Tag: Orbitinis rezonansas

  • Iš stebėjimų „dingo“ Jupiterio dydžio egzoplaneta: įtariamas nematomas kaimynas

    2019 metais astronomai užfiksavo Jupiterio dydžio egzoplanetą, kuri maždaug kas 8 dienas praeidavo priešais savo žvaigždę ir trumpam pritemdydavo jos šviesą. Tačiau vėliau tranzitai ėmė trumpėti, silpnėti, o 2026 metų kovą visai nebeužfiksuoti – tarsi planeta būtų „dingusi“.

    Iš tiesų pati planeta niekur nedingo: greičiausiai pasikeitė jos orbitos posvyris, todėl iš Žemės perspektyvos ji nebepraskrieja tiesiai priešais žvaigždės diską. Tokį scenarijų aprašo tyrėjai, kurių rezultatai publikuoti mokslo žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.

    Kalbama apie TOI-2535 b – sistemą maždaug už 1 100 šviesmečių. Tai vadinamasis „karštasis Jupiteris“: dujinis milžinas, skriejantis labai arti savo žvaigždės ir apskriejantis ją per 8,24 dienos.

    Pirmosios užuominos, kad sistemoje vyksta kažkas neįprasto, pasirodė dar pradžioje: tranzitų laikas svyravo – jie pasirodydavo maždaug 6 valandomis anksčiau arba vėliau nei tikėtasi. Tai leido įtarti, kad planetos judėjimą veikia kitas masyvus kūnas.

    Tranzitai trumpėjo, kol visai išnyko

    NASA kosminis teleskopas TESS (Transiting Exoplanet Survey Satellite) TOI-2535 b aptiko būtent tranzitų metodu – stebint, kaip trumpam sumažėja žvaigždės ryškis. Vėliau astronomai pastebėjo, kad kiekvienas naujas praskriejimas tampa trumpesnis ir ne toks ryškus.

    Tai aiškinama tuo, kad planeta pradėjo kirsti vis mažesnę žvaigždės disko dalį – vis arčiau „krašto“. Galiausiai jos šešėlis, žiūrint iš Žemės, tapo nebeaptinkamas net kruopščiai ieškant.

    Tyrimo vadovas Samuelis Yee iš Kalifornijos universiteto Los Andžele teigė, kad planetos orbitos posvyris keičiasi taip greitai, kad tranzitai „dingo“ dar stebėjimų metu. Planetai pakanka menkai išsiderinti Žemės ir žvaigždės atžvilgiu, kad tranzitų nebeliktų – nors pati ji toliau skrieja savo orbita.

    Nematomas „kaltininkas“ gali būti Saturno masės kaimynas

    Norėdami paaiškinti pokytį, mokslininkai modeliavo apie 300 000 galimų sistemos išsidėstymų ir atrinko šimtą perspektyviausių, kuriuos toliau tikrino ilgoje (milijono metų) skaitmeninėje simuliacijoje. Maždaug du trečdaliai modelių ilgainiui tapo nestabilūs – planetos pavojingai suartėdavo.

    Stabiliausi scenarijai rodė į kitą planetą, kurios masė bent panaši į Saturno, skriejančią netoli TOI-2535 b. Modeliai taip pat leidžia manyti, kad šių dviejų planetų orbitų plokštumos tarpusavyje pasvirusios bent 5 laipsniais, todėl gravitacinė sąveika gali „siūbuoti“ orbitas tarsi vilkelį.

    Įdomu ir tai, kad stabilūs variantai dažnai turėjo dar vieną požymį – orbitinį rezonansą. Tokiu atveju planetų apsisukimo periodai susiję paprastais santykiais, pavyzdžiui, 2:1 ar 3:2, o toks „ritmas“ gali padėti sistemai išlikti stabiliai nepaisant netipinių posvyrių.

    Kodėl sistema tapo tokia „susukta“?

    Tyrėjai svarsto, kad „karštieji Jupiteriai“ paprastai susiformuoja toliau nuo žvaigždės ir vėliau migruoja į vidų. Šalia esantis kitas dujinis milžinas labiau palaiko mintį, jog TOI-2535 b judėjo protoplanetiniame dujų diske, o ne atsidūrė arti žvaigždės po smarkaus gravitacinio „susistumdymo“.

    Tokioje migracijoje planetos gali „įstrigti“ rezonanse, ypač jei viena juda į vidų greičiau nei kita. Vis dėlto išlieka problema: dujų diskai paprastai linkę išlaikyti orbitas tvarkingai suderintas, o ne palenktas neįprastais kampais – vadinasi, sistemą kažkas turėjo sutrikdyti.

    Viena iš hipotezių – kad tam tikru sistemos raidos momentu planetos perėjo per rezonansą, kuris galėjo sustiprinti jų orbitų posvyrį. Kitos galimybės siejamos su ankstyvais žvaigždės ar ją supančio disko pokyčiais, tačiau kol kas aiškaus atsakymo nėra.

    Mokslininkai pažymi, kad stebėtas ir priešingas reiškinys, kai planeta pradeda tranzituoti tik vėliau, pakitus orbitai. TOI-2535 b yra pirmasis patvirtintas atvejis, kai tranzitai „išnyko“ būtent dėl orbitos orientacijos pokyčio.

    Prognozuojama, kad tranzitai gali grįžti po maždaug 30–50 metų. O nematomas kaimynas, įtariamas kaip pagrindinis šio „dingimo“ kaltininkas, gali paaiškėti ir anksčiau – jei pavyktų tiksliau išmatuoti, kaip žvaigždė juda reaguodama į planetų gravitaciją.