Ispanijos Katalonijoje, Cova de la Font Major oloje, archeologai aprašė šimtus ledynmečio raižinių, kurie kai kuriems tyrėjams primena ankstyvą bandymą perteikti judesį – tarsi primityvią animaciją. Dalis figūrų vaizduoja gyvūnų galvas ar galūnes keliose padėtyse, lyg menininkas būtų fiksavęs skirtingus judesio momentus.
Naujausiame tyrime minimi 280 raižinių, iš jų 55 – gyvūnų atvaizdai. Bendraautorė Míriam Salas-Altès teigia, kad beveik 20 žymių galėjo būti sumanytos kaip „filmas“ ar „animacija“, nors pati hipotezė išlieka atsargi ir reikalauja papildomų įrodymų.
Įspūdingiausia tai, kad ši ola nėra „naujai atrasta“ vieta: žmonės joje lankėsi šimtmečiais, turistai čia reguliariai vedami nuo 1957 metų, o oficialia lankytina vieta ji tapo 1993-iaisiais. Vis dėlto ledynmečio raižiniai ilgą laiką liko nepastebėti – kai kur juos net užgožė per dešimtmečius turistų išraižyti vardai ir datos.
Tyrėjai aiškina, kad paslaptis slypėjo apšvietime: apšvietus sieną tiesiai priešais, negilios vagelės beveik „ištirpsta“ akmens faktūroje. Tačiau šviesą nukreipus iš šono, šešėliai išryškina linijas ir gyvūnų kontūrai staiga tampa aiškiai matomi.
Raižiniai, kuriuos išdavė šviesa
Pasakojimas apie atradimą prasidėjo gana netikėtai – nuo turistų, dalyvavusių nuotykinėje ekskursijoje su hidrokostiumais. 2019 metų spalio 30 dieną oloje dirbęs archeologas Josep Maria Vergès pamatė lankytojų grupę, išeinančią iš šoninio praėjimo, kurio jis pats gerai nepažinojo, ir nusprendė jį apžiūrėti.
Užėjęs į galeriją jis išvydo sienas, išraižytas moderniais įrašais. Nukreipęs žibinto šviesą į akmens paviršių iš šono, jis pastebėjo gerokai senesnes, subtilias linijas – o netrukus išryškėjo ir arklio kontūras, paskui pasimatė daugiau gyvūnų.
Tyrėjų teigimu, būtent toks „triukas“ su šviesa paaiškina, kodėl tūkstančiai žmonių, vaikščiojusių pro šalį, galėjo nepastebėti to, kas, pažvelgus tinkamu kampu, atrodo akivaizdu. Tai kartu primena ir apie problemą, su kuria susiduria daug istorinių vietų – ne visi lankytojai supranta, ką mato, ir ne visi elgiasi atsakingai.
„Akmens amžiaus kinas“ – dar tik hipotezė
Salas-Altès yra minėjusi, kad kai kurios figūros atrodo tarsi vaizduojančios skirtingas judesio fazes: pavyzdžiui, kartojamos galūnės skirtingose padėtyse galėjo būti bandymas pavaizduoti bėgimą. Tokiu atveju menininkas viename piešinyje būtų „sutalpinęs“ kelias akimirkas.
Panašių interpretacijų archeologijoje būta ir anksčiau. 2012 metais žurnale „Antiquity“ publikuotame tyrime buvo svarstyta, kad kai kuriuose Prancūzijos paleolito kūriniuose persidengiančios galūnės ar galvos galėjo sąmoningai kurti judesio įspūdį.
Ta pati publikacija priminė ir kitą galimą „animacijos“ principą – mažus kaulinius diskus su skylute centre, kuriuose skirtingi vaizdai išraižyti abiejose pusėse. Tokį diską sukant ant virvelės, vaizdai ima keistis ir sukuria judesio iliuziją, panašią į daug vėliau išpopuliarėjusį optinį žaislą taumatropą.
Katalonijos oloje tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios figūros tarsi įkomponuotos pasitelkiant natūralias uolos linijas: pavyzdžiui, vienas arklys išraižytas ties natūralia riba, primenančia žemės liniją. Kitoje vietoje elnė nuleidžia snukį link uolos plyšio, kuris gali būti suvokiamas kaip vanduo – jei ši interpretacija teisinga, tai galėtų būti viena ankstyviausių vandens vaizdavimo užuominų.
Kiek senas yra šis menas?
Tikslios gyvūnų raižinių datos kol kas nėra – jie nebuvo tiesiogiai datuoti. Vis dėlto oloje rasti anglies pėdsakai ir titnaginis įrankis leidžia manyti, kad žmonės čia buvo maždaug prieš 26 000 metų, o kai kurie pėdsakai rodo dar ankstesnius apsilankymus.
Stilistiniai palyginimai leidžia spėti, kad dalis figūrų yra senesnės nei 19 000 metų, tačiau tyrėjai pabrėžia, jog ne visi ženklai būtinai vienodo amžiaus. Oloje esama ir kitokių, sunkiau atpažįstamų brūkšnių bei linijų, kurių datavimas ir prasmė dar nėra aiškūs.
Atradimas reikšmingas ir regiono mastu: iki šiol Katalonijoje buvo žinomi tik keli galimi ledynmečio olų meno pavyzdžiai. Cova de la Font Major dabar įvardijama kaip trečias pagal gyvūnų figūrų skaičių rinkinys Viduržemio jūros Pirėnų regione, o tyrėjai įžvelgia ir galimą išskirtinį vietinį stilių.
Ar raižiniai iš tiesų buvo sumanyti kaip „animacija“, kol kas lieka atviras klausimas. Tačiau pats faktas, kad toks didelis ledynmečio kūrinių rinkinys ilgai slėpėsi turistų pamėgtoje vietoje, primena, kiek dar netikėtumų gali būti seniai žinomose archeologinėse vietovėse.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Antiquity“.