Psichologė Dovilė Bubnienė kelia nepatogų, bet savivaldai ypač svarbų klausimą: ar miesto sprendimai iš tiesų gerėja, kai taryboje vyrauja beveik vieninga dauguma. Jos teigimu, politika nėra vien mandatų matematika ar programų pažadai, nes kasdienėje praktikoje ji reiškia žmonių elgesį grupėse, santykį su galia ir gebėjimą atlaikyti kritiką.
Autorė pabrėžia, kad savivaldybės taryba veikia kaip organizacija, turinti savo vidinę kultūrą. Ilgainiui vienos politinės jėgos dominavimas gali sukurti aplinką, kurioje nesutikti tampa psichologiškai rizikinga, o skirtingos nuomonės pradedamos suvokti kaip nelojalumas.
Kas nutinka, kai nesaugu nesutikti?
Psichologiškai saugi organizacija nėra ta, kurioje visi pritaria. Ji yra tokia, kur žmogus gali pasakyti, kad mato riziką, kad siūlomas sprendimas neveiks, ar kad verta stabtelėti ir persvarstyti, nebijodamas prarasti vietos grupėje ar įtakos.
Pasak autorės, konformizmas dažniausiai prasideda tyliai: abejonės nutylimos, alternatyvos nebeiškeliamos, o problemos paliekamos kitiems, nes susidaro įspūdis, kad dauguma vis tiek nusprendė. Iš išorės tai gali atrodyti kaip pavyzdinė vienybė, tačiau ji nebūtinai reiškia geresnę sprendimų kokybę.
Ilgainiui tokia kultūra siaurina požiūrių spektrą ir mažina sprendimų atsparumą. Kuo sudėtingesni klausimai sprendžiami, tuo labiau reikia žmonių, kurie mato kitaip nei dauguma, nes būtent alternatyvūs argumentai leidžia laiku pastebėti klaidas ir rizikas.
Kolektyvinė atsakomybė gali ištirpti
Kita įvardijama rizika yra atsakomybės išsisklaidymas. Kai sprendimai priimami grupėje, lengviau pasislėpti už formuluotės, kad taip nusprendė visi, todėl asmeninės atsakomybės jausmas silpnėja, o kritinės savikontrolės lieka mažiau.
Psichologės teigimu, klysta kiekviena valdžia, tačiau problema prasideda tada, kai klaidą pripažinti tampa sunkiau nei ją tęsti. Vieningai priimto sprendimo korekcija psichologiškai brangesnė, nes reiškia pripažinimą, kad suklydo ne pavienis žmogus, o visa grupė.
„Brandi institucija geba pasakyti: tai neveikia, suklydome, keiskime“, – sakė Dovilė Bubnienė.
Kai valdžia gyvena savo informaciniame burbule
Autorė atkreipia dėmesį ir į informacinio užsidarymo pavojų. Ilgai stabiliai veikiant tai pačiai daugumai, didėja tikimybė, kad sprendimų priėmėjai dažniausiai bendrauja su tais pačiais žmonėmis, remiasi tais pačiais argumentais ir pamažu nutolsta nuo gyventojų patirties.
Toks nutolimas ne visada reiškia aroganciją, bet jis gali lemti klaidingas prielaidas apie realius bendruomenės poreikius. Todėl viešosioms institucijoms būtini įvairūs balsai, įskaitant bendruomenes, ekspertus, nevyriausybines organizacijas, kritikus ir opoziciją.
Psichologės vertinimu, konfliktas organizacijoje ne visada yra blogis. Destruktyvūs konfliktai griauna, tačiau konstruktyvus nesutarimas padeda tikrinti idėjas ir laiku pastebėti silpnąsias vietas, o visiškas sutarimas kartais signalizuoja ne brandą, o savicenzūrą.
Artėjant savivaldos rinkimų ciklui autorė kviečia rinkėjus vertinti ne vien projektų skaičių ar įgyvendintus darbus, bet ir sprendimų priėmimo kultūrą. Jos manymu, institucijos brandą rodo ne sprendimų priėmimo greitis, o tai, kiek joje saugu būti žmogumi, kuris mąsto kitaip ir gali ištarti: pagalvokime dar kartą.