Tag: Omega-3 riebalų rūgštys

  • Vyrams po 40-ies – 5 svarbiausios maistinės medžiagos: nuo magnio iki vitamino D

    Perkopus 40-metį organizmo poreikiai ima keistis: greičiau mažėja raumenų masė ir kaulų tvirtumas, o su amžiumi dažniau išryškėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Todėl mityba šiame etape tampa ne tik „sveiko gyvenimo būdo“ dalimi, bet ir praktišku būdu palaikyti jėgą bei savijautą.

    „EatingWell“ publikuotame straipsnyje dietologai išskiria penkias maistines medžiagas, į kurias vyrams po 40-ies verta atkreipti daugiau dėmesio. Tai magnis, skaidulos, kalis, omega-3 riebalų rūgštys ir vitaminas D.

    Bendra rekomendacija paprasta: pirmiausia šių medžiagų siekti su maistu – daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, vaisių, daržovių, riešutų ir riebios žuvies. Papildai gali būti svarstomi tuomet, kai mityba neužtikrina pakankamo kiekio arba tam yra konkreti priežastis.

    Vis dėlto su papildais svarbu elgtis atsargiai: kai kurios medžiagos (ypač kalis) tam tikromis sveikatos būklėmis ar vartojant konkrečius vaistus gali kelti rizikų, todėl prieš pradedant vartoti verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Magnis: energijai, raumenims ir kraujospūdžiui

    Magnis dalyvauja šimtuose organizmo procesų – nuo energijos gamybos iki raumenų ir nervų funkcijos, taip pat prisideda prie kaulų sveikatos. Dietologų teigimu, vyrams po 40-ies rekomenduojama paros norma siekia 420 miligramų, tačiau nemaža dalis jos nesurenka.

    Su amžiumi magnio įsisavinimas gali prastėti, o jo netektys didėti, todėl pakankamas kiekis tampa dar svarbesnis. Geri šaltiniai – viso grūdo produktai, moliūgų sėklos, migdolai, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai.

    Papildai kartais svarstomi, jei su maistu nepavyksta surinkti reikiamo kiekio arba sprendžiami kraujospūdžio ar cukraus kiekio kraujyje klausimai. Straipsnyje pažymima, kad magnio papildai kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažinti kraujospūdį, ypač jei jis padidėjęs arba trūksta magnio.

    Skaidulos: žarnynui ir širdžiai

    Skaidulos neretai siejamos tik su virškinimu, tačiau jų nauda platesnė – didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su mažesne nutukimo, diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Jos taip pat gali būti svarbios storosios žarnos sveikatai.

    Vyrams po 40-ies siūloma siekti 34–38 gramų skaidulų per parą. Tam tinka vaisiai, daržovės, pupelės, lęšiai, riešutai, sėklos, viso grūdo produktai – net ir spraginti kukurūzai (jei neperkrauti druska ar riebalais).

    Jei su maistu pasiekti normą sudėtinga, straipsnyje kaip viena iš galimų priemonių minimi psilių (gysločio sėklų luobelių) papildai. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnių dozių ir gerti pakankamai vandens.

    Kalis: svarbus kraujospūdžiui, bet su papildais – atsargiai

    Kalis svarbus skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ir inkstų funkcijai. Jo reikšmė ypač išryškėja kalbant apie kraujospūdį – kalis ir natris veikia kartu, o didesnis kalio kiekis mityboje kai kuriems žmonėms siejamas su palankesniu kraujospūdžiu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad vien banano dažnai nepakanka: vidutinio dydžio bananas suteikia tik apie 9 proc. paros kalio poreikio. Tarp maisto šaltinių minimi pienas ir jogurtas, lapinės daržovės, bulvės, apelsinai, lęšiai, pomidorai, lašiša.

    Kartu įspėjama, kad kalio papildai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali būti pavojingi, jei inkstai nepašalina pertekliaus. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, AKF inhibitorius, ARB ar kalį tausojančius diuretikus), prieš juos reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Omega-3 ir vitaminas D: žuvies lėkštėje ir saulės trūkumo sezono tema

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir smegenų veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir atsistatymu po fizinio krūvio. EPA ir DHA gausu riebioje žuvyje – lašišoje, sardinėse, skumbrėje, silkėje, upėtakyje, o ALA galima gauti iš augalinių šaltinių, pavyzdžiui, graikinių riešutų, čija sėklų, linų sėmenų.

    Jei racione retai atsiranda riebi žuvis (straipsnyje minima riba – bent dvi porcijos per savaitę) arba yra padidėję trigliceridai ar riebalinė kepenų liga, omega-3 papildai su EPA ir DHA gali būti svarstomi kaip viena iš opcijų.

    Dar viena dažnai aptariama tema – vitaminas D. Jis svarbus kaulų ir raumenų funkcijai, o straipsnyje pabrėžiama, kad daug vyrų gauna per mažai saulės, ypač dirbant patalpose. Vitamino D paros poreikis nurodomas 600 TV, tačiau su maistu jį surinkti gali būti sunku.

    Vitamino D yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, taip pat juo gali būti papildyti kai kurie pieno produktai ar gėrimai, jo turi ir ultravioletiniais spinduliais apdoroti grybai. Kadangi maisto šaltinių pasirinkimas ribotas, straipsnyje siūloma aptarti su gydytoju galimybę atlikti kraujo tyrimą ir, prireikus, parinkti papildą – ypač žiemos sezonu ar daug laiko praleidžiant patalpose.

  • Mitybos ekspertai įspėja: taip ruošta upėtakio filė išsaugo daugiausia omega-3 ir vitamino D

    Upėtakis dažnai lieka lašišos šešėlyje, tačiau maistine verte jam nenusileidžia: tai baltymų šaltinis, turintis omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir kitų organizmui svarbių mikroelementų. Specialistai pabrėžia, kad daug ką lemia ne tik žuvies kokybė, bet ir pasirinktas gaminimo būdas.

    Norint išsaugoti kuo daugiau vertingų medžiagų, rekomenduojama rinktis švelnesnį terminį apdorojimą, ypač garinimą. Žemesnė temperatūra ir trumpesnis sąlytis su tiesiogine kaitra padeda geriau išlaikyti jautresnes riebalų rūgštis, kurios gali irti stipriai kepant.

    Tyrimais nustatyta, kad kepant žuvį aliejuje omega-3 kiekis kai kuriais atvejais gali smarkiai sumažėti, o aukšta temperatūra ilgiau gaminant taip pat siejama su didesniais riebalų pokyčiais. Dėl to garinimas laikomas vienu patikimiausių būdų, kai prioritetas yra maistinė vertė ir sultingumas.

    Kaip garinti, kad būtų skanu

    Garuose upėtakį galima ruošti keliais būdais: garpuodyje, bambukiniame garintuve arba tiesiog keptuvėje su nedideliu vandens kiekiu ir sandariu dangčiu. Dar vienas populiarus variantas yra žuvį kepti uždarame pakete, kai filė suvyniojama į kepimo popierių ar foliją su trupučiu skysčio.

    Gaminant uždarame pakete žuvis iš esmės troškinasi savo garuose, todėl išlieka minkšta, o priedai natūraliai tampa padažu. Skonį galima paryškinti citrina, žolelėmis ar trupučiu sauso vyno, tačiau svarbu neperkrauti prieskoniais, kad neužgožtų subtilaus upėtakio skonio.

    Alternatyvos garinimui

    Mitybos požiūriu palankios alternatyvos yra ir ruoša mikrobangų krosnelėje bei trumpas kepimas orkaitėje. Mikrobangų krosnelė dažnai leidžia greitai pagaminti filė jos neišsausinant, o trumpas kepimas orkaitėje, ypač neperlaikant, gali padėti išsaugoti dalį jautresnių riebalų.

    Didžiausia rizika maistinei vertei paprastai siejama su ilgai trunkančiu ir labai karštu kepimu, pavyzdžiui, keptuvėje ar po griliumi, kai žuvis greičiau išsausėja. Todėl, jei tikslas yra ir skonis, ir nauda, verta rinktis švelnesnę kaitrą, trumpesnį laiką bei kuo mažiau papildomų riebalų.

    „Jei norite, kad žuvyje liktų kuo daugiau vertingų riebalų, rinkitės žemesnės temperatūros, švelnesnius gaminimo būdus“, – pabrėžia mitybos specialistai.

  • Šią pigią žuvį lietuviai nuvertina: gydytojai primena, kuo skumbrė naudinga sveikatai

    Skumbrė dažnai laikoma paprasta ir pigi žuvimi, todėl dalis pirkėjų klaidingai mano, kad ji menkavertė ar net nesveika. Iš tiesų tai riebi jūrinė žuvis, kurios riebalai skiriasi nuo daugelyje mėsos gaminių vyraujančių sočiųjų riebalų. Skumbrėje gausu omega-3 riebalų rūgščių, ypač EPA ir DHA, siejamų su širdies ir kraujagyslių sistemos nauda.

    Medicininėje literatūroje ir mitybos rekomendacijose nuosekliai pabrėžiama, kad reguliariai valgant riebias žuvis gali mažėti trigliceridų kiekis kraujyje ir uždegiminius procesus skatinančių žymenų aktyvumas. Europos sveikatos institucijos taip pat akcentuoja, kad žuvis yra svarbi subalansuotos mitybos dalis, o omega-3 riebalų rūgštys prisideda prie normalios širdies veiklos, jei jų suvartojama pakankamai.

    Kodėl ji pigi, bet vertinga?

    Skumbrės kaina dažnai mažesnė ne dėl prastesnės sudėties, o dėl didesnės pasiūlos ir paprastesnės tiekimo grandinės. Ši žuvis plačiai paplitusi, lengviau sugaunama didesniais kiekiais, todėl rinkoje jos netrūksta. Dėl to vartotojams ji tampa vienu prieinamiausių būdų įtraukti į racioną omega-3 ir kokybiškų baltymų.

    Skumbrė taip pat yra visaverčių baltymų šaltinis, turintis nepakeičiamųjų aminorūgščių. Dėl to ji gali būti sotus pasirinkimas tiek pietums, tiek vakarienei, ypač kai derinama su daržovėmis ir pilno grūdo produktais. Tokie deriniai padeda išlaikyti palankesnį bendrą riebalų ir druskos balansą dienos racione.

    Rūkyta skumbrė: kur slypi rizika?

    Rūkymas yra tradicinis konservavimo būdas, kuris suteikia žuviai ryškų skonį, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį. Rūkytoje žuvyje neretai būna daugiau druskos, o tai aktualu žmonėms, kurie stebi kraujospūdį ar turi kitų širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių. Dėl to rūkyta skumbrė dažniau turėtų būti ne kasdienis, o saikingas pasirinkimas.

    Perkant verta rinktis produktą, kurio žuvis yra tvirta, sultinga, be per didelio sausumo ir be aitrios, nenatūralios dūmo smarvės. Jei įmanoma, praktiškas sprendimas yra kaitalioti skirtingus paruošimo būdus, pavyzdžiui, rinktis šviežią ar šaldytą skumbrę ir ją kepti orkaitėje, troškinti ar gaminti garuose. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį.

    Vitaminai ir mikroelementai

    Skumbrė vertinama ir dėl vitamino D, kurio šiauriniuose regionuose daugelis žmonių per metus gauna per mažai. Be to, ši žuvis gali būti reikšmingas vitamino B12 šaltinis, svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Skumbrėje taip pat aptinkama seleno, prisidedančio prie antioksidacinės apsaugos, ir jodo, reikalingo skydliaukės funkcijai.

    Praktinė rekomendacija paprasta: jei nėra individualių medicininių apribojimų, žuvį į racioną verta įtraukti reguliariai, o skumbrė tam gali būti ypač patogus pasirinkimas dėl kainos ir maistinės vertės. Didžiausia nauda pasiekiama tada, kai žuvis tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne vienkartiniu sprendimu.

  • Avokadas ar graikiniai riešutai: mokslas parodė, kas iš tiesų geriau smegenims

    Diskusija, kas labiau naudinga smegenų veiklai, avokadas ar graikiniai riešutai, turi aiškų atsakymą: abu produktai vertingi, tačiau skirtingais mechanizmais. Naujausių mitybos tyrimų apžvalgos rodo, kad ryškesni ir nuoseklesni ilgalaikiai duomenys dažniau siejami su graikiniais riešutais.

    Kaip avokadas veikia smegenis?

    Avokadas vertinamas dėl mononesočiųjų riebalų, skaidulų, kalio, folio rūgšties ir antioksidantų, kurie prisideda prie širdies ir kraujagyslių sveikatos. Tai svarbu ir smegenims, nes gera kraujotaka bei palankesni cholesterolio rodikliai siejami su mažesne kognityvinių sutrikimų rizika.

    Ypatingas avokado junginys yra liuteinas, karotenoidas, aptinkamas ir akių, ir smegenų audiniuose. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose pastebėta, kad reguliariai vartojant avokadą gali padidėti liuteino kiekis organizme ir pagerėti tam tikri dėmesio bei informacijos apdorojimo rodikliai, ypač žmonėms, kurių mityboje anksčiau trūko karotenoidų.

    Avokade taip pat yra glutationo, antioksidanto, padedančio mažinti oksidacinį stresą. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas pats savaime nepakeičia bendros mitybos kokybės ir gyvenimo būdo, kurie daro didžiausią įtaką smegenų senėjimui.

    Kuo išsiskiria graikiniai riešutai?

    Graikiniai riešutai laikomi vienu geriausių augalinių omega-3 šaltinių, nes juose gausu alfa-linoleno rūgšties. Kartu su polifenoliais ir vitaminu E tai sudaro derinį, siejamą su mažesniu uždegimu ir oksidaciniu stresu, o būtent šie procesai dažnai minimi kaip svarbūs kognityvinio silpnėjimo veiksniai.

    Mokslinėje literatūroje dažniau aptinkama duomenų, kad reguliariai vartojant riešutus, įskaitant graikinius, gerėja kai kurie atminties ir pažinimo rodikliai, o ilgalaikėse stebėjimo studijose tai siejama su mažesne demencijos rizika. Svarbu tai, kad tokie ryšiai paprastai išlieka net įvertinus kitus gyvenimo būdo veiksnius, nors priežasties ir pasekmės klausimas visada reikalauja atsargumo.

    „Žvelgiant į tyrimų visumą, graikiniai riešutai turi nuoseklesnių ir ilgalaikių įrodymų, siejamų su apsauga nuo kognityvinio senėjimo ir uždegimo mažinimu“, – sakė dietologė ir mitybos specialistė Tayiba Moghal.

    Kiek ir kaip vartoti kasdien?

    Dažniausiai rekomenduojama porcija yra nedidelė sauja graikinių riešutų per dieną, maždaug 30–50 gramų. Tai patogus kiekis, kuris leidžia gauti naudingų riebalų, bet neperkrauna raciono papildomomis kalorijomis.

    Avokado atveju praktiška orientacija yra maždaug pusė avokado per dieną, ypač jei jis pakeičia mažiau palankius riebalų šaltinius. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai abu produktai įtraukiami į subalansuotą mitybą, kurioje gausu daržovių, ankštinių ir žuvies arba kitų omega-3 šaltinių.