NASA marsaeigis „Perseverance“ Jezero krateryje rado itin seną uolienų sluoksnį, kuris, mokslininkų manymu, gali būti beveik 4 milijardų metų senumo lavos ežero liekanos. Tai – Séítah (Seítah) formacija, esanti kraterio dugno dalyje.
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Communications Earth and Environment“, siūlo paaiškinimą, kaip šis sluoksnis susiformavo. Autorių teigimu, surinkti duomenys leidžia geriau suprasti ankstyvąją Marso geologiją ir sąlygas, kurios galėjo būti svarbios gyvybei.
Ankstesni darbai rodė, kad Séítah formacija sudaryta iš olivinu turtingų uolienų, primenančių komatiitus – labai skystos, mažo klampumo lavos produktus, žinomus iš ankstyvosios Žemės istorijos. Tačiau Marso vidaus sandara laikoma vėsesne, todėl toks olivino gausumas iš pirmo žvilgsnio atrodė netikėtas.
Tyrėjai sutelkė dėmesį į lavos klampumą – savybę, kuri lemia, ar išsiveržusi lava kaupsis storais dariniais, ar pasklis plačiais, palyginti plokščiais sluoksniais. Šis parametras padeda atsakyti ir į klausimą, iš kur lava galėjo atkeliavusi bei kaip toli ji galėjo nuplūsti.
Olivino kristalai išdavė lėto vėsimo istoriją
Analizuodami „Perseverance“ geocheminius matavimus, mokslininkai rėmėsi modeliu, kuris sieja lavos cheminę sudėtį su jos klampumu. Pagrindiniai duomenys buvo gauti iš marsaeigio rentgeno spektrometro PIXL, galinčio nustatyti uolienose ir grunte esančius cheminius elementus.
Rezultatai parodė, kad Séítah formaciją, tikėtina, sukūrė mažo klampumo lava, tekėjusi Marso paviršiumi. Papildomos PIXL nuotraukos atskleidė, kad stambūs olivino grūdeliai yra susijungę į tarpusavyje „susikabinusius“ kristalus – tai būdinga struktūra, kai lava vėsta ilgą laiką.
Žemėje panašūs tarpusavyje suaugę kristalai formuojasi lavos ežeruose, pavyzdžiui, Havajuose, kai masyvus lavos telkinys vėsta šimtus ar net tūkstančius metų. Tyrimo autoriai daro išvadą, kad Séítah atveju Marse galėjo vykti panašus procesas – ilgai vėsęs lavos ežeras.
Ką rodo lavos klampumo skaičiavimai
Klampumo įvertinimai svarbūs ne tik aiškinantis uolienų kilmę, bet ir rekonstruojant Marso vulkanizmo mastą. Mažo klampumo lava gali įveikti didelius atstumus, todėl, žinant šį rodiklį, lengviau spręsti, kur galėjo būti jos išsiveržimo šaltinis.
Tyrime teigiama, kad Séítah formaciją sukūręs lavos srautas galėjo nuslinkti maždaug 200 kilometrų nuo magmos židinio. Tai padeda paaiškinti, kodėl Marse aptinkami ypač ilgi lavos srautų pėdsakai.
Alternatyva – intruzija, bet ji keltų daugiau klausimų
Kita hipotezė buvo tokia, kad Séítah uolienos galėjo susidaryti ne paviršiuje, o po juo – kai kylanti magma įsiskverbia į senesnius sluoksnius ir ten kristalizuojasi. Vis dėlto, pasak tyrimo autorių, tam reikėtų, kad vėliau uolienos būtų iškeltos ir atidengtos.
Tokiam scenarijui palankus mechanizmas galėtų būti aktyvi plokščių tektonika, tačiau dabartiniai moksliniai duomenys rodo, kad Marse ji neveikia. Dėl to lavos ežero aiškinimas laikomas labiau tikėtinu šiuo metu turimų įrodymų kontekste.
Tyrėjų teigimu, mažo klampumo lavos susidarymas taip pat netiesiogiai leistų spręsti, kad prieš milijardus metų Marso gelmės galėjo būti gerokai šiltesnės. O tai, bent teoriškai, galėjo reikšti palankesnes sąlygas planetos tinkamumui gyvybei ankstyvuoju laikotarpiu.
Originalus pasakojimas apie šį tyrimą pirmiausia publikuotas „EOS Magazine“.