Tag: Organoidai

  • Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Žmones ir šimpanzes skiria stebėtinai nedaug genetinių skirtumų, tačiau smegenų raida ir gebėjimai – akivaizdžiai nevienodi. Naujas tyrimas rodo, kad vienas prieš milijonus metų į šimpanzių genomą įsiterpęs retrovirusas galėjo prisidėti prie šio atotrūkio.

    Mokslininkai primena, kad žmonių ir šimpanzių protėviai išsiskyrė maždaug prieš 5–6 mln. metų, o DNR skirtumas siekia apie 1,2 proc. Vis dėlto smegenų vystymąsi lemia ne tik baltymus koduojantys genai, bet ir reguliacinės sekos, įskaitant senų virusų palikimą.

    Viruso pėdsakas šimpanzių DNR

    Tyrime nagrinėtas endogeninis retrovirusas PTERV1, aptinkamas šimpanzių ir kitų Afrikos didžiųjų beždžionių genome, bet nerandamas žmonėse. Manoma, kad jis užkrėtė šių rūšių protėvius maždaug prieš 4 mln. metų ir paliko aktyvių DNR įterpų.

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė žmogaus smegenų vystymuisi svarbiam genetiniam elementui LINC00662. Šis ilgosios nekoduojančios RNR regionas ankstyvoje raidoje siejamas su nervinių ląstelių brendimu ir jų ataugų formavimusi.

    Organoidai parodė galimą efektą

    Eksperimentuodami su žmogaus smegenų organoidais, mokslininkai išjungė LINC00662 aktyvumą ir pastebėjo, kad neuronai brendo prasčiau, o jų ataugos augo ne taip intensyviai. Tai leidžia įtarti, kad šis reguliacinis mechanizmas gali būti svarbus ankstyviems smegenų „laidams“ susiformuoti.

    Šimpanzėse situacija kitokia: PTERV1 įsiterpimas, anot tyrimo, slopina LINC00662 aktyvumą. Tai nereiškia, kad vienas pokytis sukuria visą skirtumą tarp rūšių, bet jis gali būti vienas iš veiksnių, keičiančių smegenų raidos trajektoriją.

    Ką tai reiškia evoliucijai?

    Autoriai pabrėžia, kad iš šių rezultatų negalima daryti išvados, jog pašalinus viruso įterpą šimpanzių smegenys „taptų žmogiškos“. Smegenų skirtumus lemia daugybė genų, aplinkos ir vystymosi procesų, o pokyčiai embrioninėje raidoje vėliau paprastai nebeatkuriami.

    Vis dėlto darbas sustiprina seniai žinomą idėją: retrovirusų įterpos gali veikti kaip genetiniai jungikliai, pakeičiantys šalia esančių genų aktyvumą. Tokie pokyčiai, per ilgą laiką atrenkami evoliucijos, gali daryti didelę įtaką rūšių skirtumams, net jei pati DNR seka skiriasi nedaug.

    Tyrėjai taip pat mini, kad lieka atviras klausimas, kodėl žmonių protėviai, panašu, išvengė PTERV1. Tarp galimų paaiškinimų minimi skirtingi protėvių gyvenamieji arealai tuo metu ir skirtingas atsparumas virusams, susijęs su įgimto imuniteto baltymais.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale Science Advances, o tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau suprasti, kaip senos virusų įterpos formavo žmogaus ir kitų primatų smegenų raidos „programas“.

  • Mini smegenys laboratorijoje skaito Brailio raštą ir valdo robotus: kas vyksta toliau?

    Mini smegenys laboratorijoje skaito Brailio raštą ir valdo robotus: kas vyksta toliau?

    Mokslininkai jau seniai bando atkartoti žmogaus smegenų veikimą silicyje, nes tai vienas efektyviausių ir lanksčiausių žinomų informacijos apdorojimo „procesorių“. Tačiau vis dažniau pasirenkamas kitas kelias: ne kopijuoti smegenis, o sujungti gyvas nervines ląsteles su elektronika. Taip gimsta biohibridinės sistemos, kuriose biologinis plastiškumas derinamas su mašinų tikslumu ir masteliu.

    Tokie sprendimai žada kompiuterius ir robotus, kurie tam tikrose užduotyse galėtų vartoti mažiau energijos ir geriau prisitaikyti prie situacijų, kurioms nebuvo tiesiogiai užprogramuoti. Vis dėlto kol kas tai ankstyvosios stadijos kryptis, kur didžiausią pažangą rodo konkretūs, aiškiai išmatuojami eksperimentai laboratorijoje.

    Kaip organoidai „skaito“ Brailį

    Bristolio universiteto komanda patikrino, ar laboratorijoje išauginti žmogaus smegenų žievės modeliai gali apdoroti lytėjimo informaciją. Tam buvo panaudoti organoidai, maždaug milimetro dydžio struktūros, sudarytos iš apie 10 000 neuronų ir juos palaikančių ląstelių. Organoidai buvo patalpinti ant mikroelektrodų matricų, leidžiančių fiksuoti jų elektrinį aktyvumą.

    Lytėjimo jutiklis nuskenuodavo Brailio abėcėlės ženklus, o surinkti duomenys būdavo paverčiami elektrinių impulsų raštais, perduodamais organoidams. Tuomet mašininio mokymosi algoritmas bandydavo atpažinti organoidų atsakus. Naudojant vieną organoidą, raidės buvo atpažįstamos 61 proc. atvejų, o sujungus trijų organoidų signalus tikslumas pakilo iki 83 proc.

    Tyrėjai pabrėžė, kad organoidai nebuvo mokomi tradiciniu būdu. Buvo taikomas pastovus signalų kodavimo metodas, o informacija „išgaunama“ iš natūralių gyvo audinio reakcijų. Vis dėlto rezultatai rodo svarbią detalę: gyvas audinys gali transformuoti realų jutiminį stimulą į atsaką, kurį vėliau įmanoma nuskaityti ir panaudoti praktiškai.

    Robotai, kuriuos „veda“ gyvos ląstelės

    Lygiagrečiai bendrovė „Cortical Labs“, bendradarbiaujanti ir su „Honda Research Institute Europe“, demonstravo kitokį biohibridinių sistemų pritaikymą. Viename bandyme impulsų dažnio pokyčiai gyvoje neuronų kultūroje buvo panaudoti valdyti šuns roboto judesius ribotoje erdvėje. Kitame eksperimente buvo parinkti elektriniai signalai taip, kad virtualus agentas mokytųsi naviguoti kvapo gradiente ir pasiektų tikslą.

    Pasak „Cortical Labs“ vadovo Bretto Kagano, robotų mechanika ir judėjimas sparčiai tobulėja, tačiau aukštesnio lygio valdymas vis dar kelia sunkumų, ypač kai reikia greitai mokytis ir adaptuotis kintančiomis sąlygomis. Tokiose situacijose biohibridiniai sprendimai vilioja dėl dviejų žmogaus smegenims būdingų savybių: energinio efektyvumo ir plastiško prisitaikymo.

    Kodėl tai dar ne proveržis kasdienybei

    Nors skaičiai atrodo įspūdingai, tokios sistemos kol kas nėra paruoštos plataus masto taikymui. Gyvoms ląstelėms reikia griežtai kontroliuojamos aplinkos, mitybinės terpės ir nuolatinės priežiūros, o palaikanti įranga taip pat naudoja energiją. Dėl to tikslas dažniau siejamas ne su silicio pakeitimu, o su jo papildymu specifinėse užduotyse, kur svarbiausia greitas prisitaikymas prie nežinomų sąlygų.

    Tiek Bristolyje, tiek „Cortical Labs“ demonstruojami bandymai rodo, kad biohibridinių sistemų kryptis iš teorinių diskusijų pamažu pereina į apčiuopiamus rezultatus. Artimiausias klausimas mokslui ir reguliuotojams bus ne tik našumas, bet ir aiškūs saugos, patikimumo bei etikos standartai, kai gyvas audinys tampa kompiuterinės sistemos dalimi.

  • Šveicarijos biotechnologijų startuolis „ALP Bio“ pritraukė 1,9 mln. eurų organoidų ir DI platformai

    Šveicarijos Šlyreno mieste įsikūrusi bendrovė „ALP Bio AG“ pranešė pritraukusi 1,9 mln. eurų pradinės stadijos finansavimą. Lėšos bus skirtos platformai, kuri sujungia žmogaus imuninės sistemos organoidus ir dirbtinį intelektą, vystyti.

    Investicijų raundui vadovavo Miunchene veikiantis rizikos kapitalo fondas 42CAP, prisidėjo „Venture Kick“ ir strateginių verslo angelų grupė. Bendrovės teigimu, tikslas yra anksčiau identifikuoti ir sumažinti vieną brangiausių biologinių vaistų kūrimo rizikų – imunogeniškumą.

    Kas yra imunogeniškumas ir kodėl tai brangu?

    Imunogeniškumas – tai organizmo imuninės sistemos reakcija į biologinį vaistą, pavyzdžiui, antikūną, kai gali susiformuoti antikūnai prieš vaistą. Tokia reakcija gali susilpninti gydymo efektyvumą, sukelti saugumo problemų ir priversti keisti ar net nutraukti programą jau vėlyvoje stadijoje.

    Praktikoje daugelis signalų išryškėja tik klinikinių tyrimų metu, kai pakeitimai kainuoja daugiausia laiko ir pinigų. Dėl to farmacijos ir biotechnologijų įmonės vis dažniau ieško būdų, kaip rizikas perkelti į ankstesnius kūrimo etapus.

    Kaip veikia organoidų ir DI derinys?

    „ALP Bio“ kuria hibridinę sistemą, kurioje laboratorijoje išmatuoti žmogaus imuninės sistemos organoidų duomenys derinami su mašininio mokymosi modeliais. Bendrovė nurodo, kad taip siekiama gauti biologiškai pagrįstą grįžtamąjį ryšį dar prieš pasirenkant galutinį antikūno kandidatą.

    Platforma orientuota į ankstyvą kandidatų atranką, rizikos suskirstymą ir antikūnų sekų optimizavimą, išlaikant terapinę funkciją. Tokia kryptis atitinka platesnę tendenciją rinkoje, kai DI sprendimai vis dažniau jungiami su žmogui artimesniais ikiklinikiniais modeliais, o ne remiamasi vien skaičiavimais.

    „Imunogeniškumas yra viena didžiausių paslėptų biologinių vaistų kūrimo sąnaudų, o pramonė per ilgai susitaikė su netikėtumais vėlyvoje stadijoje. Šis finansavimas leis mums plėsti eksperimentinį ir skaičiavimo pagrindą bei dirbti su komandomis, kurios nori, kad antikūnų kūrimas nuo pat pradžių būtų labiau nuspėjamas“, – sakė „ALP Bio AG“ vadovas Christianas Vahlensieckas.

    Bendrovė įkurta 2025 metais ir šiuo metu ieško farmacijos bei biotechnologijų partnerių ankstyvos prieigos bendradarbiavimui. „ALP Bio“ teigimu, prioritetas – antikūnų programos, kuriose ankstesnis rizikos sumažinimas galėtų padėti greičiau pasirinkti tinkamesnius kandidatus ir sumažinti vėlesnį neapibrėžtumą.