Šiandien nešiojamąjį kompiuterį įsimesti į kuprinę atrodo savaime suprantama, tačiau 1981 metais „portabilumas“ atrodė visai kitaip. Tuomet pristatytas „Osborne 1“ laikomas pirmuoju nešiojamuoju kompiuteriu – nors svėrė apie 11 kilogramų ir turėjo vos 5 colių ekraną.
Kaip rašo „ZME Science“, „Osborne 1“ pirmą kartą plačiai parodytas 1981 metų balandį San Fransiske, „West Coast Computer Faire“ parodoje. Aparatas priminė mažą lagaminą su atsegama klaviatūra, o skeptikų pašaipos dėl žodžio „nešiojamas“ netruko pasklisti po salę.
Visgi idėja buvo revoliucinė: kompiuterį galima buvo nusinešti ten, kur reikia – kad ir į viešbutį, ir dirbti „ne prie stalo“. Tiesa, jokios baterijos jis neturėjo, tad reikėjo elektros lizdo, tačiau vien faktas, kad kompiuterį galima transportuoti, tais laikais buvo didelis lūžis.
„Osborne 1“ išskirtinumą sustiprino ir komplektacija: pirkėjas gaudavo ne tik įrenginį, bet ir didelį programinės įrangos paketą. Būtent „komplektas iš dėžės“ daugeliui tapo argumentu, kodėl verta susitaikyti su mažu ekranu ir didele mase.
„Biuras lagamine“: ką siūlė „Osborne 1“
Atvertus priekinę dalį (iš esmės – nuimamą klaviatūrą), viduje buvo 5 colių vienspalvis CRT ekranas ir du 5 1/4 colio diskelių įrenginiai. Uždarytas kompiuteris tapdavo vientisu „lagaminu“, patogiu gabenti.
Ekrane tilpo 52 simboliai eilutėje ir 24 teksto eilutės, o norint patogesnio vaizdo buvo galima prijungti išorinį monitorių. Vienas diskelis talpino 90 KB, tad pagal šiandienos standartus tai menka talpa, bet tuo metu jos pakako nedidelėms byloms ir programoms.
Didžiausias „Osborne 1“ kozirius buvo programos. Į komplektą įėjo CP/M 2.2 operacinė sistema, „WordStar“ tekstų redaktorius, „SuperCalc“ skaičiuoklė, „MailMerge“, taip pat „Microsoft BASIC“ ir CBASIC.
Vėlesniuose modeliuose pasirodė ir „dBase II“ – vienas žinomiausių to meto duomenų bazių sprendimų. Pats Adamas Osborne’as neslėpė, kad greičiu įrenginys nėra įspūdingas, tačiau tikslas buvo kitas – paruoštas darbui „biuras viename komplekte“.
Nuo proveržio iki „Osborne efekto“
Kompiuteris greitai rado savo auditoriją. Straipsnyje minimi žurnalistai, kurie pradėjo rašyti tekstus ne redakcijoje, o viešbučiuose ar kelionėse, taip pat teisininkai ir buhalteriai, vertinę galimybę dokumentus turėti „čia ir dabar“.
Pirmieji įrenginiai išsiųsti 1981 metų birželį, o jau tų pačių metų rugsėjį bendrovė pasiekė pirmą 1 mln. JAV dolerių pardavimų mėnesį. 1982 metų pradžioje, teigiama, siuntos siekė apie 10 000 vienetų per mėnesį, o pajamos per pirmus metus išaugo iki 73 mln. JAV dolerių ir kitais metais pasiekė 100 mln. JAV dolerių.
Tačiau sėkmė turėjo ir kitą pusę – konkurentai greitai ėmė siūlyti alternatyvas su didesniais ekranais ar kitais patobulinimais. O kai 1983 metų pradžioje rinkai buvo užsiminta apie naujus, geresnius modelius, pirkėjai ir platintojai ėmė vengti senesnio „Osborne 1“ – kam pirkti tai, kas netrukus atrodys pasenę?
Ši situacija vėliau imta vadinti „Osborne efektu“ – rizika pakenkti dabartinio produkto pardavimams per anksti viešinant būsimą naujovę. Nors žlugimą lėmė ne vien komunikacinė klaida, o ir technologijų kaita bei konkurencijos spaudimas, 1983 metų rugsėjo 13 dieną „Osborne Computer Corporation“ pateikė bankroto paraišką.
Kodėl „Osborne 1“ vis dar svarbus
Įmonė bandė atsitiesti, bet vėlesni modeliai nebeįtvirtino ankstesnės sėkmės, o 1986 metais veikla galutinai nutrūko. Adamas Osborne’as vėliau ėmėsi kitų projektų ir mirė 2003 metais, būdamas 64-erių.
Vis dėlto „Osborne 1“ paliko ryškų pėdsaką: jis parodė, kad rinkoje yra paklausa pernešamiems kompiuteriams, o programų „paketo“ idėja tapo pramonės standartu. Kartu tai ir pamoka apie tai, kaip trapiai technologijų versle dera inovacijos, konkurencija ir komunikacija.
Šiandien „Osborne 1“ galima pamatyti muziejuose ar privačiose kolekcijose – kai kurie egzemplioriai vis dar veikia. Nors jis sunkiai tilptų į šiuolaikinę „nešiojamojo“ sąvoką, būtent nuo tokių „lagaminų“ prasidėjo kelias į dabartinius plonus kompiuterius, planšetes ir išmaniuosius įrenginius.