Ispanijoje darbas vis dažniau nebeužtikrina galimybės įsigyti ar net išsinuomoti būstą. Nekilnojamojo turto ir nuomos kainos pastarąjį dešimtmetį augo gerokai sparčiau nei darbo užmokestis, todėl daugeliui gyventojų sunku ir mokėti įmokas, ir sukaupti pradiniam įnašui.
Ši atskirtis ypač smogia jaunimui bei mažas ir vidutines pajamas gaunantiems namų ūkiams. Tema peraugo į politinę krizę: premjeras Pedro Sánchezas nusprendė paankstinti visuotinius rinkimus po to, kai Kongrese nepavyko prastumti skubių būsto prieinamumo priemonių.
Remiantis Nacionalinio statistikos instituto duomenimis, būsto kainos 2015–2025 metais išaugo 84,6 proc., o vidutinis metinis bruto atlyginimas 2015–2024 metais padidėjo 27,85 proc. ir pasiekė 29 540 eurų. Kolektyvinėse sutartyse sutartos algos per panašų laikotarpį taip pat kilo apie 27 proc.
Kainų ir pajamų atotrūkis, anot viešai skelbtų Ispanijos Darbo ministerijos cituojamų skaičių, nesitraukia ir 2026 metais: antrąjį ketvirtį būsto kainos buvo maždaug 12,2 proc. didesnės nei prieš metus. Tuo metu vidutinis darbo užmokestis augo tik apie 3–4 proc., tad perkamoji galia būsto rinkoje toliau silpnėja.
Nuoma didina dirbančiųjų skurdą
Nevyriausybinės organizacijos Oxfam Intermón tyrimas įspėja, kad būsto išlaidos Ispanijoje didina dirbančiųjų skurdo rodiklius. Skaičiuojama, kad dirbančiųjų skurdo lygis pakilo iki 15,49 proc. ir paliečia apie 770 000 žmonių.
Didžiausia rizika tenka nuomininkams: tyrime teigiama, kad maždaug kas trečias žmogus, nuomojantis būstą rinkos kainomis, sumokėjęs nuomą patenka į skurdo zoną. Palyginimui, tarp būstą išsimokėtinai perkančių su būsto paskola skurdo rizika mažesnė, o tarp būstą turinčių be įsipareigojimų ji dar labiau krenta.
„Iškeldinimai yra kraštutinė būsto krizės išraiška, bet ne vienintelė“, – sakė Oxfam Intermón būsto, užimtumo ir socialinės politikos vadovas Alejandro García-Gilas.
„Yra ir kita, mažiau matoma realybė: žmonės dirba, kas mėnesį vos sugeba susimokėti už būstą, o po to jiems nebelieka pakankamai pajamų oriam gyvenimui“, – pridūrė jis.
Pradinis įnašas tampa neįveikiamas
Ispanijos banko vertinimu, keturi iš dešimties nuomininkų patiria per didelę finansinę naštą ir nuomai skiria daugiau nei 40 proc. pajamų. Didmiesčiuose ir turizmo labiausiai veikiamuose regionuose kainų spaudimas dar labiau aštrina situaciją.
Madrido San Pablo-CEU universiteto taikomosios ekonomikos profesorius Rafaelis Pampillónas pabrėžia, kad problema yra struktūrinė: net jei mėnesinę įmoką teoriškai būtų įmanoma padengti, didžiausia kliūtis išlieka pradiniam įnašui reikalingos santaupos. Kai didelė algos dalis atitenka nuomai, taupyti tampa beveik neįmanoma.
„Pirkti būstą reiškia iš anksto sumokėti didelę sumą, o tam reikia sukaupti reikšmingų santaupų“, – sakė Rafaelis Pampillónas.
Tekste pabrėžiama, kad jei vidutinė būsto kaina siekia apie 200 000 eurų, pirkėjui gali prireikti maždaug 60 000 eurų pradiniam įnašui ir su sandoriu susijusioms išlaidoms. Tokia suma daliai namų ūkių tampa pasiekiama tik gavus šeimos paramą, o tai didina nelygybę tarp turinčiųjų sukauptą turtą ir gyvenančių tik iš darbo pajamų.
Sprendimų nepakanka vien algomis
Ekspertai situaciją sieja ne tik su atlyginimais, bet ir su pasiūlos stygiumi bei rinkos pokyčiais po finansų krizės. Ispanijos bankas skaičiuoja, kad 2021–2025 metais susidarė maždaug 750 000 būstų trūkumas: 2025 metais šalyje susikūrė apie 225 000 namų ūkių, o buvo užbaigta tik apie 92 000 naujų būstų.
Europos Komisija taip pat yra konstatavusi, kad Ispanijos būsto sektorius susiduria su giliai įsišaknijusiais struktūriniais iššūkiais, o viena esminių problemų yra ryškus pasiūlos ir paklausos neatitikimas bei per mažas prieinamo ir socialinio būsto fondas, įskaitant socialinę nuomą.
Didėjantis nepasitenkinimas perauga į socialinį spaudimą. Profesinės sąjungos CC.OO. ir UGT paskelbė apie 24 valandų visuotinį streiką lapkričio 11 dieną, reikalaudamos spręsti atlyginimų, būsto ir kainų klausimus, tačiau pačios pripažįsta, kad vien darbo užmokesčio politika neatsvers dviženklio būsto brangimo.
Ilgalaikėje perspektyvoje vis dažniau akcentuojama, kad lūžis įmanomas tik didinant būsto pasiūlą: greitinant leidimų išdavimą, užtikrinant žemės prieinamumą, derinant infrastruktūros plėtrą ir mažinant procedūras, kurios didina statybų kaštus. Kol šie sprendimai neįsibėgės, Ispanijos būsto krizė išliks viena svarbiausių ekonominių ir politinių temų.