Maždaug prieš 40 milijonų metų Šiaurės Amerikoje gyveno nedidelis plėšrūnas, kurį mokslininkai laiko viena ankstyviausių šuninių linijos formų. Jis vadinamas hesperocionu ir dažnai pristatomas kaip pirmoji „tikra“ šunų giminės atstovė pagal kaukolės bei dantų sandarą.
Šis išnykęs šuninių šeimos atstovas datuojamas vėlyvuoju eocenu ir ankstyvuoju oligocenu, maždaug nuo 42,5 iki 31 milijono metų prieš mūsų laikus. Fosilijų radiniai rodo, kad jis buvo paplitęs plačioje teritorijoje nuo pietų Kanados iki dabartinio Kolorado regiono.
Kuo hesperocionas skyrėsi nuo šiuolaikinių šunų
Hesperocionas buvo palyginti mažas: nuo snukio iki uodegos galo siekdavo apie 80 centimetrų, turėjo pailgą kūną, ilgą uodegą ir smailesnį snukį. Jo kojos buvo trumpesnės nei daugumos vėlesnių šuninių, todėl gyvūnas labiau priminė mišrūną tarp šuns ir kiaunės tipo plėšrūnų.
Viena įdomiausių detalių – penki pirštai letenoje ir padidintas nagas, kurį dalis paleontologų aiškina kaip prisitaikymą kabintis ir laipioti. Tai sustiprina hipotezę, kad hesperocionas bent dalį laiko praleisdavo miškingose buveinėse, judėdamas po pomiškį ir galėdamas užlipti į medžius.
Kaip jis medžiojo ir kuo mito
Pagal dantų ir žandikaulių požymius hesperocionas greičiausiai buvo visaėdis, tačiau jo mityboje dominavo mėsa. Tikėtina, kad jis medžiojo smulkesnį grobį, pavyzdžiui, graužikus, taip pat galėjo gaudyti didesnius vabzdžius ar kitus nedidelius gyvūnus.
Mokslininkai paprastai linksta prie versijos, kad tai buvo pasalos medžiotojas, kuris pasinaudodavo slėptuvėmis ir staigiu šuoliu. Tokia strategija logiška miškingose teritorijose, kur greitis atvirose erdvėse nėra svarbiausias pranašumas.
Kodėl ankstyvieji šuniniai išnyko
Skaičiuojama, kad hesperocionai gyvavo apie 11,5 milijono metų ir išgyveno reikšmingus klimato pokyčius pereinamuoju laikotarpiu nuo eoceno iki oligoceno. Būtent šie pokyčiai dažnai įvardijami kaip vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių jų linijos nykimą.
Vėsėjant klimatui ir traukiantis subtropiniams miškams, Šiaurės Amerikoje plėtėsi atviresnės erdvės. Tokiose buveinėse pranašumą įgijo greitesni, ilgesnių kojų plėšrūnai, geriau prisitaikę persekioti grobį, o ne medžioti pasaloje.
Be aplinkos kaitos, reikšminga galėjo būti ir konkurencija su kitais plėšrūnais, įskaitant ankstyvąsias kačių grupes. Kai šie plėšrūnai įsitvirtino, jie tapo stipriais konkurentais nišose, kuriose pasalos medžioklė buvo efektyviausia.