Pavasaris yra metas, kai verta planuoti vasaros gėlynų akcentus, o viena efektingiausių pasirinkimų – kanna, dar vadinama paciorečniku. Pasodinta balandį ar gegužės pradžioje ji greitai įsišaknija ir netrukus pradeda auginti masyvius lapus, kurie gėlynui suteikia egzotišką vaizdą.
Kanna išsiskiria tuo, kad nereikalauja ilgo įsibėgėjimo: pakanka šiltesnės žemės ir saulėtos vietos. Vasarą ji suformuoja didelius žiedynus, dažniausiai raudonų, oranžinių ar geltonų atspalvių, todėl net keli augalai gali pakeisti viso sklypo nuotaiką.
Kada ir kaip sodinti?
Geriausia pradėti tada, kai dirva jau sušilusi maždaug iki 10 laipsnių ir nebelieka stiprių šalnų rizikos. Per šalta žemė dažnai pristabdo šakniastiebių startą, todėl augalas ilgai „stovi vietoje“ ir vėliau vėluoja žydėti.
Vieta turėtų būti saulėta ir užuovėjos, nes stiprus vėjas gali laužyti aukštus stiebus. Duobutė paprastai daroma apie 10 centimetrų gylio, o į dugną verta įmaišyti komposto ar žemės, skirtos žydintiems augalams.
Šakniastiebis dedamas horizontaliai ir užpilamas dirva, po to žemė lengvai palaistoma. Drėgmė sodinimo pradžioje svarbi, nes ji padeda greičiau formuotis šaknims ir augalas tampa atsparesnis vasaros karščiams.
Kaip pasiekti tropikų efektą?
Didžiausias kanių privalumas – ne tik žiedai, bet ir lapai, sukuriantys tankią žalumos sienelę. Kai kurios veislės turi tamsiai žalius ar net bordo atspalvio lapus, todėl dekoratyviai atrodo dar iki žydėjimo.
Gėlyne kannos dažniausiai sodinamos kaip centrinis akcentas arba prie tvorų ir terasų, kur jų aukštis ir lapų masė geriausiai atsiskleidžia. Šiltomis vasaromis jos primena pietų kraštų augalus, o ryškūs žiedai matomi iš tolo.
Laistymas, tręšimas ir žiemojimas
Nors kannos pakankamai gerai pakelia karštas dienas, reguliari drėgmė joms būtina, ypač formuojantis pumpurams ir žydint. Dirva neturi būti nuolat šlapia, tačiau stiprus perdžiūvimas greitai atsispindi lapuose ir žieduose.
Karščiais geriausia laistyti ryte arba vakare, kad vanduo nespėtų greitai išgaruoti. Kas maždaug dvi savaites galima tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis – tai padeda išlaikyti intensyvią lapų spalvą ir stambesnius žiedynus.
Rudenį, artėjant šalnoms, šakniastiebius rekomenduojama iškasti, nuvalyti žemes ir laikyti vėsioje, sausoje patalpoje, apibėrus pjuvenomis ar sausa durpe. Pavasarį jie vėl sodinami į gruntą, o daug kas pastebi, kad kasmet augalai tampa vis vešlesni.
