Antrojo pasaulinio karo baigtį lėmė ne tik mūšiai fronte – sąjungininkai laimėjo ir gudriai apgaudinėdami priešą. Trijų skirtingų operacijų metu buvo kuriami netikri kariuomenės telkiniai, klastojami dokumentai ir imituojami puolimo planai.
Kaip rašo „The Collector“, šios apgaulės schemos buvo pritaikytos prieš kai kuriuos svarbiausius karo epizodus: kovas Šiaurės Afrikoje, Sąjungininkų invaziją į Siciliją ir išsilaipinimą Normandijoje. Tikslas buvo vienas – priversti Vokietijos vadovybę neteisingai įvertinti, kur ir kada smogs sąjungininkai.
Strateginė apgaulė kare nėra naujovė, tačiau Antrajame pasauliniame kare ji įgavo ypač didelį mastą. Priešui buvo pateikiami tokie įtikinami „įrodymai“, kad jis keitė gynybos planus, perdislokavo divizijas ir taip silpnino realius gynybos taškus.
Šių operacijų sėkmė matuojama ne vien užimtomis teritorijomis – apgaulė galėjo sumažinti sąjungininkų nuostolius ir sutrumpinti kai kurių kampanijų trukmę. Toliau – trys ryškiausi pavyzdžiai, kaip klaidinimas tapo ginklu.
Operacija „Bertram“: netikri tankai dykumoje
1942 metų viduryje, po Pirmojo El Alamaino mūšio Egipte, fronte įsivyravo įtampa ir laukimas – abi pusės tikėjosi priešo kontrpuolimo. Britai nusprendė, kad prieš lemiamą smūgį verta ne tiek slėptis, kiek sąmoningai parodyti tai, ko iš tikrųjų nėra.
Prieš Antrąjį El Alamaino mūšį britų pajėgos kūrė netikrus tankus ir artilerijos vienetus iš lengvų medžiagų, pavyzdžiui, audinio ir palmių šakų. Tuo pačiu reali technika buvo maskuojama taip, kad iš oro atrodytų kaip paprasti tiekimo sunkvežimiai.
Vienu kūrybiškiausių sprendimų tapo „vandentiekis“ – įrengtas fiktyvus vamzdynas, vedantis į klaidingai pasirinktą kryptį. Toks objektas leido vokiečiams net skaičiuoti tariamo puolimo laiką ir logiką, o klaidinimą papildė ir apgalvotas radijo ryšio imitavimas.
Artėjant tikram puolimui, realūs tankai pakeitė netikrus arčiau vokiečių pozicijų, o ataka buvo pradėta ten, kur jos mažiausiai laukta. Tekste teigiama, kad feldmaršalas Erwinas Rommelis buvo nustebintas – tikėjosi smūgio iš pietų ir vėliau, tačiau puolimas prasidėjo iš šiaurės, todėl laiko reaguoti buvo mažai.
Šis mūšis tapo viena ryškiausių sąjungininkų pergalių Šiaurės Afrikoje. Po jo Rommelio pajėgos pradėjo trauktis, o kampanija ilgainiui vedė prie Vokietijos pajėgų pasitraukimo iš regiono.
Operacija „Mincemeat“: lavonas su „slaptais“ dokumentais
Po pergalės Šiaurės Afrikoje sąjungininkai ieškojo kelio į Europą, o logiškiausias žingsnis atrodė invazija per Italiją. Tačiau norint sėkmingai išsilaipinti Sicilijoje, reikėjo nukreipti vokiečių dėmesį kitur.
Operaciją „Mincemeat“ kūrė britų karinės jūrų žvalgybos pareigūnai, tarp jų kapitonas Ewenas Montagu ir eskadrilės vadas Charlesas Cholmondeley. Planas buvo paprastas savo idėja, bet sudėtingas įgyvendinimu: sukurti įspūdį, kad pagrindiniai taikiniai – Graikija ir Sardinija, o ne Sicilija.
Tam buvo pasitelktas mirusio žmogaus kūnas, aprengtas karininko uniforma ir „aprūpintas“ suklastotais slaptos informacijos dokumentais bei asmeniniais daiktais, kurie turėjo sustiprinti istorijos tikrumą. Dokumentuose – klaidingi planai dėl invazijos vietų ir kita „įrodymų“ grandinė, kad tai esą netyčia į priešų rankas patekę duomenys.
1943 metų balandžio 30 dieną britų povandeninis laivas HMS „Seraph“ paleido kūną į jūrą netoli Ispanijos krantų. Vėliau dokumentai pasiekė vokiečių žvalgybą, o Vokietija, patikėjusi klasta, ėmė keisti pajėgų išdėstymą pietų Europoje – stiprino Sardiniją ir papildomai rėmė Graikiją.
1943 metų liepos 9 dieną prasidėjusi invazija į Siciliją buvo sėkminga: vokiečių ir italų gynyba buvo užklupta nepasirengusi, o sustiprinti kitų krypčių daliniai taip ir nepadėjo laiku. Sala per kelias savaites atiteko sąjungininkams.
Operacija „Fortitude“: „vaiduokliška“ armija prieš D dieną
Artėjant 1944 metų išsilaipinimui Normandijoje, sąjungininkams reikėjo išnaudoti vieną esminį to meto trūkumą – iš oro darytos nuotraukos ne visada leido patikrinti, kas realiai vyksta ant žemės. Taip gimė operacija „Fortitude“, priklausiusi platesniam apgaulės planui „Bodyguard“.
Sąjungininkai sukūrė fiktyvias kariuomenės grupes, turėjusias įtikinti Vokietiją, kad invazija gali vykti Norvegijoje (vadinamoji „Fortitude North“) arba Prancūzijos Pas-de-Calais regione („Fortitude South“) – vietoje, kuri laikyta logiška dėl artumo Anglijai.
1944 metų sausį planas buvo išplėstas suboperacija „Quicksilver“: vokiečiams buvo „parodyta“, kad JAV Pirmosios armijų grupės vadu tapo generolas George’as S. Pattonas. Esminė detalė – tokios grupės iš tikrųjų nebuvo, tačiau iliuziją stiprino pripučiami tankai, transportas, pastatai ir net lėktuvai.
Apgaulę papildė klaidinantis radijo ryšys ir dvigubi agentai. Minimas ir Juanas Pujolis García, pravarde Garbo – šnipas, kurio pateikta informacija vokiečiams pasirodė tokia įtikinama, kad jis net buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi, nors iš tikrųjų dirbo sąjungininkams.
Istorikai iki šiol nesutaria, kiek tiksliai „Fortitude“ nulėmė vokiečių sprendimus, tačiau kai kurie sąjungininkų vadai ją vertino teigiamai. Tekste pabrėžiama, kad po karo Dwightas D. Eisenhoweris buvo minėjęs netikėtai mažą priešo pėstininkų kiekį kaip vieną sėkmės veiksnių operacijoje „Overlord“.
Nors šios apgaulės schemos ilgą laiką buvo įslaptintos ir viešai plačiau aptartos tik nuo 1990-ųjų, jų logika išlieka aiški: priversti priešą klysti svarbiausiu momentu. „Bertram“, „Mincemeat“ ir „Fortitude“ neišsprendė karo vienos, bet tapo reikšmingu sąjungininkų pranašumo elementu.