Tag: Otto von Bismarck

  • Kaip Bismarko sukelti Vokietijos suvienijimo karai nutiesė kelią Pirmajam pasauliniam karui

    Vokietijos suvienijimas XIX amžiaus pabaigoje dažnai pristatomas kaip greita Prūsijos pergalė, tačiau jis turėjo ilgalaikių padarinių visai Europai. Straipsnyje teigiama, kad trys Otto von Bismarcko inicijuoti karai ne tik sukūrė Vokietijos imperiją, bet ir suformavo įtampų bei varžybų sistemą, kuri galiausiai prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo.

    Kaip rašo „The Collector“, per laikotarpį nuo 1864 iki 1871 metų Prūsija, vadovaujama Bismarcko, karinėmis pergalėmis prieš kelis varžovus iš esmės pakeitė jėgų pusiausvyrą žemyne. 1871 metų sausio 18 dieną buvo paskelbta Vokietijos imperija, o tolesniais dešimtmečiais Europa vis labiau skilo į tarpusavyje konkuruojančių sąjungų tinklą.

    Tekste pabrėžiama, kad 1914 metų karas neatsirado vien dėl Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymo. Šis įvykis tapo kibirkštimi, tačiau priežastys brendo ilgai: nuo nepasitenkinimo naujai iškilusia Vokietijos galia iki valstybių pastangų pasiruošti galimam dideliam konfliktui.

    Bismarcko strategija rėmėsi pragmatiška politika (realpolitik) ir gebėjimu išnaudoti nacionalizmo bangas. Jo tikslas buvo Prūsijos dominavimas vokiškose žemėse, o priemonėmis tapo trumpi, ryžtingi karai ir diplomatiniai manevrai, leidę Prūsijai išvengti kovos su per daug priešininkų vienu metu.

    Trys karai, suformavę imperiją

    Pirmasis suvienijimo etapas buvo 1864 metų Antrasis Šlėzvigo karas, kilęs dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių klausimo. Prūsija iš pradžių veikė kartu su Austrija prieš Daniją, o karas baigėsi Danijos pralaimėjimu ir teritorijų perskirstymu: Austrijai atiteko Holšteinas, Prūsija aneksavo Šlėzvigą.

    Šis susitarimas, pasak teksto, tapo patogiu pagrindu kitam konfliktui. Bismarckas siekė, kad įtampa su Austrija didėtų, o Prūsija galėtų pasirodyti kaip vokiškos vienybės rėmėja. Galiausiai 1866 metais įvyko Austrijos–Prūsijos karas, kurio metu Prūsija pasiekė greitą pergalę.

    Po 1866 metų karo buvo panaikinta Vokietijos sąjunga ir sukurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, faktiškai pavaldi Prūsijai. Tai reiškė, kad vokiškų žemių suvienijimas jau tapo beveik negrįžtamu procesu, o Prūsijos įtaka dar labiau išaugo.

    Trečiasis konfliktas – 1870 metų Prancūzijos–Prūsijos karas – galutinai užbaigė suvienijimą. Tekste aprašoma, kad karo pretekstu tapo Ispanijos sosto krizė ir vadinamoji Emso telegrama, kurią Bismarckas paviešino redaguotą, taip paskatindamas Prancūziją skelbti karą.

    Vokietijos valstybės, išskyrus Austriją, stojo Prūsijos pusėn. Po Napoleono III armijos sutriuškinimo prie Sedano ir Paryžiaus apsupties Prancūzija kapituliavo, o netrukus Vokietijos imperija buvo paskelbta Versalyje.

    Taika, kuri pasėjo revanšo siekį

    Straipsnyje akcentuojama, kad karo pabaiga Prancūzijai buvo itin skausminga. Pagal Frankfurto sutartį ji turėjo sumokėti 5 mlrd. frankų kontribuciją ir atiduoti Elzasą bei Lotaringiją – teritorijas, kurios vėliau tapo nuolatiniu ginčo ir įtampos tašku.

    Minima, kad dalis gyventojų formaliai pasirinko išlaikyti Prancūzijos pilietybę, tačiau realiai emigravo mažiau žmonių. Tuo pat metu Prancūzijoje ėmė stiprėti revanšizmo nuotaikos – noras atgauti prarastas žemes ir atsilyginti už pažeminimą.

    Teritoriniai pokyčiai turėjo ir praktinę karinę reikšmę: Prancūzija tapo geografiškai labiau pažeidžiama, o Vokietija įgijo stipresnį buferį tarp dviejų valstybių. Tokia situacija skatino abi puses ruoštis galimam naujam karui.

    Sąjungos ir planai, vedę į 1914-uosius

    Pasak teksto, Bismarckas suprato, kad Prancūzija su netektimis nesusitaikys, todėl bandė ją izoliuoti sąjungomis. Tarp tokių bandymų minimas Trijų imperatorių aljansas su Austrija-Vengrija ir Rusija, vėliau – Trilypė sąjunga su Italija ir 1887 metų Perdraudimo sutartis su Rusija.

    Tačiau šios konstrukcijos buvo trapios, ypač dėl Rusijos ir Austrijos-Vengrijos interesų konflikto Balkanuose. Po to, kai 1890 metais Vilhelmas II privertė Bismarcką pasitraukti, dalis ankstesnių susitarimų iširo, o Vokietija vis labiau rėmėsi ryšiais su Austrija-Vengrija.

    Tekste teigiama, kad tai prisidėjo prie priešpriešinių blokų formavimosi: Prancūzija susitarė su Rusija, vėliau susiformavo ir platesnė santarvė su Britanija. Taip Europos diplomatinis žemėlapis virto sudėtingu įsipareigojimų tinklu, kuriame vienas konfliktas galėjo greitai įtraukti daug valstybių.

    Didelę reikšmę, kaip pabrėžiama, turėjo ir kariniai lūkesčiai. Prūsijos (o vėliau Vokietijos) greitos pergalės suformavo įsitikinimą, kad būsimas karas taip pat gali būti laimėtas žaibišku puolimu, o Prancūzija po pralaimėjimo perėmė šauktinių sistemą ir planavo veiksmus siekiant atgauti Elzasą ir Lotaringiją.

    Tekste minimas ir vėlesnis Vokietijos planavimas – tarp jų Šlifeno planas, numatęs puolimą per neutralią Belgiją. 1914 metų liepos krizės metu prasidėjusi mobilizacija ir sprendimas pulti tapo tuo momentu, kai ilgai kauptos įtampos virto plataus masto karu.

    Apibendrindamas autorius pabrėžia, kad Vokietijos suvienijimo karai ne tik sukūrė naują galingą valstybę, bet ir įtvirtino konkurenciją, ginklavimosi logiką bei sąjungų mechanizmus, kurie 1914 metais nebeleido konfliktui likti lokaliam.