Paleontologai pranešė apie itin retą radinį: daugiau kaip 450 milijonų metų senumo jūrų gyvūno fosilijoje išliko minkštieji audiniai. Tokie pėdsakai fosilijose aptinkami itin retai, nes po gyvūno mirties audiniai paprastai suyra per labai trumpą laiką.
Šis atradimas siejamas su išnykusiu jūrų organizmu Dendrocrinus simcoensis, priklausančiu lilijūnams, arba škarliūnams. Tai ta pati gyvūnų grupė, kuriai šiandien priskiriamos jūrų žvaigždės ir jūrų ežiai, o patys lilijūnai kadaise priminė gėles ant ilgų stiebų, nors buvo gyvūnai.
Kodėl tai laikoma sensacija?
Mokslininkų teigimu, tarp milijonų žinomų lilijūnų fosilijų tai tik antrasis atvejis, kai aptinkamos taip gerai išlikusios minkštosios struktūros, ir kartu seniausias žinomas pavyzdys. Tokia išlikimo forma leidžia pažvelgti į organizmų anatomiją ne vien per mineralizuotą skeletą.
Įprastai fosilizacija „išsaugo“ tik kietas dalis, pavyzdžiui, kalkines plokšteles ar kitus skeleto elementus. Minkštiesiems audiniams išlikti būtinos išskirtinės sąlygos, kai irimas staiga sustabdomas, pavyzdžiui, dėl greito užsiklojimo nuosėdomis ir itin mažo deguonies kiekio aplinkoje.
Ką pavyko aptikti fosilijoje?
Tyrėjai nurodo, kad fosilijoje išliko ambulakralinės kojytės, tai yra smulkios, minkštos išaugos, kuriomis lilijūnai gaudė maisto daleles iš vandens ir jas nukreipdavo į burną. Būtent šios dalys beveik niekada neišlieka, nes neturi kietų struktūrų ir suyra pirmiausia.
Tokie duomenys leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip šie gyvūnai maitinosi ir kaip galėjo funkcionuoti senovinės ordoviko laikotarpio jūrų ekosistemos. Tai svarbu ir ankstyvosios evoliucijos tyrimams, nes iki šiol daug žinių apie škarliūnų protėvius buvo paremta vien skeleto fragmentais.
Muziejų kolekcijos vėl nustebino
Ne mažiau reikšminga ir radinio istorija: fosilija ilgą laiką buvo saugoma muziejaus rinkiniuose. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios kolekcijos dažnai tampa naujų atradimų šaltiniu, kai atsiranda tikslesni tyrimo metodai ir geresnės analizės technologijos.
Pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžiama, kad pažanga paleontologijoje priklauso ne tik nuo naujų kasinėjimų, bet ir nuo kruopštaus senų radinių peržiūrėjimo. Net gerai aprašyti eksponatai, pasitelkus šiuolaikines laboratorines technikas, gali atskleisti detalių, kurios anksčiau buvo tiesiog nematomos.