NASA finansuotame eksperimente mokslininkams pavyko užauginti bulves terpėje, imituojančioje Mėnulio gruntą. Esminis proveržis pasiektas tuščią, akmenuotą medžiagą papildžius sliekų pagamintu kompostu.
Tyrėjai skelbia, kad parinkus tinkamas proporcijas bulvės augo panašiai kaip ir derlingoje Žemės dirvoje. Tai svarbus žingsnis ieškant būdų, kaip ateityje pamaitinti astronautus ilgalaikėse bazėse už Žemės orbitos.
Bulvės laikomos viena perspektyviausių kultūrų kosminiam ūkiui: jos duoda daug kalorijų iš ploto ir yra maistingos. Visgi pati „Mėnulio dirva“ augalams itin nedėkinga – joje beveik nėra organinių medžiagų ir azoto, būtino augimui.
Dar daugiau, Mėnulio regolite gali būti augalams žalingų metalų, o smulkios, aštrios dalelės gali pažeisti augalo audinius. Todėl mokslininkams teko ieškoti, kaip tokią terpę paversti tinkamesne žemdirbystei.
Kaip „Mėnulio dulkės“ tapo tinkamos bulvėms
Tyrėjų pasirinktas sprendimas – vermikompostas, maistingas produktas, susidarantis sliekams perdirbant organines atliekas. Bulvės buvo sodinamos į mažus vazonėlius su skirtingais Mėnulio regolito pakaitalų (simuliantų) ir komposto mišiniais, augintos kontroliuojamomis šiltnamio sąlygomis Oregone.
Augintos vien tik reguliotą imituojančioje terpėje, bulvės formavo smarkiai nusilpusias šaknis ir beveik neužmezgė gumbų. Įmaišius 15 proc. vermikomposto augimas pagerėjo, o 30 proc. komposto ir 70 proc. simulianto mišinys leido pasiekti derlių, palyginamą su bulvėmis, augintomis Oregono dirvoje.
Vėliau komanda išbandė dar penkis skirtingus Mėnulio dirvožemio simuliantus, atspindinčius įvairių Mėnulio regionų – nuo vulkaninių lygumų iki aukštumų, taip pat į pietų ašigalį panašias – sąlygas.
Nustatyta, kad net ir pridėjus vos 5 proc. komposto, visuose penkiuose simuliantuose bulvės suformavo gumbus, nors derlius buvo pastebimai mažesnis nei įprastoje Žemės dirvoje. Skirtingos terpės pasirodė nevienodai „atšiaurios“ augalams.
Ar tokios bulvės būtų saugios valgyti?
Užauginti bulves nepakanka – svarbu įvertinti, ar jos nekaupia žmogui pavojingų medžiagų. Komanda analizavo gumbus, vertindama maistinę sudėtį, sunkiųjų metalų kiekį ir natūraliai bulvėse pasitaikančius toksinus, tarp jų solaniną ir chakoniną.
Tyrėjai teigia, kad maistinė sudėtis iš esmės išliko panaši į įprastų bulvių, o dviejų pagrindinių bulvių toksinų reikšmingo padidėjimo nenustatyta. Vis dėlto kai kuriuose simuliantuose gumbuose kito vario, cinko ar aliuminio kaupimasis, tad išsamesni saugos tyrimai vis dar būtini.
Viena iš interpretacijų – kompostas gali „surišti“ dalį metalų (pavyzdžiui, varį), todėl jų augalai pasisavina mažiau. Tai galėtų būti svarbu planuojant uždaras maisto auginimo sistemas kosmose.
Pažymima ir kita detalė: visuose bandymuose naudotos ir komercinės trąšos, nes vien kompostas negalėjo suteikti pakankamai esminių maisto medžiagų. Tai reiškia, kad būsimiems Mėnulio ar Marso gyventojams trąšas tektų atsivežti iš Žemės arba rasti būdą jas pasigaminti vietoje.
Žingsnis link ūkininkavimo kosmose
Eksperimentai papildo ankstesnius bandymus auginti augalus nežemiškoje terpėje. 2022 metais Floridos universiteto mokslininkai buvo sudygdinę augalus tikrame Mėnulio grunte, atgabentame „Apollo“ misijų metu – augalai sudygo, tačiau patyrė aiškų stresą.
Naujausi bulvių bandymai rodo, kad tinkamai „pataisius“ regolitą organinėmis medžiagomis ir maisto medžiagų šaltiniais, įmanoma priartėti prie kaloringo maisto auginimo kosminėms bazėms. Tačiau realiomis sąlygomis dar reikėtų spręsti radiacijos, vandens, temperatūros, deguonies tiekimo šaknims ir sumažintos gravitacijos iššūkius.
Tyrimo autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios uždaro ciklo žemdirbystės sistemos, kurtos kosmosui, gali būti naudingos ir Žemėje – pavyzdžiui, dykumose ar vietovėse, kur dirva skurdi ar užteršta.
Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „npj Microgravity“.