Tag: Padažai

  • Jautienos stroganovui – netikėtas priedas iš stiklainio: marinuoti agurkėliai suteikia rūgštelės kontrastą

    Jautienos stroganovą galima pagyvinti visai netikėtu priedu – marinuotais agurkėliais ir jų sūrymu. Rūgštelė čia tampa atsvara kreminiam padažui ir padeda patiekalui neatrodyti per sunkiai „per vieną natą“.

    Nors tokia mintis gali pasirodyti ne visai tradicinė, kai kuriuose Lenkijos ir Skandinavijos regionuose agurkėlių dėjimas į stroganovą yra gana įprastas. Būtent skonių kontrastas – rūgštis prieš riebumą – ir yra šio varianto esmė.

    Agurkėlių rūgštumas „perpjauna“ grietinėlės ar grietinės sodrumą, todėl padažas tampa gyvesnis, o kiekvienas kąsnis – mažiau monotoniškas. Nedidelis šlakelis sūrymo gali suteikti ryškumo net ir tuomet, kai pagrindiniai ingredientai – mėsa, grybai, svogūnai – jau pažįstami iki smulkmenų.

    Praktiškai tai lengvai pritaikoma: smulkintus agurkėlius galima įmaišyti gaminant padažą kartu su kitomis daržovėmis, o norint ryškesnės tekstūros – užberti ant viršaus jau patiekus į lėkštę.

    Kaip pasirinkti agurkėlius stroganovui

    Variantų daug, nes skiriasi ir agurkėlių skonis, ir traškumas. Dažnas pasirinkimas – krapų marinate rauginti ar marinuoti agurkėliai: jie suteikia klasikinę sūrymo rūgštelę ir lengvą traškesį.

    Jei norisi aštresnio, labiau „tarto“ kąsnio, tinka kornisonai. O ieškantiems saldumo ir švelniai prieskoniuoto poskonio galima išbandyti saldesnius mažus marinuotus agurkėlius.

    Dar keli būdai sustiprinti kontrastą

    Norint dar daugiau rūgštumo, į patiekalą gali keliauti ir kitos marinuotos daržovės – pavyzdžiui, raudonieji svogūnai. Jie suteikia papildomo aromato ir ryškesnį rūgšties akcentą.

    Dar viena kryptis – marinuoti agurkai ar lengvai acto marinate paruošti agurkai, jei norisi minkštesnio, švelniai „vygriško“ traškesio. Tekstūrą galima keisti ir garnyru: vietoje įprastos bulvių košės rinktis šiaudelių bulves, kurios suteikia trapių kąsnelių.

    Skirtingi stroganovo variantai – ir daugiau idėjų

    Įkvėpimo gali suteikti ir skirtingos šio patiekalo interpretacijos. Skandinaviškame „korv stroganoff“ jautiena kartais keičiama dešra ar vištienos krūtinėle, o pagrindą papildo pomidorų tyrė bei garstyčios.

    Lenkiškame variante dažniau sutinkama pomidorų pasta ir grietinė – šie ingredientai patys suteikia rūgštelės, kuri natūraliai „susikalba“ su marinuotais agurkėliais. Papildomam umami skoniui tinka ir „Worcestershire“ padažas, pagilinantis kreminio padažo skonį.

  • Giada De Laurentiis pataria: 3 ženklai, padedantys parduotuvėje išsirinkti kokybiškus makaronus

    Ne visi džiovinti makaronai yra vienodi – net jei pakuotės lentynoje atrodo panašiai. Italų virtuvės autoritetė ir „Food Network“ žvaigždė Giada De Laurentiis išskiria tris aiškius ženklus, pagal kuriuos parduotuvėje lengviau atskirti aukštesnės kokybės pastą.

    Kaip rašoma „Food Republic“, jos patarimai labai paprasti: pradėti nuo sudėties, o tada įvertinti, kaip makaronai pagaminti ir kaip jie atrodo. Pasak G. De Laurentiis, kokybiškai džiovintai pastai iš esmės pakanka dviejų ingredientų.

    Pirmas ir svarbiausias kriterijus – sudėtis. Ant etiketės turėtų būti nurodyta, kad makaronai pagaminti tik iš kietųjų kviečių manų kruopų (durum semolina) ir vandens. Jei sąraše atsiranda papildomų priedų, konservantų ar pakeitimų, tai gali būti ženklas, kad produktas nepretenduoja į geriausią kokybę.

    Kiti du patarimai susiję su gamybos būdu ir tekstūra. G. De Laurentiis rekomenduoja dairytis užrašų apie bronzinį formavimą ir lėtą džiovinimą – būtent tai dažnai lemia, kaip makaronai vėliau „draugauja“ su padažu ir kaip išlaiko tinkamą kąsnį.

    1 taisyklė – kuo trumpesnė sudėtis

    G. De Laurentiis pabrėžia, kad džiovintiems makaronams pakanka vandens ir kietųjų kviečių manų kruopų. Tokia sudėtis padeda pastai išlaikyti formą, o išvirus – norimą „al dente“ tekstūrą.

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad ne visur galioja vienodi reikalavimai, todėl verta įprasti pirmiausia perskaityti ingredientų sąrašą. Jei jis ilgesnis nei tikėtasi, tai gali būti signalas, kad verta paieškoti kito varianto.

    2 taisyklė – ieškokite „slow dried“

    Antras ženklas – lėtas džiovinimas. Tradiciškai pasta džiovinama žemoje temperatūroje ilgesnį laiką, o masinės gamybos produktai dažnai džiovinami greitai, naudojant didelę kaitrą.

    Gamybos būdas gali atsispindėti ir makaronų spalvoje: aukštesnėje temperatūroje džiovinti makaronai būna ryškesni, o lėčiau džiovinti dažnai atrodo švelnesnio, blyškesnio atspalvio.

    3 taisyklė – bronzinis formavimas ir šiurkštus paviršius

    Trečias patarimas – ieškoti užrašo „bronze cut“ (bronziniais štampais formuota pasta). Toks formavimas palieka šiurkštesnį, matinį paviršių, kuris padažui suteikia daugiau „už ko užsikabinti“.

    Net jei pakuotėje užrašo nėra, kartais tai galima įvertinti plika akimi: šiurkštesni makaronai dažniau atrodo matiniai ir kiek grūdėti, o glotnūs – blizgesni. Pasak G. De Laurentiis, būtent tekstūra dažnai ir lemia, ar padažas gražiai apgaubs makaronus, ar nuslys nuo jų.

  • Naminį burgerį pakels paprastas priedas: pipirų aiolis, įkvėpęs „Burger King“ padažą

    Often, the difference between a good burger and a great burger comes down to toppings. Is the lettuce crispy enough? Is there just the right amount of onion? Did the cheese get a chance to melt? And what about the sauce? Burger King’s Peppercorn BLT Whopper is a great example of how the right sauce can put a new spin on a familiar burger. The secret was its creamy peppercorn aioli, which adds a subtle kick of heat to the familiar ingredients — and you should try it at home.

    Although the words are sometimes used interchangeably, aioli and mayo are not the same thing. A good peppercorn aioli is about more than just adding pepper to mayonnaise. The combination of freshly ground peppercorns, garlic, and other savory ingredients creates a sauce with a little heat and a richness that works particularly well with a homemade burger. 

    Burger King said its version brings garlic and umami notes, along with a light kick from the peppercorns. Those are exactly the kinds of flavors that can give a homemade burger a boost, complementing rich, savory ingredients while providing a tasty contrast to any fresh, acidic toppings you add.

    Making your own only requires a few minutes and a handful of ingredients. All you really need is mayonnaise, peppercorns, some fresh garlic, and lemon juice. You can opt to use a little lemon zest for added brightness or a small amount of olive oil to thin the sauce out when mixing.

    The peppercorn aioli that Burger King uses is a commercial product. Like most sauces you’d find on a grocery store shelf, it contains additional ingredients to help maintain its consistency. Your homemade version won’t taste exactly the same, but it’s easy to make. 

    An added bonus of a homemade peppercorn aioli is that you can really focus on the aspects of the flavor you want most. Grinding your own peppercorns allows you to control how much of that peppery taste and heat is present in the sauce. Freshly ground pepper also brings an earthy, aromatic flavor that contrasts nicely with the creamy mayonnaise, savory beef, and whatever other toppings you add. 

    You can take a note from Burger King’s book on flavor pairings for your homemade burgers. The peppery bite of the aioli makes it a particularly good match for salty, smoky ingredients like bacon. The richness of the mayonnaise helps balance those stronger flavors, while the peppercorns add another layer of seasoning without overpowering anything. 

    Using fresh garlic instead of garlic powder gives the aioli a sharper, more pungent flavor. Garlic doesn’t bring the same peppery heat, but its sharpness adds another kind of intensity to the sauce. The acidity of the lemon cuts through the richness of the mayo and the beef patty. You can adjust the amount of lemon juice to make the sauce more or less tangy, depending on how much acidity you want to balance the other elements. Try it yourself and see why we thought that the Peppercorn BLT Whopper deserved to be a full-time addition to the Burger King menu.

  • Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Padažas gali iš esmės pakeisti patiekalą: suteikti jam daugiau skonio, drėgmės, tekstūros ir padėti „suklijuoti“ skirtingus ingredientus į vieną visumą. Dažnai būtent padažas lemia, ar mėsa, žuvis ar daržovės atrodys ir skaniai, ir harmoningai.

    Kaip rašo „The Culinary Pro“, dauguma mažųjų padažų remiasi vienu principu – skysčių nugarinimu (reducavimu), kai sultinys, vynas ir aromatiniai priedai paverdami taip, kad skonis taptų koncentruotas, o konsistencija – vientisa.

    Virtuvėje ypač praverčia ir paprastas triukas: panaudoti keptuvėje po mėsos ar paukštienos likusias sultis bei apskrudusius gabalėlius. Tai natūralus skonio „koncentratas“, iš kurio greitai gimsta ryškus padažas.

    Skirtingi padažai gaminami skirtingai – vieni tirštinami miltais ar krakmolu, kiti sutirštėja patys nuo redukavimo. Svarbiausia suprasti kelis pagrindinius žingsnius ir mokėti koreguoti skonį bei tirštumą.

    Padažų pagrindas: redukavimas ir keptuvės „nuėmimas“

    Vienas universaliausių būdų pagaminti padažą – keptuvės deglazavimas. Kai kepant baltymus (mėsą, paukštieną ar žuvį) prie dugno prilimpa karamelizuoti gabalėliai, į keptuvę įpilamas vynas ar kitas skystis ir jie „atklijuojami“.

    Toks pagrindas dažnai papildomas aromatinėmis daržovėmis – šalotiniais svogūnais, česnaku, grybais. Skystis nugarinamas, kad skonis suintensyvėtų, o pabaigoje įmaišoma sviesto ar grietinėlės, kad padažas taptų glotnesnis ir sodresnis.

    Klasikinėje prancūzų virtuvėje svarbios ir vadinamosios bazinės („grande“) padažų kryptys, tarp jų – „Espagnole“, „Bechamel“ ir „Velouté“. Jos paprastai gaminamos iš sultinio arba pieno, su aromatiniais priedais, tokiais kaip svogūnai, salierai ar morkos.

    Kaip formuoti tirštumą ir tekstūrą

    Tirštumą galima sukurti keliais būdais: įmaišant miltų, naudojant iš anksto paruoštą miltų ir riebalų mišinį („roux“), krakmolą ar kitą tirštiklį. Tačiau dalis padažų tirštėja be papildomų priemonių – tiesiog ilgiau pavirus ir nugarinus skystį.

    Jei gaminate padažą iš mėsos sulčių („jus“), jis gali būti ir visai netirštinamas: skonį sustiprina redukavimas, o tekstūrą suteikia iš mėsos išsiskiriantis želatinas.

    Virėjai dažnai taikosi į konsistenciją, kai padažas lengvai padengia šaukšto nugarėlę. Jei padažas per skystas, jis dar šiek tiek pavirinamas; jei per tirštas – praskiedžiamas nedideliu kiekiu sultinio ar kito skysčio.

    Ką daryti, kad padažas būtų švaresnis ir skanesnis

    Jei norisi skaidresnio, „švaresnio“ padažo, jį svarbu nugriebti – pašalinti susidariusias putas ir nešvarumus. Tam padeda paprastas metodas: puodą kaitinti taip, kad jis būtų šiek tiek paslinktas nuo kaitros centro, tuomet putos susirenka vienoje pusėje ir jas lengviau nuimti.

    Dar vienas žingsnis – perkošimas. Padažą galima pertrinti ar perkošti per smulkų sietelį, kad jis būtų vienalytis ir be gabalėlių.

    Skonį koreguojant pravartu galvoti apie bazinius pojūčius: druskingumą, saldumą, rūgštumą ir kartumą. Pavyzdžiui, nedidelis rūgštumo akcentas (citrinos sultys ar actas) gali „pakelti“ skonį, o sviestas ar grietinėlė – suminkštinti rūgštumą ir suteikti sodrumo.

    Klasikinis keptuvės padažas su pievagrybiais ir grietinėle

    Šis padažas gaminamas toje pačioje keptuvėje, kurioje prieš tai apkepėte mėsą ar paukštieną – taip išnaudojami dugne likę apskrudę gabalėliai ir sultys. Tai paprastas būdas namuose išgauti ryškesnį skonį be papildomų sudėtingų procedūrų.

    Reikės pievagrybių, šalotinio svogūno, česnako, sauso baltojo vyno, sultinio, grietinėlės ir sviesto. Pirmiausia keptuvėje apkepinami grybai ir svogūnas, pabaigoje trumpai pakepinamas česnakas su žolelėmis.

    Tuomet keptuvė „nuimama“ baltuoju vynu – įpylus skysčio, medine mentele atlaisvinami prilipę gabalėliai, o vynas pavirinamas, kad sumažėtų jo kiekis ir skonis sutirštėtų. Galiausiai įpilamas sultinys, po kelių minučių – grietinėlė, o nuo ugnies nuėmus įmaišomas sviestas, suteikiantis glotnumo ir blizgesio.

    Jei padažas gaunasi per skystas, jį galima trumpai dar nugarinti ant silpnos kaitros. O jei per tirštas – praskiesti trupučiu sultinio, po to dar kartą paragauti ir pakoreguoti prieskonius.

  • Korejietiškas „galbi“ marinatas: paprastas būdas lėtai keptai jautienai suteikti daugiau skonio

    Jei šią savaitę planuojate gaminti lėtai troškintą jautienos kepsnį, įkvėpimo verta paieškoti Korėjos virtuvėje – ypač „galbi“ (korėjietiškų BBQ šonkauliukų) marinate. Būtent jis gali padėti įprastą krūtinėlės ar mentės gabalą paversti ryškesnio skonio, aromatingu ir sultingu patiekalu.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, „galbi“ marinatas puikiai tinka ne tik šonkauliukams: jis gali „padirbėti“ ir su troškinimui dažnai pasirenkama jautiena, kai gaminate klasikinį „pot roast“. Principas paprastas – apkepinti mėsą, o tuomet ilgai lėtai troškinti sultinyje su marinatu.

    Šis metodas patrauklus tuo, kad vienu sprendimu gaunate ir daugiau skonio, ir geresnę mėsos tekstūrą. Lėtas troškinimas suminkština net tvirtesnius gabalus, o marinato saldumo, sūrumo ir rūgšties balansas prideda gylio.

    Be to, tai praktiškas variantas tiems, kurie nori naujų skonių, bet nenori kardinaliai keisti gaminimo įpročių: technologija išlieka ta pati, keičiasi tik prieskonių kryptis.

    Kas sudaro „galbi“ marinatą

    „Galbi“ marinatas dažniausiai maišo kelis aiškius skonius: sūrų, saldų ir rūgštų. Įprasti ingredientai – sojų padažas, sezamų aliejus, česnakas, medus, cukrus, ryžių actas, taip pat tarkuotas obuolys arba kriaušė.

    Sojų padažas sustiprina umami ir sodrumą, o medus ar cukrus sušvelnina sūrumą bei padeda atsiskleisti karamelizuotoms natoms. Ryžių actas įneša rūgšties, kuri „perpjauna“ riebesnį mėsos pojūtį ir padeda skoniui išlikti gaiviam.

    Vaisiai marinate svarbūs ne tik dėl lengvos saldžios natos. Straipsnyje akcentuojama, kad rūgštis ir vaisiuose esantys fermentai gali padėti mėsai suminkštėti troškinimo metu, todėl net kietesnis gabalas po kelių valandų tampa labai švelnus.

    Kaip pritaikyti lėto troškinimo patiekalui

    Siūloma pirmiausia mėsą pagardinti ir apkepinti keptuvėje iš visų pusių, kol susiformuoja ryški apskrudusi plutelė. Tai svarbus žingsnis, nes apskrudimas suteikia papildomo skonio, kurio vien iš lėto virimo negausite.

    Tuomet mėsą galima perkelti į lėtaeigį puodą ir troškinti „galbi“ marinate, jį praskiedžiant jautienos sultiniu. Nurodoma, kad troškinimo laikas paprastai siekia apie 4–6 valandas, kol mėsa suminkštėja.

    Jei nesinori gaminti marinato nuo nulio, galima ieškoti jau paruoštų variantų Azijos prekių parduotuvėse. Taip sutaupoma laiko, nes gaminant namuose tektų tarkuoti vaisius, smulkinti česnaką ir maišyti kelis ingredientus.

    Kaip patiekti ir ką daryti su likusiu skysčiu

    Ištroškintą mėsą siūloma patiekti su ryžiais ar bulvių koše. Kitas variantas – dėti ją į perpjautą keptą bulvę, kad padažas įsigertų į minkštą vidų.

    Pabaigai tinka paprasti pagardinimai: pjaustyti svogūnų laiškai suteiks gaivumo, o skrudintos sezamų sėklos – traškumo ir riešutinės natos.

    Likusį troškinimo skystį galima pasilikti: atvėsinus ir palaikius šaldytuve, jis gali tapti pagrindu padažui ar tirštesnei užpilai kitą dieną. Jei skystis pasirodo per skystas, jį galima sutirštinti paprastais būdais, pavyzdžiui, krakmolo tyrele.

  • Julia Child spanguolių čatnis per 10 minučių: saldžiarūgštis padažas tinka ne tik kalakutui

    Legendinė virtuvės šefė Julia Child siūlė spanguolių čatnį, kurį galima paruošti maždaug per 10 minučių – tai saldžiarūgštis, šiek tiek aštrokas klasikinio spanguolių padažo variantas.

    Kaip rašo „EatingWell“, šį receptą Child pristatė kartu su kitu kulinarijos autoritetu Jacques’u Pépin jų laidos segmente, kuriame dalijosi mėgstamais Padėkos dienos patiekalais.

    Pagrindinė idėja paprasta: spanguolės suteikia ryškų rūgštumą, cukrus – saldumą, o šlakelis acto ir žiupsnis kajeno pipirų įneša lengvos šilumos. Child pabrėžė ir praktišką dalyką – tinka ir šaldytos spanguolės, kurias galima rasti visus metus.

    Nors JAV šis patiekalas siejamas su Padėkos diena, pats čatnis universalus: jis dera ne tik su kalakutiena, bet ir su antiena, žąsiena ar net šaltais mėsos užkandžiais bei sumuštiniais iš likučių.

    Ko reikės ir kuo šis čatnis skiriasi

    Receptui siūloma pasiruošti didelį „Granny Smith“ obuolį, vidutinį citriną, apelsinų sulčių, 3 puodelius spanguolių (šviežių arba šaldytų), baltojo vyno acto, cukraus, druskos ir kajeno pipirų.

    Skonio profilis čia labiau „daugiasluoksnis“ nei įprasto spanguolių padažo: be uogų saldžiarūgštumo atsiranda obuolio tekstūra, citrinos gabalėliai ir aromatinga žievelė, o acto rūgštelė padeda subalansuoti saldumą.

    Gaminimo eiga: nuo puodo iki tirštos masės

    Pirmiausia obuolį reikia perpjauti, išimti sėklalizdį (nulupti nebūtina) ir supjaustyti mažais gabalėliais. Nuo citrinos siūloma nusipjauti kelias žievelės juosteles, o pačią citriną supjaustyti ketvirčiais ir riekelėmis.

    Toliau į vidutinį puodą supilamos apelsinų sultys ir sudedamos spanguolės, kaitinama, tuomet dedami obuolio ir citrinos gabalėliai, žievelės juostelės, šlakelis acto bei prieskoniai. Mišinys uždengiamas, užvirinamas, tada kaitra sumažinama ir apie 5 minutes paverdama, kol spanguolės susproginėja.

    Galiausiai dangtis nuimamas ir dar kelias minutes pakaitinama, kad čatnis sutirštėtų. Paragavus galima koreguoti skonį įpilant daugiau acto ar prieskonių, o patiekiant rekomenduojama atvėsinti iki kambario temperatūros.

    Kaip laikyti ir kur panaudoti likučius

    Child akcentavo, kad šis pagardas gerai laikosi: šaldytuve gali stovėti maždaug savaitę, o šaldiklyje – ilgiau.

    Be karštų patiekalų, čatnis ypač praverčia po vaišių: jis tinka sumuštiniams su likusia kalakutiena ar kita mėsa, suteikdamas ryškesnį skonį be papildomų sudėtingų priedų.

  • Pietietiškos vakarienės idėja: faršas ir padažo mišinys, iš kurių greitai paruošite „chicken fried steak“

    Klasikinę pietietišką JAV vakarienę galima pasigaminti gerokai paprasčiau: užtenka svaro maltos jautienos ir vieno pakelio paruošto padažo mišinio. Iš šių dviejų ingredientų gimsta keptuvėje ruošiami „chicken fried steak“ stiliaus paplotėliai su baltu padažu.

    Kaip rašo „Tasting Table“, tradicinis užkandinėse populiarus „chicken fried steak“ dažniausiai gaminamas iš išmušto jautienos kepsnio, apvoliojamas džiūvėsėliuose ar miltuose ir iškepamas kaip vištiena. Tačiau maltos mėsos variantas leidžia išvengti ilgesnio paruošimo ir sumažina pastangas virtuvėje.

    Vietoje išmušto kepsnio suformuojami ploni burgerio tipo paplotėliai. Juos siūloma pamirkyti pieno ir kiaušinio mišinyje, tuomet apvolioti pagardintuose miltuose ir kepti karštoje keptuvėje su aliejumi, kol paviršius taps traškus.

    Tuo metu padažą palengvina pakelio mišinys: jam paprastai reikia tik vandens ir kelių minučių, kol padažas sutirštės. Tokiu būdu vakarienę galima paruošti greičiau, nes mėsą ir padažą galima gaminti lygiagrečiai.

    Prieskonius galima pritaikyti pagal skonį

    Nors pati idėja paprasta, skonis labai priklauso nuo pagardų, kuriuos dėsite į mėsą ir apvoliojimo mišinį. Baziniai pasirinkimai – druska ir pipirai, o papildomai galima naudoti česnako miltelius ar džiovintų žolelių mišinį.

    Norint ryškesnio charakterio, siūloma „šlapią“ apvoliojimo dalį ruošti iš pasukų ir aštraus padažo mišinio – taip danga tampa rūgštesnė ir aštresnė. Dalį miltų galima pakeisti kukurūzų kruopomis, o pagardinti kajeno pipirais, paprika ir česnakine druska.

    Su kuo patiekti: nuo bulvių košės iki sausainių

    Dažnas patiekimo būdas – ant bulvių košės, kad ši sugertų padažą. Prie tokio patiekalo taip pat tinka pietietiški garnyrai, pavyzdžiui, lapiniai kopūstai ar saldžiosios bulvės.

    Dar vienas klasikinis derinys su baltu padažu – pasukų sausainiai (angl. biscuits). Norint dar daugiau paprastumo, galima rinktis konservuotus, jau paruoštus kepti sausainius.

    Variantai: mini sumuštiniai ir kitoks padažas

    Šiuos „kepsnius“ galima panaudoti ir kaip mažus sumuštinius, pavyzdžiui, įdėti į perpjautą sausainį su marinuotais chalapenais ar karamelizuotais svogūnais. Taip pat paplotėliai gali tapti pagrindu sodresniam burgeriui.

    Jei norisi kitokio skonio, vietoje pietietiško balto padažo mišinio galima rinktis svogūnų padažo mišinį. Toks padažas suteikia ryškesnį aromatą ir tinka su minkšta bandele, marinuotais agurkais, pimento sūriu bei traškiais keptais svogūnais.

  • Merilendo kepta vištiena: gudrybė su trupučiu vandens padeda išlaikyti mėsą sultingą

    Merilendo kepta vištiena (angl. Maryland fried chicken) išsiskiria tuo, kad kepimo metu į keptuvę įpilama šiek tiek vandens ir ji trumpam uždengiama – taip vištiena ne tik kepa, bet ir lengvai garinama, todėl mėsa tampa ypač minkšta ir sultinga.

    Kaip rašoma „Foodie“, ši technika gali pasirodyti nelogiška, nes garai paprastai siejami su traškios plutelės praradimu, tačiau būtent toks derinys padeda išgauti kitokią tekstūrą, būdingą Merilendo stiliui.

    Dar vienas skirtumas – vietoj įprasto gruzdinimo dideliame aliejaus kiekyje vištiena kepama sekliai, naudojant tik šiek tiek aliejaus. Apvoliojimui dažniausiai pakanka prieskoniais pagardintų miltų.

    Patiekiant dažnai ruošiama balta padažo versija iš keptuvėje likusių sulčių – ji primena pagardintą bešamelį ir tampa svarbia patiekalo dalimi, ypač mėgstantiems padažus.

    Kas išskiria Merilendo stilių

    Šio stiliaus esmė – kelių etapų kepimas toje pačioje keptuvėje. Pirma vištiena apskrudinama, o vėliau, įpylus nedidelį kiekį vandens, uždengus ji trumpai „pagarinama“.

    Toks būdas leidžia mėsai neprarasti drėgmės, todėl rezultatas gali būti sultingesnis nei kepant vien tik sausu karščiu. Straipsnyje pabrėžiama, kad tam nereikia nei brangesnių produktų, nei sudėtingesnių įgūdžių.

    Traškumui – kepimo milteliai, skoniui – prieskoniai

    Kai kuriuose Merilendo keptos vištienos receptuose naudojami kepimo milteliai: jais gali būti apibarstoma vištiena arba jie įmaišomi į miltus apvoliojimui. Teigiama, kad kepimo milteliai gali padėti išgauti traškesnę plutelę.

    Dar vienas dažnai minimas priedas – „Old Bay“ prieskonių mišinys, siejamas su Merilendo virtuve. Jį siūloma dėti į miltus, kad skonis būtų ryškesnis ir nereikėtų matuoti daugybės atskirų prieskonių.

    Kalbant apie padažą, rekomenduojama jo pasigaminti daugiau – ypač jei vištiena patiekiama su bulvių koše ir naminiais sausainėliais (biscuit tipo bandelėmis), kuriems padažas dažnai tampa svarbia lėkštės dalimi.

  • 3 virtuvės šefai įvardijo geriausią pomidorų pastą – visi pasirinko „Amore“

    Trys virtuvės šefai, paklausti apie geriausią pomidorų pastos prekės ženklą, sutartinai įvardijo tą patį pasirinkimą – „Amore“ dvigubai koncentruotą pomidorų pastą.

    Kaip rašoma „EatingWell“, pomidorų pasta profesionaliose virtuvėse laikoma vienu universaliausių ingredientų: ji naudojama tiek klasikiniuose prancūziškuose padažuose, tiek modernesniuose patiekaluose.

    Šefai sako, kad būtent pomidorų pasta dažnai suteikia patiekalams norimą sodrumą, umami skonį ir tirštumą, kurio ne visada pavyksta pasiekti su šviežiais ar konservuotais pomidorais.

    Jų dėmesį „Amore“ produktui, be skonio, traukia ir praktiški dalykai: pasta parduodama tūbelėje, todėl patogu naudoti mažais kiekiais ir laikyti šaldytuve.

    Kodėl šefai renkasi „Amore“

    Niujorko restorano „Saga“ vykdomasis šefas Charlie Mitchell teigė, kad jam ypač patinka toks pakuotės formatas: kai recepte reikia nedidelio kiekio, nereikia atidaryti didelės skardinės.

    San Fransisko restorano „Nisei“ šefas Davidas Yoshimura išskyrė skonį – anot jo, pomidorų pasta suteikia ryškų umami, todėl praverčia verdant sultinius ar gaminant padažus, kuriuose reikia pomidorinės natos.

    Floridoje gyvenanti šefė ir kulinarijos edukatorė Courtney Contos „Amore“ naudoja dešimtmečius. Ji vertina skonį, konsistenciją ir tai, kad tūbelę galima laikyti šaldytuve bei naudoti pagal poreikį.

    Į ką atkreipia dėmesį renkantis pomidorų pastą

    Pasak C. Contos, pomidorų pasta turi „atlaikyti konkurenciją“ su namine – todėl ji ieško didelės pomidorų koncentracijos, natūralaus saldumo ir gražios spalvos.

    D. Yoshimura renkantis svarbiausia skonio gylis. Jo teigimu, gera pasta padeda sukurti sodrų, „turtingą“ padažų profilį.

    Ch. Mitchell pridūrė, kad kai kurios pomidorų pastos gali būti per rūgščios ar priminti žalių pomidorų skonį, o laikymas skardinėse kartais palieka ir metalo prieskonį – todėl jis renkasi tai, kas skoniu jam „tiesiog geriau“.

    Kaip šefai naudoja pomidorų pastą

    Pomidorų pasta minima kaip svarbi sudedamoji dalis ir klasikiniuose padažų pagrinduose, pavyzdžiui, „Espagnole“, kuris dažnai tampa atspirties tašku sodriems mėsos padažams.

    Ch. Mitchell pasakojo, kad darbuotojų vakarienei greitam makaronų padažui jis gali derinti pomidorų pastą su baltuoju vynu ir sviestu, o norint – papildyti ir grietinėle.

    D. Yoshimura pomidorų pastą naudoja net vietoje kečupo, kai šio neturi po ranka: į pastą įmaišo acto ir cukraus, kad išgautų saldžiarūgštį skonį. Taip pat ji praverčia ir daržovių demi-glace tipo padažuose.

    C. Contos teigimu, pomidorų pasta tinka ir visai paprastiems sprendimams – pavyzdžiui, užtepti ant skrebučio su druska, baziliku ir alyvuogių aliejumi.

  • Paslaptis sultingesniam burgeriui – pasukos: kiek jų dėti į faršą

    Jei burgeriai namuose dažnai išeina sausi, verta išbandyti paprastą triuką – į maltą jautieną įmaišyti pasukų. Šis fermentuotas pieno produktas gali padėti mėsai tapti švelnesnei ir sultingesnei.

    Kaip rašoma „FoodRepublic“, pasukose esanti pieno rūgštis veikia kaip natūralus mėsos minkštiklis. Skonis tampa lengvai rūgštelėjęs, bet paprastai neužgožia pačio burgerio.

    Didelių kiekių nereikia: pakanka maždaug pusės puodelio pasukų vienam svarui (apie 450 gramų) maltos jautienos. Pasukas tiesiog įmaišykite į faršą ir formuokite paplotėlius kaip įprastai, prireikus pridėdami kitų ingredientų, pavyzdžiui, svogūnų ar džiūvėsėlių.

    Alternatyva skystoms pasukoms – pasukų milteliai. Jie patogesni, nes neprideda papildomo skysčio, bet išlaiko būdingą riebumą ir rūgštelę.

    Kaip naudoti pasukų miltelius

    Tekstūrai ir skoniui panašaus efekto galima pasiekti į faršą įmaišius pasukų miltelių. Siūlomas kiekis – maždaug trečdalis puodelio vienam svarui (apie 450 gramų) mėsos.

    Tokie milteliai dažnai naudojami ir sausuose prieskonių mišiniuose, nes padeda formuotis apnašai ir geriau „priklijuoja“ prieskonius prie mėsos. Burgeriuose tai gali reikšti ne tik sultingesnę tekstūrą, bet ir ryškesnį prieskonių pojūtį.

    Skonis: nuo klasikos iki prieskonių

    Nors pasukų poveikis pirmiausia siejamas su tekstūra, jos keičia ir skonį – suteikia lengvą pieno ir rūgštelės natą. Dėl to lengviau derinti ingredientus, kurie paprastai tinka prie gaivesnio, švelnesnio profilio.

    Jei norisi minkštesnio, „mėsainio kukulio“ tipo rezultato, galima įmaišyti džiūvėsėlių. Dar įdomiau, jei jos ne neutralios, o, pavyzdžiui, su žolelėmis – tuomet skonis taps sodresnis net ir su paprastais priedais.

    Norint pasukti į aštresnę pusę, pasukas galima derinti su aromatiniais prieskoniais, pavyzdžiui, kario mišiniu arba prieskoniais, tokiais kaip kmynai, kalendra ir imbieras. Toks burgeris gerai dera su saldžiarūgščiais ar aitresniais padažais.

    Dar viena idėja – padažas su pasukomis

    Jei norisi išlaikyti klasikinį burgerio stilių, pasukų natą galima sustiprinti ir iš išorės – priderinus padažą, kuriame jos taip pat naudojamos, pavyzdžiui, „ranch“ tipo. Tuomet pasukos veikia ir farše, ir pagarduose, o burgeris dažnai išlieka sultingas net gerai iškepęs.