Tag: Optogenetika

  • Genų terapija ir specialūs akiniai padėjo akliesiems atgauti dalį regėjimo

    Žmonėms, netekusiems regėjimo, net menkiausias šviesos ar daikto kontūro atpažinimas gali reikšti didžiulį pokytį. Mokslininkai praneša apie bandymą, kuriame pažengusiu aklumu sergantiems pacientams pavyko atkurti dalį regos funkcijų „perjungiant“ kitas akies ląsteles taip, kad jos taptų jautrios šviesai.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 10 pacientų, eksperimentinė genų terapija kartu su specialiais aukštųjų technologijų akiniais pagerino šviesos jautrumą 7 dalyviams. Šešiems iš jų fiksuotas kliniškai reikšmingas pagerėjimas, o kai kurie įgijo ribotą gebėjimą aptikti objektus ir orientuotis aplinkoje.

    Šis metodas skiriasi nuo įprastų bandymų „sutaisyti“ pažeistus fotoreceptorius – ląsteles, kurios normaliai priima šviesą ir pradeda regėjimo signalą. Vietoje to buvo siekiama, kad šviesą pradėtų „matyti“ kitos tinklainės ląstelės, kurios dažnai išlieka net ir pažengus ligai.

    Rezultatai dar nereiškia, kad pacientams sugrąžintas normalus regėjimas, tačiau rodo, kad net ir tada, kai natūralūs šviesą juntantys receptoriai jau smarkiai sunykę, gali būti įmanoma sukurti alternatyvų kelią vizualiai informacijai pasiekti smegenis.

    Kas yra pigmentinis retinitas

    Tyrime dalyvavę pacientai sirgo pigmentiniu retinitu – paveldimų ligų grupe, kuri palaipsniui ardo tinklainės fotoreceptorius. Sergantieji dažniausiai pirmiausia pradeda prasčiau matyti prieblandoje, vėliau siaurėja periferinis matymas, o ligai progresuojant regėjimas gali smarkiai suprastėti iki aklumo.

    Šią būklę sudėtinga gydyti ir dėl to, kad ją gali sukelti daugybė skirtingų genetinių mutacijų. Net jei konkreti mutacija būtų pataisyta, tai ne visada atkuria jau žuvusias fotoreceptorių ląsteles.

    Dėl šios priežasties tarptautinė mokslininkų komanda pasirinko kitą kelią: bandė išnaudoti tinklainės ganglionines ląsteles. Šios nervinės ląstelės paprastai perduoda apdorotą regos signalą į smegenis, o svarbiausia – jų nemažai išlieka net pažengus pigmentiniam retinitui.

    Kaip veikia optogenetinė terapija

    Idėja buvo paprasta: jei išlikusias ganglionines ląsteles pavyktų paversti jautriomis šviesai, būtų galima apeiti pažeistą tinklainės dalį. Tam pasitelkta optogenetika – technologija, kai į ląsteles įterpiami šviesai jautrių baltymų genai, leidžiantys ląstelėms reaguoti į apšvietimą.

    Pacientams į vieną akį buvo sušvirkštas modifikuotas, ligų nesukeliantis virusas, pernešantis genetines instrukcijas baltymui „ChrimsonR“. Šis baltymas veikia tarsi šviesos įjungiama „jungtis“: jam atsiradus ląstelėse, jos gali reaguoti į specialiai parinktus šviesos signalus.

    Tačiau vien injekcijos nepakako. Kartu taikyti ir specialūs akiniai su kamera bei šviesos projektoriumi: jie fiksavo aplinką, apdorodavo vaizdo informaciją ir tinklainėje projektuodavo šviesos raštus, kuriuos jau galėjo „perskaityti“ modifikuotos ląstelės.

    Ką parodė tyrimo rezultatai

    Tyrėjai nurodo, kad gydymas buvo saugus visiems 10 dalyvių – tai svarbu, nes tai buvo 1/2 fazės klinikinis tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra saugumo vertinimas. Vis dėlto buvo stebimi ir funkcinių pokyčių požymiai: vertintas šviesos jautrumas bei praktinių užduočių atlikimas naudojant akinius.

    Septyniems iš dešimties dalyvių, naudojant akinius, pagerėjo šviesos jautrumas. Pagerėjimo mastas skyrėsi: nuo maždaug dvigubai geresnio iki daugiau nei 60 kartų, priklausomai nuo žmogaus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra įprastas regėjimas – veikiau supaprastinta vizualinė informacija, kuri anksčiau buvo visiškai nepasiekiama. Tačiau net toks ribotas gebėjimas gali būti reikšmingas kasdienybėje, pavyzdžiui, atpažįstant objektų buvimą ar kryptį aplinkoje.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius tos pačios krypties darbus: 2021 metais „Nature Medicine“ paskelbtame tyrime aprašyta, kad po optogenetinės terapijos vienas aklas pacientas galėjo suvokti, lokalizuoti ir pasiekti objektus.

    Naujausias darbas publikuotas „New England Journal of Medicine“. Autoriai akcentuoja, kad iki plataus taikymo dar reikia daugiau tyrimų, tačiau kryptis teikia vilčių sukurti sprendimus žmonėms, kuriems įprastai šviesą juntančios ląstelės jau yra prarastos.

  • 2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    Spalio pabaiga mokslo bendruomenei tradiciškai reiškia Nobelio premijų sezoną, kai įvertinami atradimai, formuojantys šiuolaikinę mediciną, fiziką ir chemiją. 2026 metais paskelbti laureatai vėl iškėlė seną diskusiją: kodėl tarp mokslo premijų laimėtojų taip dažnai trūksta moterų.

    Šių metų Nobelio premijų fiziologijos ar medicinos, fizikos ir chemijos srityse laureatais tapo vien vyrai. Tai išprovokavo platesnį pokalbį apie tai, kaip ilgalaikės karjeros, finansavimo ir atstovavimo skirtumai galiausiai atsispindi prestižiškiausiuose apdovanojimuose.

    Medicina: šviesa valdoma biologija

    2026 metų Nobelio premija fiziologijos ar medicinos srityje skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui. Jie įvertinti už su šviesa valdomais jonų kanalais susijusius atradimus ir optogenetikos krypties vystymą.

    Optogenetika laikoma vienu ryškiausių šiuolaikinės neurologijos įrankių, leidžiančių itin tiksliai veikti nervinių ląstelių aktyvumą. Šis metodas naudojamas aiškinantis, kaip smegenyse formuojasi atmintis, emocijos ir elgesys, o taip pat atveria kelią naujoms terapijoms.

    „Tai metodas, leidžiantis gyvose smegenyse parodyti, kaip nervinės ląstelės formuoja atmintį ir su ja susijusį elgesį“, – sakė žurnalistė Marta Iraola.

    Praktinė šios srities nauda siejama ir su naujomis medicinos taikymo kryptimis, įskaitant regėjimo atkūrimo bandymus. Klinikiniai tyrimai rodo, kad genų terapijos ir šviesai jautrių baltymų deriniai kai kuriais atvejais gali padėti iš dalies atkurti regą žmonėms, turintiems tam tikrų regėjimo sutrikimų.

    Fizika: nematomos dalelės iš kosmoso

    2026 metų Nobelio fizikos premija paskirta belgų mokslininkui Francisui Halzenui už indėlį į IceCube neutrinų observatoriją ir didelės energijos astrofizinių neutrinų aptikimą. Neutrinai yra itin sunkiai aptinkamos dalelės, todėl jų „pagavimas“ tapo nauju būdu tirti kosminius reiškinius.

    IceCube observatorija įrengta Pietų ašigalyje ir išnaudoja milžinišką ledo masę kaip detektorių, fiksuojantį retus neutrinų sąveikos signalus. Projektas subūrė tarptautinę komandą, o pati observatorija tapo vienu svarbiausių įrankių vadinamojoje daugianarėje astronomijoje, kai Visata tiriama ne tik šviesa, bet ir dalelėmis.

    „Jis pavertė didžiulį ledo bloką Pietų ašigalyje detektoriumi, galinčiu pamatyti beveik nematomas daleles, atkeliaujančias į Žemę iš kosmoso“, – sakė žurnalistė Pascale Davies.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie infrastruktūriniai projektai šiandien remiasi ilgomis tarptautinėmis partnerystėmis, dešimtmečiais trunkančiu darbu ir didele technikų bei doktorantų komanda. Būtent tai ir daro Nobelio įvertinimą jautriu klausimu, nes apdovanojimas dažnai atitenka keliems vardams, nors rezultatus sukuria šimtai žmonių.

    Chemija ir lyčių atotrūkis

    2026 metų Nobelio chemijos premija skirta prancūzų mokslininkui Henri B. Kagan ir japonų mokslininkui Kenso Soai už tyrimus, susijusius su molekulių veidrodiniais atvaizdais. Ši sritis svarbi suprantant, kodėl gyvybėje dažnai „pasirenkama“ viena molekulės forma, nors teoriškai galimos dvi.

    Tyrėjų darbai reikšmingi farmacijos kūrimui, nes skirtingi veidrodiniai molekulių variantai gali veikti organizmą nevienodai. Praktikoje tai reiškia, kad vaistų kūrėjams itin svarbu tiksliai valdyti, kuri molekulės forma bus pagaminta ir naudojama.

    Lyčių nelygybės tema šiemet sustiprėjo ir dėl bendro laureatų paveikslo: be literatūros premijos laureatės Anne Carson ir Taikos premijos laureatės Navanetham Pillay, likę 2026 metų Nobelio premijų laimėtojai buvo vyrai. Mokslo srityse tai vėl atkreipė dėmesį į struktūrines priežastis, kodėl moterų matomumas aukščiausiuose įvertinimuose išlieka ribotas.

    „Mokslo apdovanojimuose moterų mažiau, nes tai atspindi platesnį jų nepakankamą atstovavimą šioje tyrimų srityje“, – sakė Marta Iraola.

    Nobelio premijos dažniausiai įvertina darbus, kurių rezultatai bręsta dešimtmečiais, todėl laureatų profilis neretai atspindi ankstesnių dešimtmečių akademinę realybę. Vis dėlto pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mokslininkių karjerą veikia finansavimo spragos, mentoringo stoka, lyderystės pozicijų barjerai ir netiesioginiai šališkumai atrankose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pokyčiai paprastai vyksta lėtai: kai didėja moterų dalis doktorantūroje, tyrimų grupių vadovų gretose ir tarptautinių konsorciumų valdymo struktūrose, po keliolikos ar kelių dešimtmečių tai ima atsispindėti ir aukščiausiuose apdovanojimuose. 2026 metų Nobelio premijos dar kartą priminė, kad pažanga vyksta, tačiau lygybės klausimas moksle tebėra atviras.

  • Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio fiziologijos arba medicinos premija 2026 metais skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui už proveržį, atvėrusį kelią optogenetikai. Šis metodas leido mokslininkams itin tiksliai valdyti nervinių ląstelių aktyvumą šviesa ir taip iš esmės pakeitė smegenų funkcijų tyrimus.

    Premiją tradiciškai skiria Nobelio asamblėja Karolinska Institute, remdamasi Nobelio komiteto atliktu vertinimu. Nuo 1901 metų ši Nobelio premija tapo vienu svarbiausių pasaulinės biomedicinos pasiekimų simbolių, o apdovanojimas gali atitekti ne daugiau kaip trims asmenims.

    Šių metų laureatų darbas siejamas su šviesai jautriais jonų kanalais, aptinkamais vienaląsčiuose dumbliuose. Tai baltymai, kurie vienu metu veikia kaip šviesos receptorius ir jonų kanalai ląstelės membranoje: apšvietus tam tikro ilgio banga, kanalas atsiveria ir jonai ima judėti, sukeldami elektrinius pokyčius.

    Esminis proveržis buvo tai, kad šiuos šviesai jautrius kanalus pavyko pritaikyti kaip savotišką jungiklį nervinėms ląstelėms. Į neuronus įvedus genus, koduojančius šiuos baltymus, konkretūs neuronai tampa jautrūs šviesai, todėl galima juos įjungti arba išjungti itin dideliu laiko ir erdvės tikslumu.

    Tokio tikslumo anksčiau dažnai trūko bandant atsakyti į klausimą, ar tam tikrų neuronų suaktyvinimas sukelia konkretų elgesį, pojūtį ar simptomą. Optogenetika leido daug aiškiau susieti atskirų neuronų grandinių darbą su judesiu, atmintimi, emocijomis ir kitomis funkcijomis, taip pat padėjo tikslinti neurologinių ir psichikos sutrikimų mechanizmų supratimą.

    Peteris Hegemannas, vokiečių biofizikas ir neurobiologas, daug metų tyrė, kaip dumbliai aptinka šviesą, ir taip priartėjo prie šių neįprastų baltymų identifikavimo. Kartu su Georgu Nageliu jis parodė, kad baltymai sujungia šviesos receptoriaus ir jonų kanalo savybes, o tai tapo kertiniu akmeniu vėlesniam optogenetikos vystymuisi.

    Georgas Nagelis, su Vokietijos mokslo bendruomene siejamas mokslininkas, gilinosi į mikroorganizmų šviesai jautrių baltymų elektrofiziologines savybes. Jo indėlis svarbus dėl detalaus šių baltymų veikimo aprašymo ir jų tinkamumo eksperimentiniam neuronų valdymui, įskaitant baltymų formas, tapusias plačiai naudojamais įrankiais laboratorijose.

    Karlas Deisserothas, JAV psichiatras, neurobiologas ir bioinžinierius, šiuos atradimus pavertė praktiškai pritaikomu metodu neuronų aktyvumui valdyti šviesa. Jo darbai padėjo optogenetiką iš laboratorinio principo paversti plačiai taikomu neuromokslų įrankiu, leidžiančiu tirti priežastinius ryšius smegenyse.

    Nobelio savaitė tradiciškai prasideda būtent medicinos ir fiziologijos premijos paskelbimu, o vėliau skelbiami fizikos, chemijos, literatūros, taikos ir ekonomikos premijų laureatai. Praktika rodo, kad komitetas neretai įvertina fundamentinius atradimus, kurių reikšmė medicinai pilnai atsiskleidžia tik po metų ar net dešimtmečių.

    Pernai ši premija buvo skirta už atradimus, susijusius su periferine imunologine tolerancija ir reguliaciniais T limfocitais, svarbiais autoimuninių ligų tyrimuose. Tai dar kartą priminė, kad Nobelio sprendimai dažnai atspindi ne vien momentinę klinikinę naudą, o ilgalaikį poveikį visai biomedicinos krypčiai.