenines patirtis, kurių jie patys vaikystėje negavo.
Tokiose situacijose gali pasireikšti psichologinės gynybos: nuvertinimas („čia tik šuo“), racionalizavimas (ieškoma „protingų“ paaiškinimų savo nepatogumui) ar projekcija, kai kitiems priskiriami savi motyvai ir baimės. Kritika tuomet tampa būdu nesusidurti su vidiniu diskomfortu.
Ypač skaudūs, anot specialistės, būna komentarai apie gedulą po augintinio netekties. Straipsnyje aprašomas reiškinys vadinamas „neįteisintu gedulu“ – tai gedulas, kurio aplinka nepripažįsta, neleidžia jo atvirai išgyventi ar palaikyti. Toks nepripažinimas gali sustiprinti netekties skausmą.
Psichologė pabrėžia: ne kiekviena skirtinga nuomonė yra puolimas, bet tikras puolimas neturėtų versti žmogaus abejoti savo jausmais. Jei rūpestis gyvūnu yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakinga priežiūra, kitų pašaipos nėra argumentas, kad šis ryšys „mažiau tikras“.
