Tag: Paduvos universitetas

  • Genų terapija veržiasi į masines ligas: tyrėja Biffi atskleidė, kur čia padeda DI

    Genų terapija veržiasi į masines ligas: tyrėja Biffi atskleidė, kur čia padeda DI

    Genų terapija, ilgą laiką laikyta itin retų paveldimų ligų gydymo sritimi, vis dažniau taikoma ir platesniam pacientų ratui. Apie tai Euronews Tech Talks laidoje kalbėjo viena ryškiausių šios krypties specialisčių Alessandra Biffi, šiuo metu vadovaujanti Paduvos universiteto ligoninės vaikų hematologijos, onkologijos ir kamieninių ląstelių transplantacijos padaliniui.

    Gydytojos karjera genų terapijoje prasidėjo netikėtai: dar studijuojant ją pastebėjo hematologijos profesorius ir pakvietė rengti baigiamąjį darbą laboratorijoje. Nuo tuomet Biffi tapo mokslininke, kurios darbai prisidėjo prie realiai klinikoje taikomų sprendimų, keičiančių pacientų prognozę.

    Genų terapija jau ne tik retoms ligoms

    Genų terapijos esmė yra tikslinis genetinės informacijos keitimas, siekiant gydyti arba užkirsti kelią ligai. Istoriškai ji pirmiausia buvo kuriama monogeninėms ligoms, kai sutrikimą lemia vieno geno mutacija, tačiau pastaraisiais metais technologijos pritaikomos ir kai kurioms onkologinėms ligoms, o tyrimų kryptis sparčiai plečiasi.

    Biffi pabrėžė, kad didėjantis dėmesys nukreiptas į nepaveldimas būkles, kurios paveikia labai daug žmonių. Vienas jos komandos darbų yra klinikinis tyrimas „Immunostem“, kuriame vertinama, ar genų terapija galėtų padėti sustabdyti 1 tipo diabeto įsitvirtinimą ir progresavimą, kol liga dar nepadarė negrįžtamos žalos.

    Pirmosios šio klinikinio tyrimo fazės startas jau įvyko prieš kelis mėnesius, o mokslininkė sako matanti potencialą, kad rezultatai įrodytų genų terapijos pritaikomumą ne tik itin retoms diagnozėms. Tokie bandymai, anot jos, atspindi dabartinę kryptį, kai ieškoma sprendimų ligoms, kurioms reikia mastelio, aiškaus saugumo profilio ir tvaraus gamybos proceso.

    Pacientas, kurio neįmanoma pamiršti

    Nors šiandien Biffi kalba apie platesnes indikacijas, didelė jos patirties dalis susijusi su itin sudėtingomis retomis genetinėmis ligomis. Ji prisiminė pirmąjį pacientą, kurį gydė genų terapija, ir pabrėžė emocinį ryšį, kuris atsiranda matant, kaip eksperimentinis sprendimas tampa realia viltimi.

    „Pacientas, kuris yra mano emociniame gyvenime labiausiai, yra pirmasis, kurį gydžiau“, – sakė Alessandra Biffi.

    Pacientui buvo diagnozuota metachromatinė leukodistrofija, reta progresuojanti genetinė liga, kuri ilgainiui atima gebėjimą vaikščioti, kalbėti ir matyti. Biffi ir kolegų komanda prisidėjo prie genų terapijos sprendimo, kuris vėliau tapo vaistu „Libmeldy“ ir šiandien jau yra prieinamas rinkoje.

    „Jis dabar gyvena Italijoje, yra sveikas, lanko mokyklą ir auga, o aš su juo jaučiu labai stiprų emocinį ryšį“, – pasakojo Biffi.

    DI vaidmuo kuriant genų terapijas

    Genų terapijos plėtra vis glaudžiau susijusi su DI, kuris keičia vaistų kūrimo procesus nuo ankstyvosios paieškos iki molekulių optimizavimo. Biffi akcentavo, kad DI pirmiausia yra įrankis, galintis pagreitinti atradimų etapą, padėti analizuoti didelius biologinių duomenų kiekius ir pasiūlyti naujus kelius, kaip tiksliau veikti DNR.

    „Tai turi būti tinkamai valdoma ir prižiūrima, bet aš tikrai tikiu, kad atradimų srityje DI gali būti labai reikšmingas“, – teigė Alessandra Biffi.

    Jos vertinimu, DI gali padėti projektuoti naujas molekules, kurios būtinos genų redagavimo ir genų terapijos strategijoms, taip pat greičiau atrinkti perspektyvius kandidatus laboratoriniams ir klinikiniams tyrimams. Kartu mokslininkė pabrėžia atsakomybės poreikį, nes kalbama apie technologijas, kurios tiesiogiai liečia pacientų saugumą.

    Ekspertų bendruomenėje tuo pat metu vyksta diskusijos, kiek greitai DI pagrįsti atradimai gali būti patikrinami ir patvirtinami praktikoje. Nors antraštiniai pareiškimai apie naujus mechanizmus ar proveržius dažnai skamba įspūdingai, mokslinis procesas remiasi pakartojamumu, nepriklausomu patvirtinimu ir klinikiniais įrodymais, todėl kelias iki realaus gydymo išlieka ilgas.

    Vis dėlto bendra kryptis aiški: genų terapija iš nišinės srities juda link platesnio pritaikymo, o DI tampa vienu svarbiausių įrankių, galinčių sumažinti kūrimo trukmę ir padėti tiksliau parinkti taikinius. Jei klinikiniai tyrimai dėl dažnesnių ligų, tokių kaip 1 tipo diabetas, pasiteisins, tai gali reikšti naują etapą, kai genetinis gydymas bus svarstomas ne tik kaip paskutinė viltis retoms diagnozėms, bet ir kaip strategiškai svarbi priemonė visuomenės sveikatai.

  • DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    Archeologai pirmą kartą Pompėjuose pasitelkė dirbtinį intelektą, kad skaitmeniškai atkurtų vienos iš 79 metais po Kristaus žuvusių Vezuvijaus išsiveržimo aukų veidą ir paskutines akimirkas. Sukurtas vizualinis modelis rodo vyresnio amžiaus vyrą, bėgantį užpustyta gatve ir bandantį apsisaugoti nuo krentančių įkaitusių nuolaužų.

    Rekonstrukcijos pagrindas buvo archeologiniai duomenys: skeleto analizė, radinių kontekstas ir istoriniai liudijimai. Anot tyrėjų, DI šiuo atveju veikė kaip įrankis sujungti skirtingus šaltinius į nuoseklią, moksliškai argumentuotą vizualinę hipotezę, o ne sukurti pramoginį vaizdą.

    Palaikai aptikti Porta Stabia nekropolyje, už senovinio miesto sienų. Ten rasti dviejų vyrų kaulai, o jų padėtis ir aplinka leidžia manyti, kad abu bandė pasiekti pakrantę, kai mieste kilo chaosas ir staigiai blogėjo matomumas.

    Vienas vyras, kaip manoma, galėjo žūti nuo piroklastinės bangos, tai yra itin karšto dujų ir pelenų srauto, kuris per kelias akimirkas sunaikina viską savo kelyje. Kitas, sprendžiant iš aplinkybių, galėjo mirti nuo intensyvaus vulkaninės medžiagos kritimo, kai ant bėgančiųjų ėmė kristi įkaitusios dalelės ir akmenys.

    Prie vieno iš žuvusiųjų rasta daiktų, leidžiančių detaliau atkurti dramatišką situaciją: keraminė lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Būtent keraminis indas, rekonstrukcijoje pavaizduotas ant galvos kaip improvizuotas skydas, tapo ryškiausia detalė, padėjusia tyrėjams perteikti desperatišką bandymą išgyventi.

    Projektas parengtas kartu su Paduvos universitete veikiančia skaitmeninio kultūros paveldo laboratorija. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra tikslus įvykio atvaizdas, o labiausiai tikėtina vizualinė versija, kuri turi būti vertinama kritiškai ir nuolat tikslinama atsirandant naujiems duomenims.

    Italijos pareigūnai ir projekto autoriai akcentuoja, kad DI archeologijoje gali padėti ir saugant paveldą, ir aiškiau pristatant tyrimų rezultatus visuomenei. Kartu pabrėžiama, jog sprendimus turi priimti žmonės, o technologija privalo likti griežtai kontroliuojama mokslininkų, kad rekonstrukcijos nevirstų spekuliacijomis.

    Vezuvijaus išsiveržimas Pompėjas ir aplinkinius miestus užklupo staiga, o didelė dalis žūčių siejama su piroklastiniais srautais, nuo kurių pabėgti praktiškai neįmanoma. Šiuolaikiniai metodai, nuo klasikinių gipsinių atspaudų iki skaitmeninių modelių, leidžia vis tiksliau suprasti, kaip atrodė paskutinės miesto valandos ir kokius sprendimus žmonės priėmė katastrofos akivaizdoje.

  • DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    Archeologai pristatė skaitmeninę vienos Pompėjos katastrofos aukos rekonstrukciją, kuri leidžia naujai pažvelgti į 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą. Pasitelkus dirbtinis intelektas ir archeologinius duomenis, sukurtas vaizdas atkuria vyro bandymą pabėgti iš miesto, kai aplink krito akmenys ir pemza.

    Rekonstrukcija parengta bendradarbiaujant Pompėjos archeologinio parko specialistams ir Paduvos universiteto tyrėjams. Skaitmeninis vaizdas sukurtas remiantis skeleto analize, radinių kontekstu ir aplinkos tyrimais, o vėliau apdorotas vizualizavimo įrankiais.

    Radinių detalės atskleidė bėgimą

    Vyras rastas netoli senovinio miesto sienų, o šalia aptiktas molinis dubuo, kuris, kaip manoma, galėjo būti naudojamas kaip improvizuotas skydas galvai. Pasak tyrėjų, toks sprendimas atitinka ankstyvąją katastrofos fazę, kai grėsmę kėlė intensyvus vulkaninių nuolaužų lietus.

    Greta palaikų taip pat rasta alyvos lempa, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Šie daiktai leidžia spėti, kad žmogus buvo pasirengęs keliui: lempa galėjo padėti orientuotis pelenų debesies pritemdytoje tamsoje, o pinigai praversti ieškant prieglobsčio ar tęsiant kelionę.

    Plinijaus liudijimai sutapo su mokslu

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad radinys papildo senovinius liudijimus apie katastrofą. Romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis rašė, jog žmonės dengėsi galvas pagalvėmis, audiniais ir kitais daiktais, bandydami apsisaugoti nuo krintančių nuolaužų.

    „Šios technologijos gali pakeisti, kaip tiriame ir pasakojame istoriją: archeologinių duomenų kiekis toks didelis, kad būtini nauji analizės įrankiai“, – sakė Pompėjos archeologinio parko vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    Kas keičiasi archeologijoje

    Pastaraisiais metais DI vis dažniau naudojamas kultūros paveldo srityje: nuo fragmentų sujungimo ir pažeistų užrašų atkūrimo iki 3D modelių kūrimo bei interaktyvių ekspozicijų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra fotografiška tiesa, o moksliškai pagrįstas vizualus scenarijus, priklausantis nuo turimų duomenų kokybės.

    Pompėja ir toliau išlieka vienu svarbiausių senovės pasaulio tyrimų centrų, nes vulkaniniai pelenai išsaugojo miestą tarsi laiko kapsulę. Nauja rekonstrukcija primena ne tik tragedijos mastą, bet ir tai, kaip modernūs metodai padeda anoniminiams radiniams sugrąžinti žmogišką istorijos veidą.