CP v2

Tag: Pabėgėliai

  • Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje, senovinės Hetitų imperijos sostinės Hatušos griuvėsiuose, archeologai aptiko molinės lentelės fragmentą, kuris, ekspertų vertinimu, yra vieno seniausių pasaulyje taikos susitarimų kopijos dalis. Išsamesni tyrimai parodė, kad tekstas siejamas su Kadešo taikos sutartimi.

    Ši sutartis datuojama maždaug 1 259 metais prieš mūsų erą ir buvo sudaryta tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų karaliaus Hatušilijio III. Susitarimas užbaigė ilgai trukusią dviejų regiono galybių kovą dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje, praėjus apie 15 metų po garsiojo Kadešo mūšio.

    Kas rasta Hatušoje?

    Radavietė – Büyükkale citadelė ir rūmų kompleksas Hatušos centre, kur kasinėjimai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naujausias fragmentas buvo identifikuotas po maždaug metus trukusių detalių analizių, o mokslininkai nurodo, kad jis atitinka sutarties dalį, apimančią 12–20 straipsnius.

    Pasak tyrėjų, tai nėra „visa sutartis“, o tik vienas iš daugelio į šipulius išlikusių tekstų gabalėlių. Vis dėlto tokie fragmentai yra kritiškai svarbūs, nes leidžia tikslinti vertimus, atkurti praleistas vietas ir patikrinti ankstesnes interpretacijas.

    Ką sutartis sako apie pabėgėlius?

    Ypač dėmesį patraukė tai, kad viename fragmentų aptariamos taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, bėgančiais iš vienos valstybės ir ieškančiais prieglobsčio kitoje. Tekste minimi tiek iš Egipto, tiek iš hetitų valdų pasitraukę asmenys, taip pat aptariamos griežtos priemonės, susijusios su tvarkos palaikymu ir nuosavybe.

    Nors tai negali būti laikoma šiuolaikine pabėgėlių apsaugos samprata, būdinga tarptautinei teisei, pats faktas, kad tokie klausimai buvo įtraukti į taikos susitarimą, rodo plačią derybų apimtį. Sutartis pirmiausia reglamentavo dviejų valdovų ir valstybių įsipareigojimus po konflikto, tačiau kartu palietė ir žmonių judėjimą per sienas.

    Kodėl Kadešo sutartis tokia svarbi?

    Kadešo taikos sutartis išsiskiria tuo, kad yra žinoma iš skirtingų rašytinių tradicijų. Egiptietiška versija buvo iškalta hieroglifais šventyklų sienose Tėbuose, o hetitiška versija buvo rašoma dantiraščiu ant molinių lentelių, kurių fragmentai Hatušoje randami nuo XX amžiaus pradžios.

    Naujasis fragmentas gali papildyti hetitiškos versijos rekonstrukciją, nes iki šiol lentelės išliko labai nepilnos. Tyrėjai pabrėžia, kad pilna naujojo teksto transkripcija dar nepaskelbta, todėl detalės bus tikslinamos, kai bus pateikti moksliniai rezultatai.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus, komentuodamas radinį, teigė, kad jis primena apie taikaus konfliktų sprendimo idėjas dar prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

    „Šis radinys primena, kad taikos siekis ir susitarimų kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei tris tūkstančius metų“, – sakė Mehmetas Nuri Ersojus.

  • Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirijos piliečiai, bandantys kirsti Libano sieną, vis dažniau susiduria su griežtesnėmis taisyklėmis ir ilgesnėmis procedūromis. Dėl to pasienyje suklestėjo tarpininkų, vadinamųjų tvarkytojų ir kelionių agentūrų rinka, kuri už įvažiavimo formalumus ima keliasdešimt kartų daugiau nei oficialūs mokesčiai.

    „Euronews“ kalbintas vairuotojas, dirbantis maršrute Damaskas–Beirutas, pasakojo apie sistemą, kurioje dalyvauja agentūros Sirijos sostinėje, dokumentų tvarkytojai pasienyje ir partneriai Beirute. Pasak jo, parduodami „paketai“ tiems, kurie patys nebesugeba susitvarkyti reikalų oficialiu keliu.

    Libano Generalinio saugumo direktorato oficialūs mokesčiai, remiantis publikacijoje nurodyta informacija, siekia iki maždaug 70 eurų. Tačiau realios sumos, kurias keliautojai esą sumoka neoficialiems tarpininkams, yra nepalyginamai didesnės.

    Už 48 valandų buvimą Libane per tarpininkus prašoma apie 170 eurų, už savaitę apie 240 eurų, o už mėnesį apie 370 eurų. Metinės rezidencijos sutvarkymas, kaip teigiama publikacijoje, kainuoja maždaug 4 400 eurų, o anksčiau siūlyta šešių mėnesių schema, kuri šiuo metu sustabdyta, buvo įkainota apie 1 400 eurų.

    Pinigų skirtumas, pasak šaltinių, dažniausiai nusėda kaip kyšiai ar atsilyginimai, kad būtų apeiti reikalavimai. Tarp jų minimas įrodymas apie turimas lėšas, viešbučio rezervacija ar tolesnės kelionės bilietas.

    Procedūros grindžiamos griežta tyla: keliautojai neturi atskleisti pareigūnams, kad dokumentus sutvarkė vairuotojas ar agentūra. Pasak vairuotojo, toks prisipažinimas gali baigtis jo sulaikymu ir draudimu įvažiuoti į Libaną.

    Publikacijoje aprašoma ir kita praktika, kai atvykstant pagal „turistų grupės“ schemą keliautojas buvimo laikui turi atiduoti pasą ar tapatybės kortelę garantui ar įmonės atstovui. Dokumentai grąžinami tik išvykstant, o pagal kitą, laisvesnę schemą, jie gali likti pas patį žmogų.

    Baudos ir draudimai kelia įtampą

    Net keliautojai, kurie teoriškai turėtų lengviau pereiti patikrą, esą susiduria su papildomais mokesčiais. Tarp jų minimi profesinių sąjungų narių pažymėjimų turėtojai, kai kurių verslo registrų atstovai ar tranzitu vykstantys žmonės.

    Už vadinamąjį aptarnavimą pasienyje gali būti reikalaujama apie 55 eurus, o kartu išlieka ilgas laukimas ir trumpi leistini terminai. Publikacijoje teigiama, kad kai kuriems keliautojams leidžiama pasilikti 15 dienų, o tranzitu vykstantiems kartais skiriamos vos 24 valandos.

    Didžiausią spaudimą, anot publikacijos, kelia baudos už termino viršijimą. Už vienos dienos vėlavimą po mėnesio leidimo gali būti skiriama apie 55 eurų bauda ir vienerių metų draudimas atvykti į Libaną.

    Ilgesnio termino pažeidimai kainuoja dar brangiau: už šešių mėnesių rezidencijos limito viršijimą minima maždaug 250 eurų bauda, kuri didėja, kuo ilgiau žmogus pasilieka nelegaliai. Tokia politika, pasak stebėtojų, sukuria papildomą motyvaciją rinktis tarpininkus dar prieš atvykstant prie sienos.

    Kas pasikeitė po 2024 metų?

    Libanas priėmė didžiulį skaičių nuo karo bėgusių sirų, o tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl įvažiavimo kontrolė buvo griežtinama. Valdžia viešai argumentuoja, kad spaudimą patiria viešosios paslaugos, darbo rinka ir visa pabėgėlių politika.

    „Euronews“ straipsnyje pabrėžiama, kad po Basharo al Assado režimo žlugimo 2024 metų gruodį judėjimas pasienyje suaktyvėjo, o Libano pusėje procedūros dar labiau sugriežtėjo. Tuo pat metu Sirijos pusėje, pasak pašnekovo, kelionė tapo paprastesnė, nes neliko kai kurių buvusių patikros punktų, siejamų su prievartavimu ir reketu.

    Papildomų sunkumų kelia ir infrastruktūra: keli perėjimo punktai, kaip teigiama publikacijoje, buvo apgadinti per Izraelio smūgius ir vis dar neveikia. Dėl to daliai transporto tenka važiuoti ilgesniais aplinkiniais keliais, o tai didina kelionės kainą ir mažina reguliarių reisų pelningumą.

    Pašnekovas teigė, kad dabar vairuotojai dažnai sieną kerta su vienu ar dviem keleiviais, kai anksčiau automobiliai būdavo pilni. Jis taip pat priminė, kad iki 2014 metų kai kuriems keliautojams pakakdavo pateikti tapatybės kortelę ir buvo galima gauti šešių mėnesių įvažiavimą.

    Publikacijoje pažymima, kad pateiktų sumų ne visada pavyko nepriklausomai patikrinti, o Libano institucijos į užklausą dėl komentaro tuo metu nebuvo atsakiusios. Vis dėlto aprašomas modelis atitinka platesnę tendenciją, kai sugriežtėjus migracijos kontrolės režimams atsiranda lygiagrečios paslaugų rinkos, iš kurių labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi keliautojai.

  • Malaizija rugsėjį pradės Mianmaro piliečių repatriaciją: kas grįš ir kodėl kyla nerimas

    Malaizija rugsėjį pradės Mianmaro piliečių repatriaciją: kas grįš ir kodėl kyla nerimas

    Pirmasis etapas – rugsėjo 29 dieną

    Malaizijos vyriausybė paskelbė užbaigusi pirmąjį savanoriškos repatriacijos programos etapą, pagal kurį beveik 1 500 Mianmaro piliečių turėtų būti grąžinti į kilmės šalį rugsėjo 29 dieną. Tai vienas retesnių bandymų Pietryčių Azijoje organizuotai grąžinti migrantus ir pabėgėlius, dėl kurio jau kilo žmogaus teisių gynėjų klausimų.

    Malaizijos vidaus reikalų ministerija nurodė, kad į pirmąjį etapą atrinkti 1 476 asmenys, kuriuos Mianmaro institucijos identifikavo per diplomatinį procesą. Planuojama, kad repatriacijos logistikoje bus naudojami du Mianmaro karinių jūrų pajėgų laivai ir ligoninės laivas.

    Kas grįžta ir kiek žmonių tai palies

    Premjeras Anwaras Ibrahimas dar liepos mėnesį viešai sakė, kad Mianmaras sutiko priimti 5 000 persekiojamos rohinjų mažumos atstovų. Tačiau repatriacijos planas apima platesnę grupę Mianmaro piliečių, o ne vien rohinjus, todėl svarbiausiu klausimu tampa atrankos kriterijai ir realios saugumo garantijos grįžtantiems.

    Ministerijos teigimu, dar 4 008 žmonės bus nukreipti į programą, susijusią su registruotais pabėgėliais, o atskirai numatyta ir 5 000 asmenų savanoriškos repatriacijos linija, dėl kurios sutarta su Mianmaru. Iki rugpjūčio vidurio imigracijos sulaikymo centruose buvo laikoma 10 388 Mianmaro piliečiai, tačiau ne visi jų laikomi pabėgėliais.

    Kodėl kyla kritika ir kokia yra Malaizijos politika

    Malaizija yra viena didžiausių prieglobsčio ieškančių žmonių traukos šalių regione, tačiau ji nėra pasirašiusi 1951 metų Pabėgėlių konvencijos ir formaliai nepripažįsta pabėgėlio statuso nacionalinėje teisėje. Praktikoje tai reiškia, kad žmonių apsauga dažnai remiasi Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros dokumentais, o ne valstybės suteikiamomis teisinėmis garantijomis.

    Malaizijoje, pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros registrą, yra daugiau nei 215 000 pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, iš jų per 126 000 yra rohinjai iš Mianmaro. Vidaus reikalų ministerija taip pat nurodo, kad daugiau nei 95 proc. registruotų pabėgėlių šalyje yra kilę iš Mianmaro, įskaitant rohinjus, činų, karenų ir monų bendruomenes.

    „Deramės su Mianmaru, kad repatriacija vyktų tvarkingai ir oriai“, – teigiama Malaizijos vidaus reikalų ministerijos pranešime.

    Įtampą papildė nesenas incidentas, kai pareigūnai sulaikė daugiau nei 100 rohinjų, susirinkusių prie Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros biuro Kvala Lumpūre. Jie skundėsi patiriantys spaudimą dėl galimo iškeldinimo iš neformalios gyvenvietės Penango valstijoje, vėliau žmonės buvo paleisti patvirtinus, kad turi galiojančius Jungtinių Tautų dokumentus.

    Pagrindinė rohinjų teisių organizacija Malaizijoje ragino stabdyti planą, argumentuodama, kad grąžinamų žmonių gyvybėms gali kilti rizika. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad Mianmare politinė ir saugumo situacija išlieka įtempta, todėl būtina aiškiai įvertinti, ar grįžimas iš tiesų yra savanoriškas ir ar grįžtantieji nebus persekiojami.

    Dezinformacija ir visuomenės nuotaikos

    Problemos kontekste minimos ir informacinės atakos: faktų tikrintojai yra fiksavę, kad rohinjai Malaizijoje tampa internetinių dezinformacijos kampanijų taikiniais, o tai, teisių gynėjų vertinimu, gali kurstyti ksenofobiją ir didinti spaudimą bendruomenėms. Tokios tendencijos dažnai sustiprina politinį norą griežtinti migracijos kontrolę, net kai kalbama apie tarptautinės apsaugos poreikį.

    Dalis rohinjų į Malaiziją atvyko po 2017 metais Mianmare vykusio karinio susidorojimo, kai šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti bėgti. Todėl bet kokie repatriacijos sprendimai regione paprastai vertinami per saugumo, tarptautinės teisės principų ir realių grįžimo sąlygų prizmę.

  • Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudane RSF Darfūre degina kaimus: žuvo dešimtys, tūkstančiai bėga, JT įspėja dėl vaikų

    Sudano vakaruose, netoli sienos su Čadu, suintensyvėjo sukarintų Greitosios paramos pajėgų (RSF) išpuoliai: liudininkai ir Jungtinės Tautos praneša apie sudegintus kaimus, dešimtis žuvusiųjų ir tūkstančius iš namų išvarytų žmonių. Humanitarinės agentūros įspėja, kad smurtas ypač smarkiai smogia civiliams bendruomenėms Šiaurės Darfūre.

    Pasak JT migracijos agentūros, vien iš Wadi Fungo kaimo Um Baru apylinkėse per vieną dieną pasitraukė daugiau kaip 3 500 žmonių. Vietos gyventojai pasakoja, kad dalis gyvenviečių buvo padegtos, o į žmonių namus ir gatves apšaudymas atėjo be jokio perspėjimo.

    „Jie apšaudė namus artilerija, degino iki pamatų, o žmonės mirė gatvėse, nes nebuvo kam jų palaidoti“, – sakė Issa Ibrahim.

    „Pakeliui matėme du kaimus, Oruwa ir Ana Baji, visiškai sudegintus. Kūnai gulėjo ant žemės“, – pridūrė jis.

    Kitas Šiaurės Darfūro gyventojas Mohamedas Adamas teigė, kad per atakas žuvo du jo broliai, o užpuolikai, anot jo, „deginio namus ir žudė tuos, kurie nespėjo pabėgti“. Tokie liudijimai dera su ankstesniais tarptautinių organizacijų vertinimais, kad šiame konflikte vis dažniau taikiniais tampa civiliai ir jų infrastruktūra.

    Karas tęsiasi nuo 2023 metų

    RSF su Sudano kariuomene kariauja nuo 2023 metų balandžio, o Darfūro regione konfliktas įgavo ir etninio smurto bruožų. JT ir žmogaus teisių organizacijos ne kartą kaltino RSF masinėmis žudynėmis, prievartavimais, priverstiniais perkėlimais ir pabėgėlių stovyklų niokojimu.

    Pastaruoju metu RSF, kaip nurodo tarptautiniai stebėtojai, stumia į vakarus ir atakuoja teritorijas, kurias kontroliuoja vadinamosios Jungtinės pajėgos, kariuomenės sąjungininkų ginkluotų grupių koalicija. Šiose teritorijose gyvena ir Zaghawa bendruomenės, todėl smurtas vėl kelia didžiulę priverstinio išvarymo bangą link Čado.

    JT: vaikai tampa pagrindinėmis aukomis

    Atskirame perspėjime JT vaikų agentūra UNICEF nurodė, kad per pirmuosius 2026 metų šešis mėnesius Sudane nužudyta arba sužeista mažiausiai 330 vaikų. Daugiausia aukų fiksuota Darfūro ir Kordofano regionuose, kur kovos ir civilių apšaudymai yra intensyviausi.

    „Vaikai žudomi ir sužeidžiami savo namuose, keliuose, turguose ir bandydami pasiekti būtinas paslaugas, tokias kaip švietimas ir sveikatos priežiūra“, – sakė UNICEF atstovas Sudane Sheldonas Yettas.

    JT duomenimis, šalyje yra apie 5 milijonai šalies viduje perkeltų vaikų, o humanitarinė padėtis sparčiai blogėja. Milijonams gyventojų trūksta maisto, o daugiau kaip 825 000 vaikų iki penkerių metų susiduria su sunkiu ūmiu nepakankamu maitinimusi, kuris didina mirtingumo ir negrįžtamų sveikatos pasekmių riziką.

    Tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad be saugių humanitarinių koridorių ir veiksmingo civilių apsaugos mechanizmo Darfūro krizė gali dar labiau plėstis už Sudano ribų. Didėjant pabėgėlių srautams į Čadą ir kitus kaimyninius regionus, auga spaudimas tiek vietos bendruomenėms, tiek pagalbos sistemai, kuri jau dabar veikia ties galimybių riba.

  • Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Atšaukimas, sukėlęs protestą

    Pietų Prancūzijos mieste Kastre šimtai žmonių susirinko prie teatro ne į premjerą, o į protestą. Jie pasipiktino sprendimu iš kultūros programos išbraukti spektaklį apie pabėgėlių patirtis.

    Ginčas įsiliepsnojo po to, kai dramaturgas ir režisierius Alexis Michalik pranešė, kad jo pjesės Passeport rodymas, planuotas 2027 metų vasarį, buvo atšauktas. Pasak kūrėjo, sprendimas priimtas jau pasikeitus miesto politinei vadovybei.

    Ką pasakoja pjesė Passeport?

    Spektaklis Passeport pirmą kartą pristatytas 2024 metais. Jo centre – jaunas eritrėjietis Issa, praradęs atmintį, atsiduriantis pabėgėlių stovykloje Šiaurės Prancūzijoje ir bandantis susitvarkyti teisę gyventi šalyje.

    Kūrinyje nagrinėjamos tremties, tapatybės, integracijos ir sugyvenimo temos. Būtent tokia kryptis, kaip teigiama, neįtiko naujai išrinktam Kastro merui Florianui Azémai.

    Politika ir kultūra: kur riba?

    F. Azéma, atstovaujantis Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijai Nacionalinis susivienijimas, viešai aiškino turintis teisę peržiūrėti ankstesnės valdžios patvirtintus sprendimus. Meras teigė, kad spektaklis esą palankiai vaizduoja neteisėtą migraciją ir kritiškai rodo policiją, todėl tai nesuderinama su jo politiniais įsipareigojimais rinkėjams.

    Toks argumentavimas Prancūzijoje vėl pakurstė diskusiją apie politinės valdžios įtaką kultūrai ir meninės raiškos laisvę. Pastaraisiais mėnesiais kultūros lauko atstovai vis dažniau kalba apie augančias ideologines įtampas, ypač savivaldybių lygmeniu, kur politinės daugumos kaita tiesiogiai veikia finansavimą ir repertuarus.

    „Nerimauju ne tik dėl Passeport. Nerimauju dėl visų kūrinių, visų menininkų ir programų sudarytojų, kuriuos rytoj gali ištikti tas pats“, – sakė Alexis Michalik.

    Reakcija pasiekė ir nacionalinį lygmenį. Kultūros ministrė Catherine Pégard viešai pabrėžė, kad meninė laisvė yra demokratinės visuomenės pamatas, o spektaklio atšaukimas vien dėl politinių pažiūrų nesutapimo kelia rimtų klausimų.

    „Smerkiu šio spektaklio atšaukimą vien dėl to, kad jo tema nesutampa su Kastro mero politinėmis nuostatomis“, – sakė Catherine Pégard.

    Spektaklis dingsta iš Kastro, bet ne iš scenų

    Nors Kastre Passeport nebus rodomas, spektaklis toliau gyvuoja Paryžiuje, Théâtre de la Renaissance teatre. Teatras taip pat paskelbė apie nuolaidas žmonėms, gimusiems Kastre arba ten gyvenantiems, taip paversdamas konfliktą ir simboliniu solidarumo gestu.

    Kitos savivaldybės taip pat signalizavo, kad yra pasirengusios priimti spektaklį į savo repertuarą. Tai rodo, kad viešas atšaukimas gali turėti priešingą efektą – dar labiau išpopuliarinti kūrinį ir sustiprinti dėmesį jo temoms.

  • Pietų Afrika atmeta JAV kalbas apie krizę: kodėl pabėgėlių kvota keliama tik afrikaneriams

    Pietų Afrika atmeta JAV kalbas apie krizę: kodėl pabėgėlių kvota keliama tik afrikaneriams

    JAV sprendimas sukėlė ginčą

    Pietų Afrikos vyriausybė ir dalis afrikanerių interesams atstovaujančių organizacijų atmetė JAV administracijos teiginius, esą šalyje baltaodžiams kyla humanitarinė krizė. Tokie pareiškimai pasigirdo JAV nusprendus šiemet priimti papildomą skaičių baltaodžių Pietų Afrikos gyventojų kaip pabėgėlių.

    JAV administracija tvirtino, kad kvota didinama dėl „nenumatytos pabėgėlių padėties“ ir nurodė augantį rasinį smurtą kurstančių pareiškimų foną. Vis dėlto konkrečių įrodymų ar detalesnio pagrindimo, kodėl būtent ši grupė išskiriama iš kitų pasaulio konfliktų ir krizių kontekste, pateikta nebuvo.

    Pagal JAV pateikiamus duomenis, nuo programos pradžios praėjusiais metais į JAV persikėlė apie 6 000 Pietų Afrikos piliečių. Naujausias sprendimas numato dar 10 000 vietų šiais metais, taip išplečiant priėmimą būtent afrikaneriams.

    Pietų Afrikos atsakas: kaltinimai nepagrįsti

    Pietų Afrikos užsienio reikalų ministerijos atstovas Chrispinas Phiri teigė, kad kaltinimai sisteminiu afrikanerių persekiojimu yra nepagrįsti. Pasak jo, dalis žmonių, pasinaudojusių programa, vėliau apsisprendė grįžti į Pietų Afriką, o tai, valdžios vertinimu, kertasi su „humanitarinės ekstremalios situacijos“ logika.

    Vietos organizacijos taip pat stengiasi atskirti realias saugumo ir nusikalstamumo problemas nuo politinių interpretacijų. Pietų Afrika jau daugelį metų susiduria su aukštu bendru nusikalstamumo lygiu, tačiau šalies institucijos pabrėžia, kad tai nėra vienos rasės ar vienos bendruomenės problema.

    Net afrikanerių organizacijos abejoja

    Afrikanerių profesinė sąjunga Solidariteit pareiškė, kad pabėgėlio statusas nėra sprendimas, kuris ilgainiui padėtų bendruomenei. Organizacija akcentuoja tikslą kurti sąlygas, kad afrikaneriai galėtų saugiai ir sėkmingai gyventi Pietų Afrikoje, o ne masiškai iš jos išvykti.

    „Mes niekaip nesuprantame, į kokią „nenumatytą pabėgėlių padėtį“ galėtų būti referuojama, tačiau gerbiame JAV teisę formuoti savo pabėgėlių politiką“, – sakė Solidariteit atstovas Jaco Kleynhansas.

    Lobistinių iniciatyvų grupė AfriForum, teigianti turinti daugiau kaip 300 000 narių, taip pat nurodė neturinti informacijos, kuri patvirtintų teiginį apie humanitarinę ekstremalią situaciją. Organizacijos vadovas Kallie Krielis pabrėžė, kad prioritetas yra vidaus sprendimai, mažinantys priežastis emigruoti.

    Kritika dėl selektyvios humanitarinės pagalbos

    Pabėgėlių apsaugos srityje dirbančios organizacijos ir ekspertai kelia klausimą, kodėl prioritetas teikiamas vienai grupei, kai tuo pat metu daugybė žmonių bėga nuo karų ar stichinių nelaimių. JAV pabėgėlių statuso patikra dažnai trunka ne mėnesius, o metus, todėl selektyvus pagreitinimas vienai kategorijai neišvengiamai kelia įtarimų dėl politinių motyvų.

    Stellenboscho universiteto socialinio teisingumo tyrėja Bryony Fox įspėjo, kad tokie sprendimai gali politizuoti pabėgėlių apsaugą. Jos vertinimu, tai rizikuoja susilpninti viso pabėgėlių režimo legitimumą ir universalumo principą, kai pagalba turėtų būti grindžiama pažeidžiamumu, o ne politine ar demografine atranka.

    Ši diskusija atgaivino platesnį klausimą apie migracijos ir pabėgėlių politikos kryptį JAV, ypač kai sprendimai siejami su vidaus politinėmis žinutėmis. Kol kas Pietų Afrika laikosi pozicijos, kad kalbos apie sisteminį afrikanerių persekiojimą neatitinka faktų, o bet kokie sprendimai turėtų remtis patikrinta informacija, o ne apibendrintomis prielaidomis.

  • Pietų Sudanas ant bado ribos: be maisto – beveik 8 mln žmonių, pagalbą teikia PAH

    Pietų Sudanas vėl priartėjo prie humanitarinės katastrofos slenksčio: maisto trūkumas paliečia didžiąją dalį gyventojų, o dalis regionų susiduria su realia bado rizika. Jungtinių Tautų ir pagalbos organizacijų vertinimu, apie 7,8–7,9 mln žmonių patiria ūmų maisto nesaugumą, o maždaug 2,2 mln vaikų fiksuojamas ūmus nepakankamas maitinimasis.

    Padėtį blogina keli vienu metu veikiantys veiksniai: smurtas šalies viduje, silpna ekonomika ir menkai veikianti valstybės infrastruktūra. Esminį smūgį sudavė ir 2023 metais prasidėjęs karas kaimyniniame Sudane, sukėlęs didelį pabėgėlių srautą per pasienį.

    Karas ir pabėgėliai perkrovė pasienį

    Pasienio ruožas tarp Sudano ir Pietų Sudano tapo vienu labiausiai apkrautų migracijos koridorių regione. Skaičiuojama, kad iš Sudano į Pietų Sudaną persikėlė apie 1,3 mln žmonių, o dalis jų apsistoja tranzito vietose, kurių pajėgumai seniai viršyti.

    Ypač didelė įtampa jaučiama Aukštutinio Nilo regione, prie Renk vietovės, kur žmonės dažnai atvyksta praradę santaupas ir galimybes apsirūpinti maistu. Tai didina spaudimą vietinėms bendruomenėms, kurių galimybės išgyventi ir taip ribotos.

    „Kalbėjausi su 20 moterų Renk apylinkėse, netoli sienos su Sudanu. Dvylika jų sakė kasdien nesugebančios rasti maisto sau ir vaikams“, – sakė Alicja Ryś iš organizacijos „Polska Akcja Humanitarna“.

    Kodėl pagalba ne visur pasiekia?

    Humanitarinių organizacijų darbą apsunkina nesaugumas ir menkas susisiekimas: šalyje beveik nėra asfaltuotų kelių, o kai kurios teritorijos lietinguoju sezonu tampa praktiškai nepravažiuojamos. Dėl to maistas ir būtinos prekės dalyje vietovių pristatomos oru arba upėmis, o tokie maršrutai yra brangūs ir pažeidžiami.

    Prieinamumą riboja ir vietiniai ginkluoti susidūrimai, ypač regionuose, kur civilių judėjimas ir prekių srautai tampa fragmentiški. Kai kur bendruomenės atsiduria izoliuotos nuo rinkų, sveikatos paslaugų ir vandens šaltinių, todėl net trumpalaikiai sutrikimai greitai virsta ilgalaike krize.

    Vanduo, higiena ir infrastruktūra

    Viena iš vietoje dirbančių organizacijų – „Polska Akcja Humanitarna“, Pietų Sudane veikianti nuo 2006 metų, kai ši teritorija dar buvo Sudano dalis. Organizacija teikia vandens tiekimo, sanitarijos ir higienos pagalbą, nes švaraus vandens trūkumas tiesiogiai didina infekcijų ir ligų protrūkių riziką.

    Per du dešimtmečius organizacija prisidėjo įrengiant arba atnaujinant beveik 1 700 gręžinių, taip pat vykdo higienos edukaciją bendruomenėse. Žmonėms dalijami higienos rinkiniai, į kuriuos įeina vandens dezinfekcijos priemonės, filtrai, muilas, talpos vandeniui ir kitos bazinės priemonės.

    „Svarbi pagalbos dalis yra sveikatos edukacija ir infekcinių ligų prevencija. Tam rengiame ir apmokame higienos promotorius, kurie lanko šeimas namuose ir moko pagrindinių sveikatos apsaugos principų“, – sakė Alicja Ryś.

    Organizacija taip pat padeda atnaujinti sanitarinius mazgus sveikatos įstaigose, įrengti vandens talpyklas bei kurti sistemas, leidžiančias tiekti išvalytą vandenį iš Baltojo Nilo. Tokie projektai mažina kasdienes rizikas, tačiau be didesnio finansavimo jų mastą išlaikyti sudėtinga.

    Klimato ekstremumai ir brangstantis maistas

    Maisto krizę gilina ir klimato veiksniai: pasikartojantys potvyniai bei sausros naikina pasėlius, skandina gyvulių bandas ir verčia žmones keltis iš vienos vietos į kitą. Tai mažina šeimų galimybes užsiauginti maisto, o šalis dar labiau priklauso nuo importo ir paramos.

    Prie bendro spaudimo prisideda ir globalūs maisto kainų svyravimai, kurie ypač skaudžiai smogia mažas pajamas turinčioms valstybėms. Dėl brangstančio kuro ir logistikos kaštų išauga pagalbos pristatymo kaina, o tuo pat metu humanitarinių programų finansavimas dažnai atsilieka nuo realių poreikių.

    „Daugelis namų ūkių prarado gebėjimą patys užsiauginti maisto ir tapo ilgainiui priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. Šalis patiria ir konfliktų, ir ekstremalių orų, ir pasaulinių maisto kainų poveikį vienu metu“, – sakė Alicja Ryś.

    Pietų Sudanas nepriklausomybę paskelbė 2011 metais, tačiau valstybės institucijos ir ekonomika iki šiol išlieka trapios. Humanitarinės organizacijos pabrėžia, kad be stabilaus saugumo, geresnės infrastruktūros ir ilgalaikių investicijų į žemės ūkį vien tik skubioji pagalba krizės neišspręs.