Tag: Osmanų imperija

  • Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, netoli Mezőkeresztes miestelio, archeologai 1596 metų mūšio vietovėje aptiko netikėtą radinį – vėlyvojo bronzos amžiaus lobį, kuriam yra maždaug 3 000 metų.

    Iš pradžių manyta, kad po žeme slypi bronzinis indas ir dvi spiralinės rankų puošmenos, tačiau vėliau laboratorijoje paaiškėjo, kad radinys gausesnis, skelbia BBC.

    Ši teritorija žinoma dėl 1596 metų spalį vykusio reikšmingo Penkiolikmečio karo mūšio, kuriame Osmanų imperijos pajėgos susirėmė su Habsburgų koalicija. Būtent šio konflikto materialių pėdsakų tyrinėtojai čia ieško jau apie dešimtmetį.

    Vis dėlto po žeme atsidūręs lobis pasirodė esąs gerokai senesnis už patį mūšį: pagal dirbinių formą ir dekorą jis datuojamas XIII–XI amžiumi prieš mūsų erą.

    Kaip radinys buvo aptiktas

    Radinys iškilo per lauko tyrimus, kuriuose dalyvavo ir savanoriai su metalo detektoriais. Vienas jų, Zoltánas Vágó, užfiksavo signalą, rodantį metalinį objektą po žemės paviršiumi.

    Pradėjus kasinėjimus, archeologai aptiko bronzinį indą ir spiralinius papuošalus, skirtus nešioti ant rankų. Toks komplektas leido iš karto įtarti, kad tai – bronzos amžiaus depozitas.

    Į laboratoriją perkeltas visas depozitas

    Įdomu tai, kad archeologai nesirinko įprasto kelio iškasti daiktus atskirai. Jie nusprendė perkelti visą depozitą kartu su jį supančiu gruntu į laboratoriją, kad būtų išsaugota pirminė artefaktų padėtis.

    Laboratorijoje žemė buvo šalinama pamažu – sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas etapas dokumentuotas fotografijomis ir trimatėmis (3D) rekonstrukcijomis.

    Būtent taip buvo aptiktas dar vienas spiralinis papuošalas, kuris nebuvo matomas pirminių darbų vietoje metu. Paaiškėjo, kad komplektą sudaro ne dvi, o trys spiralinės rankų puošmenos ir bronzinis indas.

    Tyrėjai neatmeta, jog toliau valant radinį gali paaiškėti ir daugiau smulkių detalių, anksčiau pasislėpusių grunte.

    Ką gali atskleisti tolesni tyrimai

    Tokie lobiai, kai vertingi bronziniai daiktai sudedami į indus ir užkasami žemėje, vėlyvajame bronzos amžiuje buvo žinoma praktika. Tačiau kodėl būtent šis rinkinys buvo paslėptas, kol kas neaišku – tai galėjo būti ritualinis depozitas, atsargų slėptuvė ar sprendimas, kurį lėmė šiandien nebeatsekamos aplinkybės.

    Kituose tyrimų etapuose planuojamos ir cheminės analizės, įskaitant Py-GC/MS metodą, galintį padėti identifikuoti ant indo ar papuošalų išlikusias organinių medžiagų liekanas.

    Taip pat numatyta tirti dirvožemio mėginius – ieškant žiedadulkių ir kitų biologinių pėdsakų. Tokie duomenys galėtų priartinti prie atsakymo, kas kadaise buvo laikoma bronziniame inde ir kaip jis buvo naudojamas.

  • Armėnų genocidas 1915 metais: kaip Osmanų imperijoje prasidėjo masinės deportacijos ir žudynės

    Armėnų genocidu vadinami 1915–1916 metais Osmanų imperijoje vykę masiniai armėnų žudymai ir prievartinės deportacijos, kurios nusinešė apie 1,2 mln. gyvybių. Šie įvykiai dažnai įvardijami kaip pirmasis 20 amžiaus genocidas.

    Kaip aiškinama portale „The Collector“, genocido pradžia laikoma 1915 metų balandžio 24 diena, kai Stambule buvo suimta apie 250 armėnų intelektualų ir bendruomenės lyderių. Taip armėnų bendruomenė buvo sąmoningai palikta be vadovybės ir galimybių organizuotai gintis.

    Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Osmanų imperija patyrė didelius teritorinius ir politinius sukrėtimus: ją silpnino nacionalistiniai judėjimai, vidinė fragmentacija ir išorinės didžiųjų Europos valstybių įtakos. Šiame kontekste išaugo ultranacionalistinės nuotaikos, o 1908 metais valdžią perėmęs jaunųjų turkų judėjimas siekė kurti etniškai ir politiškai vieningą valstybę.

    Armėnai – viena didžiausių krikščioniškų bendruomenių imperijoje – gyveno daugiausia Rytų Anatolijoje ir ilgą laiką buvo laikomi „lojalios tautos“ pavyzdžiu. Vis dėlto XIX amžiuje, augant reformų ir didesnio saugumo reikalavimams, santykiai su valdžia aštrėjo, o ankstesnės smurto bangos, tokios kaip 1894–1896 metų hamidinės skerdynės, tapo tragišku įvadu į vėlesnius įvykius.

    Kaip prasidėjo deportacijos ir masinės žudynės

    Osmanų imperijai 1914 metų rudenį įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą ir patyrus nesėkmių fronte, valdžia vis dažniau armėnus vaizdavo kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Prie to prisidėjo ir faktas, kad nedidelė armėnų savanorių grupė prisijungė prie Rusijos pajėgų Kaukazo regione.

    1915 metų vasarį armėnų kilmės kariai buvo atskirti nuo reguliariosios kariuomenės ir perkelti į darbo batalionus. Dalis jų, kaip teigiama tekste, vėliau buvo nužudyti, o pasienio regionuose pradėti reidai armėnų gyvenvietėse.

    Įtampa pasiekė lūžio tašką, kai mieste Vane kilo ginkluotas pasipriešinimas. Tai Osmanų valdžiai suteikė pretekstą jį pristatyti kaip sukilimą, o po balandžio 24-osios areštų pradėta įgyvendinti platesnio masto politika.

    1915 metų gegužę Osmanų vyriausybė įteisino armėnų deportaciją, kuri iš pradžių buvo nukreipta į Rytų Anatolijos gyventojus, o netrukus išplėsta ir į kitas teritorijas. Deportacijos buvo aiškinamos kaip „perkėlimo“ priemonė, tačiau praktikoje virto masiniu gyventojų išvarymu iš namų.

    „Mirties žygiai“ ir gyvenimas stovyklose

    Žmonėms dažnai buvo duodamos vos kelios valandos ar dienos susiruošti, paliekant namus, verslus ir visą įprastą gyvenimą. Prievartiniai žygiai, vedę į stovyklas Šiaurės Sirijos link, neretai apibūdinami kaip „mirties maršai“.

    Tekste pabrėžiama, kad vienas pagrindinių mirties priežasčių buvo badas ir troškulys – valdžia neparūpino pakankamai maisto ir vandens. Didžiausia perkėlimo stovyklų sistema buvo siejama su Deir ez-Zoro apylinkėmis prie Sirijos dykumos.

    Net ir pasiekę stovyklas žmonės susidūrė su išsekimu, prastomis sanitarinėmis sąlygomis, maisto stygiumi ir labai trumpa išgyvenimo trukme. Taip pat minima, kad dalis jaunų moterų patyrė prievartą – buvo išnaudojamos ar verčiamos tarnauti.

    Deportacijas lydėjo ir įstatymai, leidę konfiskuoti armėnų turtą bei verslus, o tai reiškė ne tik fizinį bendruomenės naikinimą, bet ir jos ekonominių bei kultūrinių pamatų ardymą.

    Tarptautinės reakcijos ir ginčai dėl pripažinimo

    Armėnų tragedija sulaukė plataus atgarsio to meto spaudoje, o diplomatinėje erdvėje garsiai skambėjo JAV ambasadoriaus Osmanų imperijoje Henry Morgenthau liudijimai. Jo pastangomis buvo organizuota humanitarinė pagalba, o JAV visuomenėje kilo didelio masto paramos kampanijos.

    Po karo Osmanų imperija žlugo, o 1923 metais susikūrė Turkijos Respublika. Tekste teigiama, kad iki to laiko didžioji dalis armėnų, gyvenusių buvusiose Osmanų teritorijose, jau buvo žuvę, o išgyvenusieji tapo plačios diasporos pagrindu.

    Turkijos oficiali pozicija iki šiol išlieka, kad 1915 metų įvykiai neatitinka teisinės genocido sąvokos, nors šią nuostatą ginčija daugelis istorikų ir tarptautinių institucijų. Diskusijas apsunkina ir tai, kad dalis dokumentų buvo sunaikinta, o pats klausimas iki šiol išlieka jautrus tiek politine, tiek moraline prasme.

    Nepaisant ginčų, armėnų genocidas turėjo ilgalaikių pasekmių tarptautinei teisei: po Antrojo pasaulinio karo formuojantis nusikaltimų žmoniškumui sampratai ir 1948 metų Jungtinių Tautų Genocido konvencijai, 1915 metų tragedija dažnai minima kaip vienas precedentų, parodžiusių, kokio masto nusikaltimus gali įvykdyti valstybės aparatas.

  • Kas pretendavo į Romos palikimą: 5 imperijos, kurios laikė save tikrąja įpėdine

    Vakarų Romos imperijos žlugimas 476 metais nereiškė, kad Romos vardas ir prestižas dingo. Priešingai – vėlesniais amžiais ne viena valstybė bandė įrodyti, jog būtent ji turi teisę vadintis tikrąja Romos įpėdine.

    Vienos jų rėmėsi nenutrūkusia valdžios tradicija ir institucijomis, kitos – dinastiniais ryšiais, religine argumentacija ar tiesiog karine galia bei užkariautais miestais. Apie šiuos pretendavimus pasakoja istorinis apžvalginis tekstas.

    Romos palikimas buvo daugiau nei teritorijos: tai buvo teisė, administracija, kalba, simboliai ir idėja apie „imperiją“, kuri gali apjungti milžiniškas erdves. Todėl „įpėdinystė“ dažnai tapdavo politiniu įrankiu, stiprinančiu valdovo autoritetą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.

    Skirtingų imperijų pretenzijos neretai kertasi tarpusavyje: vieni laikė Romą pirmiausia politine tradicija, kiti – krikščioniško pasaulio centru, o dar kiti bandė pabrėžti, kad paveldėjo Romos sostinę ar titulą.

    Bizantija: Rytų Romos tęsinys

    Stipriausia ir tiesiogiausia pretenzija dažniausiai siejama su Bizantijos imperija, dar vadinama Rytų Romos imperija. Ji buvo ta pati valstybė, kuri kadaise valdė kartu su Vakarų imperija, o galutinai išsiskyrė 395 metais po imperatoriaus Teodosijaus mirties.

    Konstantinopolis imperine sostine tapo 330 metais, kai imperatorius Konstantinas senoviniame Bizantijos mieste įkūrė naują centrą. Šis miestas buvo lengviau ginamas ir strategiškai kontroliavo svarbius prekybos bei karinius kelius.

    Nors Roma ilgainiui atsidūrė už Bizantijos sienų, Rytų romėnai kurį laiką miestą buvo atgavę: 536 metais, vadovaujant karvedžiui Belisarijui, Bizantija perėmė Romos kontrolę. Vis dėlto įtaka Apeninuose ilgainiui silpo, ypač susiformavus Popiežiaus valdoms.

    Bizantijos valstybė išlaikė daugelį romėniškų institucijų ir administracijos tradicijų, tačiau per šimtmečius keitėsi jos kultūrinis veidas – vis labiau įsigalėjo graikų kalba, o krikščioniškas pasaulis pasidalijo į katalikų ir stačiatikių šakas.

    Bizantijos, kaip romėniškos tradicijos tęsėjos, istorija baigėsi 1453 metais, kai Osmanų imperija užėmė Konstantinopolį.

    Šventoji Romos imperija ir popiežiaus vaidmuo

    Vakarų Europoje Romos įpėdinystės klausimas glaudžiai siejosi su popiežyste. Viduramžių pradžioje Romos vyskupas (popiežius) tapo svarbiausia autoriteto figūra, o Bažnyčia atliko reikšmingą vaidmenį išlaikant lotynų kalbą ir rašto kultūrą.

    Frankų valdovas Pipinas Trumpasis 751 metais tapo karaliumi ir įtvirtino Karolingų dinastiją. Kai šiaurės Italijoje langobardai ėmė grasinti popiežiaus pozicijoms, Pipinas suteikė karinę pagalbą ir prisidėjo prie Popiežiaus valdoms svarbių teritorijų atsiradimo.

    800 metais per Kalėdų mišias Romoje popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį „romėnų imperatoriumi“. Taip įsitvirtino idėja, kad popiežius turi galią „paskirti“ imperatorių ir suteikti jam Romos titulą.

    Šventoji Romos imperija gyvavo įvairiomis formomis iki 1806 metų, kai, Napoleonui spaudžiant, imperatorius Pranciškus II ją panaikino. Laikui bėgant ji vis labiau virto daugybės pusiau savarankiškų kunigaikštysčių dariniu, o centrinė imperatoriaus galia silpnėjo.

    Osmanai, Rusija ir modernios pretenzijos

    Osmanų imperija, užėmusi Konstantinopolį, argumentavo, kad kartu perėmė ir Bizantijos – o kartu ir Romos – paveldą. Sultonas Mehmedas II priėmė titulą Kayser-i Rum, reiškiantį „Romos Cezarį“, o osmanų aplinkoje tai buvo naudojama kaip simbolinis teisinimas jų valdžiai.

    Vėliau šios pretenzijos reikšmė mažėjo, nes Osmanų imperija plėtėsi į islamo pasaulio centrus ir įgijo kitokį religinį prestižą, susijusį su Mekos ir Medinos kontrole. Vis dėlto romėniškos įpėdinystės idėja osmanų tradicijoje buvo minima iki pat imperijos panaikinimo 1922 metais.

    Rusijos pretenzija rėmėsi Bizantijos palikimu ir dinastiniu ryšiu: 1472 metais Ivanas III vedė Sofiją Paleologę, paskutinio Bizantijos imperatoriaus giminaitę. Maskvoje įsitvirtino „Trečiosios Romos“ doktrina, kuri aiškino, kad pirmoji Roma ir Konstantinopolis žlugo, o Maskva esą liko tikruoju stačiatikybės ir „romėniškos“ imperinės idėjos centru.

    Kita, jau XX amžiaus, pretenzija siejama su Benito Mussolini ir fašistine Italija. Jis siekė atgaivinti senovės Romos simboliką ir imperinę didybę, pabrėždamas Romos miestą kaip politinį centrą, tačiau šis projektas baigėsi kartu su Italijos pralaimėjimais Antrajame pasauliniame kare ir paties Mussolini žūtimi.

  • Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Prie Jeruzalės per statyboms parengtus archeologinius tyrimus aptikta įspūdingo senovinio vandentiekio sistemos dalis. Izraelio senienų tarnyba pranešė, kad atidengtas vadinamojo Žemutinio Jeruzalės akveduko fragmentas, kadaise tiekęs vandenį į miestą iš pietinių apylinkių.

    Šis akvedukas laikomas vienu sudėtingiausių regiono inžinerinių projektų iš maždaug prieš 2 000 metų. Jo bendras ilgis siekė apie 21 kilometrą, o vanduo tekėjo vien dėl gravitacijos, be siurblių ar kitų mechaninių įrenginių.

    Didžiausias inžinerinis iššūkis buvo preciziškai išlaikyti itin mažą nuolydį per visą trasą. Archeologų vertinimu, daugelyje atkarpų aukščio skirtumas sudarė maždaug 1 metrą kilometrui, todėl trasą teko tiksliai derinti prie reljefo ir uolienų.

    Pasak tyrėjų, sistemoje buvo numatytos vietos valymui ir priežiūrai, kad būtų galima šalinti sąnašas ir užsikimšimus. Būtent tokia priežiūros logika, kartu su periodiniais remontais, leido akvedukui išlikti naudojamam, nors ir su pertraukomis, iki maždaug prieš 100 metų.

    Kaip akvedukas keitėsi per šimtmečius

    Atidengta atkarpa parodė, kad konstrukcija laikui bėgant buvo ne kartą perdirbta. Ankstyviausiu laikotarpiu vanduo tekėjo tinku išklotu kanalu, kuris buvo suformuotas iš statybinių medžiagų ir pritaikytas ilgalaikiam vandens poveikiui.

    Maždaug prieš 500 metų, Osmanų laikotarpiu, dalyje sistemos originaliame kanale įrengti keramikiniai vamzdžiai. Tyrėjai taip pat fiksuoja pasikeitusią išorinių sienų apdailą, kai į dar neišdžiūvusį tinką buvo įspaudžiami smulkūs akmenukai, sukuriant būdingą faktūrą.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie patobulinimai rodo nuolatinę vandens tiekimo svarbą Jeruzalei. Keičiantis politinėms epochoms ir technologijoms, infrastruktūra buvo pritaikoma, tačiau jos pagrindinė funkcija išliko ta pati.

    Ką planuojama daryti su radiniu

    Skelbiama, kad atidengta atkarpa nebus užpilta ar visiškai izoliuota nuo aplinkos. Pagal dabartinius planus ji turėtų tapti vietos traukos objektu, pritaikytu lankymui ir pažinimui.

    Izraelio senienų tarnyba taip pat svarsto platesnę viziją sukurti vientisą maršrutą, leidžiantį keliauti palei akveduką nuo pietinės Jeruzalės dalies iki Senamiesčio. Tokiu būdu senovinė vandentiekio sistema galėtų tapti ne tik mokslo, bet ir kultūrinio turizmo infrastruktūros dalimi.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelio Vyriausybė vienbalsiai pripažino masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje per Pirmąjį pasaulinį karą genocidu. Šį sprendimą inicijavo Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Sa’aras, o politinis žingsnis dar turės būti patvirtintas parlamente.

    Pasak ministro, sprendimas grindžiamas moraline pareiga pripažinti istorinius faktus ir atmesti bandymus juos neigti ar menkinti. Jo vertinimu, tai svarbus signalas, kad istorinės atminties klausimai neturi tapti politinių manipuliacijų įrankiu.

    „Mes įvykdėme moralinę pareigą pripažindami istorinę tiesą ir atmesdami bandymus ją neigti“, – sakė Gideonas Sa’aras.

    Armėnų genocidu vadinamas sistemingas armėnų krikščionių gyventojų naikinimas ir deportacijos Osmanų imperijoje, prasidėjusios 1915 metų pavasarį ir trukusios iki 1916 metų rudens. Skirtingais vertinimais, per šį laikotarpį žuvo nuo 664 000 iki 1 200 000 žmonių.

    Izraelio sprendimas priimtas tuo metu, kai santykiai su Turkija išlieka įtempti, ypač po karo Gazos Ruože, prasidėjusio 2023 metų spalį. Ankara ilgą laiką atmeta raginimus 1915–1916 metų įvykius oficialiai pripažinti genocidu ir tokią formuluotę vertina kaip politiškai motyvuotą.

    Tuo tarpu dalis Vakarų valstybių armėnų žudynes jau yra įvardijusios genocidu, o šis klausimas tarptautinėje politikoje periodiškai grįžta kaip principinės istorinio teisingumo ir diplomatinių santykių įtampos testas. Izraelio žingsnis gali turėti platesnių pasekmių regioninei diplomatijai ir dvišaliams ryšiams su Turkija.