35 metus sveikatos problemų alinusi Magdalena Janaszewska JAV patyrė operaciją, kuri jai suteikė viltį pradėti naują gyvenimo etapą. Atsibusdama po narkozės moteris dar neatmerkusi akių suprato tai, ko nebuvo jautusi ilgus metus: ji jaučia kojas.
Į Providence miestą Rodo Salos valstijoje ji atvyko su tėvu Antoniu po viešų paramos rinkimų, prie kurių prisidėjo tūkstančiai žmonių, rašo „Super Express“. Svarbiausias chirurginis etapas jau įveiktas, tačiau gydymas tuo nesibaigia – dabar Magdalenai būtina ilga, specializuota reabilitacija.
Moteris daugybę metų patyrė priepuolius, dalinius paralyžius, skausmingus raumenų kontraktūras, jai prireikė ne vienos hospitalizacijos. Ilgainiui ji tapo priklausoma nuo artimųjų pagalbos ir pradėjo naudotis neįgaliojo vežimėliu.
Ši istorija svarbi ne tik kaip asmeninė drama: ji primena, kiek daug gali lemti tiksli diagnozė ir tinkamai parinktas gydymas, ypač esant retoms būklėms. Šiuo metu Magdalenos šeimai didžiausias iššūkis – padengti tolesnės terapijos, buvimo JAV ir kasdienių poreikių išlaidas.
Diagnozė paaiškėjo tik sulaukus 34-erių
Pasak artimųjų, ilgą laiką nebuvo aišku, kas sukelia Magdalenos simptomus, o dalis jos nusiskundimų buvo siejama ir su galimomis psichologinėmis priežastimis. Lūžis įvyko, kai 34 metų moteriai nustatytas hipermobilus Ehlerso-Danloso sindromas (hEDS) ir nugaros smegenų „pririšimo“ (tethered cord) problema.
Šeima teigia, kad Lietuvoje šios konkrečios anomalijos nustatyti nepavyko – ji nebuvo atpažinta ir keliuose magnetinio rezonanso tyrimų aprašymuose. Tuo metu JAV neurochirurgijos profesorė, įvertinusi tuos pačius vaizdus, įžvelgė požymius, atitinkančius nugaros smegenų pririšimą.
28 lapkričio 2025 metų konsultacija tapo lemtinga: šeima ėmė svarstyti gydymo galimybes. Buvo tikrinama, ar operaciją pavyktų atlikti Lenkijoje, tačiau diagnozė ten taip pat nebuvo patvirtinta.
Galiausiai priimtas sprendimas vykti į JAV – kelionei ir gydymui reikalingos lėšos buvo surinktos per viešas aukų rinkimo akcijas.
Kelionė į JAV vyko su didele rizika
Iki pat paskutinės dienos nebuvo aišku, ar pavyks laiku išvykti: reikėjo gauti pasus su vizomis, o dokumentus šeima atsiėmė Krokuvoje likus vos dienai iki skrydžio.
Situaciją dar labiau komplikavo staigus Magdalenos būklės pablogėjimas prieš kelionę – dėl stipraus kojų tinimo ji pateko į greitosios pagalbos skyrių. Dėl genetinės polinkio trombozei rizikos jai buvo skirti antikoaguliantiniai vaistai.
Kitas priepuolis ištiko jau oro uoste. Skrydis truko apie devynias valandas, o kelionės metu Magdalenai teko gulėti verslo klasėje, kad būtų galima bent minimaliai suvaldyti jos būklę.
JAV atsirado ir biurokratinių iššūkių: gydymo įstaigos dokumentų išrašymo tvarka neatitiko reikalavimų, susijusių su Lenkijoje surinktų lėšų atsiskaitymu. Vis dėlto likus keturioms dienoms iki operacijos klinika patvirtino, kad procedūra vyks pagal planą – liepos 13 dieną.
Operacijos metu rado net dvi „gijas“
Pati operacijos data Magdalenai turėjo ir asmeninę, dvasinę reikšmę – ji sutapo su Fatimos apsireiškimų istorijoje minima liepos 13-ąja. Tačiau naktis prieš operaciją buvo itin sunki: moteris jautė stiprų silpnumą, vargino viduriavimas, trūko miego.
Ryte ji susitiko su reabilitacijos specialistu, kuris turėjo padėti po operacijos, o prieš procedūrą priėmė komuniją. Dėl Ehlerso-Danloso sindromo, sukeliančio ryškią sąnarių hipermobilumą ir nestabilumą, jos kūną teko papildomai apsaugoti ir stabilizuoti.
Po kelių valandų trukusios operacijos pabudusi Magdalena pajuto kojas – tai tapo ženklu, kad nugaros smegenų atlaisvinimas, tikėtina, pavyko. Pooperacinė ataskaita atnešė dar vieną netikėtą detalę: chirurgai pašalino ne vieną, o dvi vadinamąsias galines gijas, nors magnetinis rezonansas rodė tik vieną.
Vis dėlto atsigavimas nebuvo lengvas. Nors planuota trumpa hospitalizacija, Magdalenos organizmas buvo taip išsekęs, kad ji negalėjo atsistoti, o vienas iš bandymų vertikalizuotis baigėsi apalpimu. Galiausiai ji kliniką paliko po savaitės.
Pagerėjimas jaučiamas, bet dabar svarbiausia reabilitacija
Šeima sako, kad po operacijos atsirado pirmieji teigiami pokyčiai: priepuoliai, paralyžiai ir galūnių kontraktūros ėmė kartotis rečiau. Taip pat teigiama, kad po daugiau nei 20 metų Magdalena pradėjo funkcionuoti be nuolatinio deguonies palaikymo, o magnio lašelinės nebetapo kasdienybe.
Gydytojai Magdalenai paaiškino, kad neurologiniai pokyčiai po tokio ilgo ligos laikotarpio gali vykti dar ilgai – net iki dvejų metų. Kartu pabrėžiama, jog operacija atlaisvino nugaros smegenis, tačiau neišgydė Ehlerso-Danloso sindromo, o vienas iš didžiausių iššūkių išlieka kaukolės ir kaklo srities nestabilumas.
Dabar moteriai reikalinga daug mėnesių truksianti specializuota reabilitacija. Šeima užsakė dar vieną įtvarą, stabilizuojantį kūną nuo kaklo iki klubų, o Magdalena bando vaikščioti su vaikštyne, tačiau vis dar naudojasi vežimėliu ir daug kur reikalinga tėvo pagalba.
Reabilitacija, kaip nurodoma, suplanuota iki 2027 metų birželio pabaigos, tačiau jos kaina, įsipareigojimai klinikai, gyvenimas JAV ir kasdienės išlaidos viršija šeimos galimybes. Dėl to artimieji vėl kreipiasi į žmones, kurie jau anksčiau prisidėjo prie šios kelionės, prašydami pagalbos.