Vokietija veda pažangias derybas su Jungtinėmis Valstijomis dėl strateginių amerikietiškų ginklų gamybos paleidimo Vokietijos teritorijoje. Pagrindiniai aptariami produktai – sparnuotosios raketos „Tomahawk“ ir priešraketinės gynybos sistemos „Patriot“ perėmimo raketos PAC-3 MSE. Berlynas siekia susitarimą pasiekti artimiausiu metu, kad realiai sustiprintų Europos atgrasymo pajėgumus.
Deryboms postūmį suteikė Vašingtono sprendimai persvarstyti dalies pajėgumų dislokavimo Europoje planus, įskaitant sausumos bazavimo sprendimus. Kaip viena iš priežasčių viešai minima ribota kai kurių raketų pasiūla ir poreikis prioritetą teikti jau vykdomiems įsipareigojimams. Vokietija, ilgiau kaip metus siekusi įsigyti „Tomahawk“, dabar vis daugiau dėmesio skiria gamybai vietoje.
„Tomahawk“ – didelio nuotolio, itin tiksli, žemai skrendanti sparnuotoji raketa, skirta smūgiams į antžeminius taikinius. Plačiai nurodoma, kad kai kurie jos variantai gali pasiekti daugiau kaip 1 600 kilometrų nuotolį, todėl tokio tipo ginkluotė Europoje laikoma svarbia spragų užpildymo priemone. Vokietijai tai būtų būdas greičiau susikurti ilgo nuotolio smūgio galimybes ir mažinti priklausomybę nuo importo.
Antras derybų ramstis – PAC-3 MSE, laikomos vienomis pažangiausių „Patriot“ sistemos perėmėjų. Šios raketos skirtos naikinti balistines ir sparnuotąsias raketas, o taip pat stiprinti apsaugą nuo vis sudėtingesnių, dideliu greičiu artėjančių grėsmių. Modernizuoti perėmėjai iš esmės lemia, kokio lygio realią priešraketinę apsaugą gali užtikrinti „Patriot“ baterijos.
Vokietijos pusė akcentuoja pramoninę logiką: dalies gamybos perkėlimas į Europą galėtų pagreitinti tiekimą ir sumažinti spaudimą JAV gamybos linijoms. Pastarosios pastaraisiais metais dirba intensyviai, nes vienu metu vykdomi dideli užsakymai sąjungininkams ir partneriams. Kartu Berlynas tikisi, kad gamyba Vokietijoje leistų sukurti daugiau atsargų ir užtikrinti stabilesnį tiekimo planavimą.
Viešumoje minimas ir Europos pramoninis aspektas: bendradarbiavimas tarp „MBDA“ ir JAV gynybos pramonės, taip pat jau esamos kooperacijos plėtra, susijusi su „Patriot“ raketomis. Vokietijos įmonės jau gamina atskiras komponentų grupes įvairioms NATO programoms, todėl Berlynas argumentuoja turintis bazę, nuo kurios galima pereiti prie platesnės integracijos. Vis dėlto sprendimai dėl technologijų perdavimo ir intelektinės nuosavybės apsaugos išlieka jautrūs.
Ekspertai pabrėžia, kad tokios iniciatyvos reikšmė neapsiriboja vien Vokietija. Jei Europoje didėtų „Patriot“ perėmėjų ir kitų kritinių raketų pasiūla, tai galėtų palengvinti regioninį planavimą ir prisidėti prie rytinio NATO sparno saugumo, įskaitant Lenkiją. Tačiau galutinis rezultatas priklausys nuo politinių sprendimų Vašingtone, licencijavimo sąlygų ir to, kokios apimties gamyba realiai būtų leista Europoje.
Vokietijos politinėje erdvėje netrūksta ir skeptikų, perspėjančių, kad derybos gali užtrukti, o pažadėtas efektas pasiekiamas tik tada, kai suderinami eksporto kontrolės, technologijų apsaugos ir ilgalaikių užsakymų klausimai. Vis dėlto pati kryptis atitinka platesnę Europos tendenciją: po Rusijos karo Ukrainoje valstybės skubina oro gynybos ir raketinių pajėgumų plėtrą, o gynybos pramonės pajėgumų didinimas tampa vienu svarbiausių prioritetų.