Mokslininkai nustatė, kad po dalimi Anglijos slypi itin senos, kadaise milžiniškos vulkaninės sistemos pėdsakai. Ji galėjo būti aktyvi maždaug prieš 454 milijonus metų, ordoviko laikotarpiu, gerokai anksčiau nei Žemėje pasirodė dinozaurai.
Tyrėjų išvados remiasi ne naujais gręžiniais, o kelių dešimtmečių senumo gręžinių branduolių mėginiais. Uolienos buvo paimtos iš dviejų vietovių, nutolusių apie 65 kilometrus viena nuo kitos, Norfolk ir Linkolnšyre.
Įkalčiai slypėjo cirkonuose
Lemiamu įrodymu tapo mikroskopiniai cirkono kristalai, randami magminėse uolienose. Geologams jie ypač vertingi, nes cirkonuose esantis uranas laikui bėgant prognozuojamai skyla į šviną, todėl pagal urano ir švino santykį galima tiksliai datuoti kristalo susidarymą.
Šiuo atveju cirkonų amžius sutapo su šiaurės Europoje žinomu vulkaninių pelenų sluoksniu, vadinamu Kinnekulle tefra. Jos pėdsakų aptinkama plačioje teritorijoje, įskaitant Skandinaviją ir Baltijos jūros regioną, tad daroma prielaida, kad pelenų debesis galėjo nukeliauti šimtus kilometrų.
Kokia galėjo būti erupcija?
Pasak tyrėjų, anuometinė erupcija galėjo prilygti pačioms galingiausioms, vadinamoms ultraplininėms, kai pelenų ir dujų kolonos pasiekia stratosferą. Tokie išsiveržimai gali tęstis nuo kelių dienų iki kelių savaičių ir sukelti piroklastinius srautus, sudarytus iš įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų fragmentų.
Svarbu ir tai, kad prieš šimtus milijonų metų Žemės žemynų padėtis buvo visiškai kitokia: teritorija, kuri vėliau tapo Anglija, buvo kitose platumose ir šalia tuometinių jūrų baseinų. Tai galėjo palengvinti pelenų pernašą į šiaurę, kur jų pėdsakai išliko nuosėdinėse storymėse.
Ar tai tikrai supervulkanas?
Ne visi specialistai skuba vartoti terminą supervulkanas, nes tokiam apibrėžimui paprastai reikia aiškių kriterijų ir pakankamai duomenų apie išmesto medžiagos kiekį. Šiuo atveju problema ta, kad per šimtus milijonų metų uolienas stipriai paveikė erozija, jos buvo užklotos nuosėdomis ir deformuotos tektoninių procesų.
Dėl to šiandien Norfolk ir Linkolnšyro kraštovaizdyje nematyti nei kraterio, nei vulkaninės kalvos, kuri išduotų tokį praeities mastą. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad jokios dabartinės grėsmės nėra: ši sistema nebeaktyvi ne tūkstančius, o šimtus milijonų metų.
