Klimato kaita vis dažniau siejama ne tik su ekstremaliais orais, bet ir su tiesioginiais sveikatos sutrikimais – nuo šilumos smūgių iki didesnės rizikos kvėpuoti užterštu oru. Tačiau ne visos populiarios priemonės veikia vienodai: kai kurių poveikį patvirtina realūs duomenys, kitų – įrodymai gerokai silpnesni.
„Live Science“ apžvelgė dešimtis tyrimų ir kalbėjosi su 19 sveikatos bei klimato sričių ekspertų, kad įvertintų, kurios priemonės labiausiai padeda prisitaikyti prie šiltėjančio pasaulio. Daugiausia dėmesio skirta dviem grėsmėms, kurios, autorių teigimu, turi ryškų poveikį žmonių sveikatai: ekstremaliam karščiui ir miškų gaisrų dūmams.
Vienas aiškiausių pavyzdžių – Niujorko miesto sprendimas dar 2008 metais sumažinti ribą, nuo kurios aktyvuojamas ekstremalaus karščio planas. Miestas pastebėjo, kad žmonės patiria šilumos smūgius ir prie žemesnių temperatūrų, todėl perspėjimai ir pagalbos veiksmai buvo pradedami anksčiau.
Tokie pokyčiai, remiantis nurodomu tyrimu, siejosi su daugiau nei 50 proc. sumažėjusiomis hospitalizacijomis dėl šilumos smūgio ir su karščiu susijusių ligų karštomis dienomis. Šis atvejis dažnai išskiriamas todėl, kad vertintas ne tik komfortas ar temperatūra, o realūs sveikatos rodikliai.
Kas veikia per karščius, o kas – ne taip aišku
Apžvalgoje pabrėžiama, kad stipriausi įrodymai yra ten, kur priemonės siejamos su mažesniu sergamumu, retesnėmis hospitalizacijomis ar mažesniu mirtingumu. Viena tokių priemonių – oro kondicionavimas ir kitos mechaninės vėsinimo sistemos.
Nurodoma, kad oro kondicionavimas buvo siejamas su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi Kalifornijoje, mažesniu su karščiu susijusių mirčių skaičiumi Teksaso kalėjimuose, o per karščio bangą Portugalijoje pacientų skyriuose su kondicionavimu mirties rizika buvo mažesnė nei skyriuose be jo.
Vis dėlto pabrėžiama, kad kondicionierius nėra universalus atsakymas. Jis priklauso nuo elektros tiekimo (o karščių metu gedimų rizika gali augti), be to, didina elektros poreikį, o ne visos šeimos gali sau leisti didesnes sąskaitas – ši problema apžvalgoje įvardijama kaip „šiluma arba maistas“ dilema.
Kita kryptis, kurios poveikis vertinamas kaip stiprus – gerai organizuotos karščio perspėjimo sistemos, kurios neapsiriboja vien pranešimu apie temperatūrą. Veiksmingais laikomi planai, kai perspėjimus lydi koordinuoti veiksmai: kontaktas su pažeidžiamomis grupėmis, pasirengimas sveikatos sistemai, paslaugų užtikrinimas.
Tuo metu vėsinimo centrai (pavyzdžiui, bibliotekos ar kitos viešos patalpos, kur galima atvėsti) apžvalgoje vertinami atsargiau. Nurodoma, kad įrodymų, jog tokie centrai reikšmingai mažina mirtingumą ar hospitalizacijas, yra labai mažai, o viena priežasčių – žmonės jais naudojasi retai.
Miškų gaisrų dūmai ir PM2.5: ką galima padaryti
Miškų gaisrų dūmuose gausu smulkiųjų kietųjų dalelių PM2.5, kurios gali patekti giliai į plaučius ir net į kraujotaką. Tokia tarša siejama su didesne įvairių sveikatos problemų rizika, įskaitant astmos paūmėjimus ir širdies bei kraujagyslių įvykius.
Viena aiškiausių praktinių priemonių – švaresnis oras patalpose. Apžvalgoje teigiama, kad oro filtravimas (komercinėmis HVAC sistemomis ar nešiojamais filtrais) nuosekliai mažina PM2.5 koncentraciją patalpų ore, tačiau vis dar nėra pakankamai duomenų, kiek tai sumažina mirčių ar hospitalizacijų skaičių realiomis sąlygomis visos visuomenės mastu.
Pabrėžiama ir tai, kad vien buvimas patalpose ne visada apsaugo: tyrimas Kalifornijoje, kuriame naudota 1 400 oro kokybės jutiklių, parodė, kad gaisrų metu dūmai vis tiek patenka į namus, o PM2.5 lygis gali reikšmingai išaugti.
Tiems, kurie privalo eiti į lauką (pavyzdžiui, dirbantiems lauke), kaip perspektyvi priemonė aptariami N95 respiratoriai. Apžvalgoje minimi modeliavimai, rodantys, kad jie gali reikšmingai sumažinti dūmų poveikį, o vienas modeliavimas, paremtas 2012 metų Vašingtono valstijos gaisrų duomenimis, siejo respiratorių naudojimą su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi.
Kodėl vienos priemonės įvertinamos „stipriai“, o kitos – „silpnai“
Apžvalgoje įrodymai suskirstomi į tris lygius: stiprūs, tarpiniai ir silpni. „Stipriais“ laikomi tie atvejai, kai fiksuojamas poveikis sergamumui, hospitalizacijoms ar mirtingumui, o „tarpiniai“ dažniau remiasi tarpiniais rodikliais (pavyzdžiui, mažesne temperatūra patalpose ar mažesne dalelių koncentracija) arba modeliavimu.
Autoriai ir kalbinti ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės retai veikia po vieną – dažniausiai reikia kompleksinių sprendimų, pritaikytų konkrečioms bendruomenėms. Taip pat akcentuojama, kad būtina daugiau tyrimų ir finansavimo tam, kad būtų aiškiau, kas geriausiai veikia realiomis sąlygomis ir gali būti pritaikyta plačiu mastu.
