Šiltesnės dienos ir drėgnos naktys paprastai sukuria palankiausias sąlygas dygti voveraitėms, dar vadinamoms pieprzniu valgomuoju. Būtent toks orų derinys dažniausiai pradeda ankstyvąjį sezoną, kai grybautojai vis dažniau iš miško grįžta su geltonais radiniais.
Voveraitės vertinamos dėl ryškaus aromato, tvirtos tekstūros ir to, kad jos dažnai auga grupėmis. Todėl radus vieną, verta sustoti ir atidžiai apžiūrėti kelis metrus aplink, nes netoliese neretai slepiasi visas jų plotelis.
Kur voveraites rasti pirmiausia?
Dažniausiai voveraičių ieškoma spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir eglės. Tačiau jų galima aptikti ir šalia lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolų ar bukų, jei tik dirvožemis ir paklotė tinkami.
Gera užuomina yra rūgštesnė dirva, samanos ir storesnis miško paklotės sluoksnis, kuris ilgiau išlaiko drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad verta tikrinti vietas, kur žemė neperdžiūsta net po kelių sausesnių dienų.
Patyrę grybautojai dažnai apžiūri miško takų pakraščius, lengviau praeinamus retmius ir vietas, kur pro medžių lajas prasiskverbia saulė. Tokiose zonose dirva sušyla, bet drėgmė dar išlieka, todėl voveraitės gali pasirodyti staiga ir gausiai.
Kaip rinkti, kad miškas atsilygintų?
Radus voveraičių, svarbiausia neskubėti ir jų neišplėšti su žemėmis. Grybo vaisiakūnį geriausia atsargiai išsukti arba nupjauti aštriu peiliuku prie pat žemės, kad būtų kuo mažiau pažeista grybiena.
Smulkiausius, dar vos išlindusius grybus pravartu palikti augti, ypač jei planuojate į tą pačią vietą sugrįžti po kelių dienų. Taip pat po rinkimo naudinga lengvai pridengti vietą samanomis ar paklote, kad atvira grybiena neperdžiūtų.
Grybams laikyti tinkamiausias yra laidus orui krepšys ar pintinė, nes plastike jie greitai kaista ir drėksta. Be to, vėdinimas padeda išsaugoti jų tvirtumą ir sumažina gedimo riziką dar miške.
Kokia temperatūra ir lietus duoda didžiausią derlių?
Voveraitėms palankiausias scenarijus dažniausiai yra kelių dienų lietus, po kurio ateina šiltesnis periodas. Kai dirva prisigeria drėgmės, o oras staigiau sušyla, po 2–5 dienų miškuose neretai prasideda ryškesnis dygimas.
Jei prognozėse matyti tvankesnės, su perkūnija ateinančios liūtys, tai dažnai būna ženklas planuoti išvyką į mišką netrukus po kritulių. Voveraitės gali ištverti trumpesnę sausrą, tačiau tuomet jos dažniau slepiasi samanose, o radiniai būna smulkesni ir sausesni.
Renkant grybus svarbu prisiminti ir saugumą: imkite tik gerai atpažįstamas rūšis, venkite pramoninių teritorijų ir judrių kelių pakraščių. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės ar būklės, jį geriau palikti miške.
