CP v2

Tag: Pabėgėliai

  • Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Prancūzijos mieste atšauktas spektaklis apie pabėgėlius: kas slypi už sprendimo ir audros?

    Atšaukimas, sukėlęs protestą

    Pietų Prancūzijos mieste Kastre šimtai žmonių susirinko prie teatro ne į premjerą, o į protestą. Jie pasipiktino sprendimu iš kultūros programos išbraukti spektaklį apie pabėgėlių patirtis.

    Ginčas įsiliepsnojo po to, kai dramaturgas ir režisierius Alexis Michalik pranešė, kad jo pjesės Passeport rodymas, planuotas 2027 metų vasarį, buvo atšauktas. Pasak kūrėjo, sprendimas priimtas jau pasikeitus miesto politinei vadovybei.

    Ką pasakoja pjesė Passeport?

    Spektaklis Passeport pirmą kartą pristatytas 2024 metais. Jo centre – jaunas eritrėjietis Issa, praradęs atmintį, atsiduriantis pabėgėlių stovykloje Šiaurės Prancūzijoje ir bandantis susitvarkyti teisę gyventi šalyje.

    Kūrinyje nagrinėjamos tremties, tapatybės, integracijos ir sugyvenimo temos. Būtent tokia kryptis, kaip teigiama, neįtiko naujai išrinktam Kastro merui Florianui Azémai.

    Politika ir kultūra: kur riba?

    F. Azéma, atstovaujantis Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijai Nacionalinis susivienijimas, viešai aiškino turintis teisę peržiūrėti ankstesnės valdžios patvirtintus sprendimus. Meras teigė, kad spektaklis esą palankiai vaizduoja neteisėtą migraciją ir kritiškai rodo policiją, todėl tai nesuderinama su jo politiniais įsipareigojimais rinkėjams.

    Toks argumentavimas Prancūzijoje vėl pakurstė diskusiją apie politinės valdžios įtaką kultūrai ir meninės raiškos laisvę. Pastaraisiais mėnesiais kultūros lauko atstovai vis dažniau kalba apie augančias ideologines įtampas, ypač savivaldybių lygmeniu, kur politinės daugumos kaita tiesiogiai veikia finansavimą ir repertuarus.

    „Nerimauju ne tik dėl Passeport. Nerimauju dėl visų kūrinių, visų menininkų ir programų sudarytojų, kuriuos rytoj gali ištikti tas pats“, – sakė Alexis Michalik.

    Reakcija pasiekė ir nacionalinį lygmenį. Kultūros ministrė Catherine Pégard viešai pabrėžė, kad meninė laisvė yra demokratinės visuomenės pamatas, o spektaklio atšaukimas vien dėl politinių pažiūrų nesutapimo kelia rimtų klausimų.

    „Smerkiu šio spektaklio atšaukimą vien dėl to, kad jo tema nesutampa su Kastro mero politinėmis nuostatomis“, – sakė Catherine Pégard.

    Spektaklis dingsta iš Kastro, bet ne iš scenų

    Nors Kastre Passeport nebus rodomas, spektaklis toliau gyvuoja Paryžiuje, Théâtre de la Renaissance teatre. Teatras taip pat paskelbė apie nuolaidas žmonėms, gimusiems Kastre arba ten gyvenantiems, taip paversdamas konfliktą ir simboliniu solidarumo gestu.

    Kitos savivaldybės taip pat signalizavo, kad yra pasirengusios priimti spektaklį į savo repertuarą. Tai rodo, kad viešas atšaukimas gali turėti priešingą efektą – dar labiau išpopuliarinti kūrinį ir sustiprinti dėmesį jo temoms.

  • Pietų Afrika atmeta JAV kalbas apie krizę: kodėl pabėgėlių kvota keliama tik afrikaneriams

    Pietų Afrika atmeta JAV kalbas apie krizę: kodėl pabėgėlių kvota keliama tik afrikaneriams

    JAV sprendimas sukėlė ginčą

    Pietų Afrikos vyriausybė ir dalis afrikanerių interesams atstovaujančių organizacijų atmetė JAV administracijos teiginius, esą šalyje baltaodžiams kyla humanitarinė krizė. Tokie pareiškimai pasigirdo JAV nusprendus šiemet priimti papildomą skaičių baltaodžių Pietų Afrikos gyventojų kaip pabėgėlių.

    JAV administracija tvirtino, kad kvota didinama dėl „nenumatytos pabėgėlių padėties“ ir nurodė augantį rasinį smurtą kurstančių pareiškimų foną. Vis dėlto konkrečių įrodymų ar detalesnio pagrindimo, kodėl būtent ši grupė išskiriama iš kitų pasaulio konfliktų ir krizių kontekste, pateikta nebuvo.

    Pagal JAV pateikiamus duomenis, nuo programos pradžios praėjusiais metais į JAV persikėlė apie 6 000 Pietų Afrikos piliečių. Naujausias sprendimas numato dar 10 000 vietų šiais metais, taip išplečiant priėmimą būtent afrikaneriams.

    Pietų Afrikos atsakas: kaltinimai nepagrįsti

    Pietų Afrikos užsienio reikalų ministerijos atstovas Chrispinas Phiri teigė, kad kaltinimai sisteminiu afrikanerių persekiojimu yra nepagrįsti. Pasak jo, dalis žmonių, pasinaudojusių programa, vėliau apsisprendė grįžti į Pietų Afriką, o tai, valdžios vertinimu, kertasi su „humanitarinės ekstremalios situacijos“ logika.

    Vietos organizacijos taip pat stengiasi atskirti realias saugumo ir nusikalstamumo problemas nuo politinių interpretacijų. Pietų Afrika jau daugelį metų susiduria su aukštu bendru nusikalstamumo lygiu, tačiau šalies institucijos pabrėžia, kad tai nėra vienos rasės ar vienos bendruomenės problema.

    Net afrikanerių organizacijos abejoja

    Afrikanerių profesinė sąjunga Solidariteit pareiškė, kad pabėgėlio statusas nėra sprendimas, kuris ilgainiui padėtų bendruomenei. Organizacija akcentuoja tikslą kurti sąlygas, kad afrikaneriai galėtų saugiai ir sėkmingai gyventi Pietų Afrikoje, o ne masiškai iš jos išvykti.

    „Mes niekaip nesuprantame, į kokią „nenumatytą pabėgėlių padėtį“ galėtų būti referuojama, tačiau gerbiame JAV teisę formuoti savo pabėgėlių politiką“, – sakė Solidariteit atstovas Jaco Kleynhansas.

    Lobistinių iniciatyvų grupė AfriForum, teigianti turinti daugiau kaip 300 000 narių, taip pat nurodė neturinti informacijos, kuri patvirtintų teiginį apie humanitarinę ekstremalią situaciją. Organizacijos vadovas Kallie Krielis pabrėžė, kad prioritetas yra vidaus sprendimai, mažinantys priežastis emigruoti.

    Kritika dėl selektyvios humanitarinės pagalbos

    Pabėgėlių apsaugos srityje dirbančios organizacijos ir ekspertai kelia klausimą, kodėl prioritetas teikiamas vienai grupei, kai tuo pat metu daugybė žmonių bėga nuo karų ar stichinių nelaimių. JAV pabėgėlių statuso patikra dažnai trunka ne mėnesius, o metus, todėl selektyvus pagreitinimas vienai kategorijai neišvengiamai kelia įtarimų dėl politinių motyvų.

    Stellenboscho universiteto socialinio teisingumo tyrėja Bryony Fox įspėjo, kad tokie sprendimai gali politizuoti pabėgėlių apsaugą. Jos vertinimu, tai rizikuoja susilpninti viso pabėgėlių režimo legitimumą ir universalumo principą, kai pagalba turėtų būti grindžiama pažeidžiamumu, o ne politine ar demografine atranka.

    Ši diskusija atgaivino platesnį klausimą apie migracijos ir pabėgėlių politikos kryptį JAV, ypač kai sprendimai siejami su vidaus politinėmis žinutėmis. Kol kas Pietų Afrika laikosi pozicijos, kad kalbos apie sisteminį afrikanerių persekiojimą neatitinka faktų, o bet kokie sprendimai turėtų remtis patikrinta informacija, o ne apibendrintomis prielaidomis.

  • Pietų Sudanas ant bado ribos: be maisto – beveik 8 mln žmonių, pagalbą teikia PAH

    Pietų Sudanas vėl priartėjo prie humanitarinės katastrofos slenksčio: maisto trūkumas paliečia didžiąją dalį gyventojų, o dalis regionų susiduria su realia bado rizika. Jungtinių Tautų ir pagalbos organizacijų vertinimu, apie 7,8–7,9 mln žmonių patiria ūmų maisto nesaugumą, o maždaug 2,2 mln vaikų fiksuojamas ūmus nepakankamas maitinimasis.

    Padėtį blogina keli vienu metu veikiantys veiksniai: smurtas šalies viduje, silpna ekonomika ir menkai veikianti valstybės infrastruktūra. Esminį smūgį sudavė ir 2023 metais prasidėjęs karas kaimyniniame Sudane, sukėlęs didelį pabėgėlių srautą per pasienį.

    Karas ir pabėgėliai perkrovė pasienį

    Pasienio ruožas tarp Sudano ir Pietų Sudano tapo vienu labiausiai apkrautų migracijos koridorių regione. Skaičiuojama, kad iš Sudano į Pietų Sudaną persikėlė apie 1,3 mln žmonių, o dalis jų apsistoja tranzito vietose, kurių pajėgumai seniai viršyti.

    Ypač didelė įtampa jaučiama Aukštutinio Nilo regione, prie Renk vietovės, kur žmonės dažnai atvyksta praradę santaupas ir galimybes apsirūpinti maistu. Tai didina spaudimą vietinėms bendruomenėms, kurių galimybės išgyventi ir taip ribotos.

    „Kalbėjausi su 20 moterų Renk apylinkėse, netoli sienos su Sudanu. Dvylika jų sakė kasdien nesugebančios rasti maisto sau ir vaikams“, – sakė Alicja Ryś iš organizacijos „Polska Akcja Humanitarna“.

    Kodėl pagalba ne visur pasiekia?

    Humanitarinių organizacijų darbą apsunkina nesaugumas ir menkas susisiekimas: šalyje beveik nėra asfaltuotų kelių, o kai kurios teritorijos lietinguoju sezonu tampa praktiškai nepravažiuojamos. Dėl to maistas ir būtinos prekės dalyje vietovių pristatomos oru arba upėmis, o tokie maršrutai yra brangūs ir pažeidžiami.

    Prieinamumą riboja ir vietiniai ginkluoti susidūrimai, ypač regionuose, kur civilių judėjimas ir prekių srautai tampa fragmentiški. Kai kur bendruomenės atsiduria izoliuotos nuo rinkų, sveikatos paslaugų ir vandens šaltinių, todėl net trumpalaikiai sutrikimai greitai virsta ilgalaike krize.

    Vanduo, higiena ir infrastruktūra

    Viena iš vietoje dirbančių organizacijų – „Polska Akcja Humanitarna“, Pietų Sudane veikianti nuo 2006 metų, kai ši teritorija dar buvo Sudano dalis. Organizacija teikia vandens tiekimo, sanitarijos ir higienos pagalbą, nes švaraus vandens trūkumas tiesiogiai didina infekcijų ir ligų protrūkių riziką.

    Per du dešimtmečius organizacija prisidėjo įrengiant arba atnaujinant beveik 1 700 gręžinių, taip pat vykdo higienos edukaciją bendruomenėse. Žmonėms dalijami higienos rinkiniai, į kuriuos įeina vandens dezinfekcijos priemonės, filtrai, muilas, talpos vandeniui ir kitos bazinės priemonės.

    „Svarbi pagalbos dalis yra sveikatos edukacija ir infekcinių ligų prevencija. Tam rengiame ir apmokame higienos promotorius, kurie lanko šeimas namuose ir moko pagrindinių sveikatos apsaugos principų“, – sakė Alicja Ryś.

    Organizacija taip pat padeda atnaujinti sanitarinius mazgus sveikatos įstaigose, įrengti vandens talpyklas bei kurti sistemas, leidžiančias tiekti išvalytą vandenį iš Baltojo Nilo. Tokie projektai mažina kasdienes rizikas, tačiau be didesnio finansavimo jų mastą išlaikyti sudėtinga.

    Klimato ekstremumai ir brangstantis maistas

    Maisto krizę gilina ir klimato veiksniai: pasikartojantys potvyniai bei sausros naikina pasėlius, skandina gyvulių bandas ir verčia žmones keltis iš vienos vietos į kitą. Tai mažina šeimų galimybes užsiauginti maisto, o šalis dar labiau priklauso nuo importo ir paramos.

    Prie bendro spaudimo prisideda ir globalūs maisto kainų svyravimai, kurie ypač skaudžiai smogia mažas pajamas turinčioms valstybėms. Dėl brangstančio kuro ir logistikos kaštų išauga pagalbos pristatymo kaina, o tuo pat metu humanitarinių programų finansavimas dažnai atsilieka nuo realių poreikių.

    „Daugelis namų ūkių prarado gebėjimą patys užsiauginti maisto ir tapo ilgainiui priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. Šalis patiria ir konfliktų, ir ekstremalių orų, ir pasaulinių maisto kainų poveikį vienu metu“, – sakė Alicja Ryś.

    Pietų Sudanas nepriklausomybę paskelbė 2011 metais, tačiau valstybės institucijos ir ekonomika iki šiol išlieka trapios. Humanitarinės organizacijos pabrėžia, kad be stabilaus saugumo, geresnės infrastruktūros ir ilgalaikių investicijų į žemės ūkį vien tik skubioji pagalba krizės neišspręs.