San Fransisko „49ers“ vyriausiasis treneris Kyle’as Shanahanas atsidūrė dėmesio centre po avarijos, į kurią pateko vairuodamas 2023 metų „Tesla Model S“. Nors automobilyje buvo įjungta „Autopilot“ sistema, jis viešai pabrėžė, kad atsakomybė vis tiek tenka žmogui prie vairo.
Pasak jo, incidentas įvyko liepos 14 dieną Palo Alto mieste, kai automobilis judėjo nedideliu greičiu. Treneris teigė, kad akimirkai nukreipė žvilgsnį nuo kelio, bandydamas pakelti telefoną, ir per tas sekundes automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą bei susidūrė su kitu automobiliu.
„Aš į ją atsitrenkiau. Nežinau, kodėl tai buvo pranešta kitaip“, – sakė Kyle’as Shanahanas.
Jo pasakojimas išsiskiria tuo, kad viešojoje erdvėje iš pradžių buvo svarstoma ir kita versija, esą kaltė galėjo tekti kitai eismo dalyvei. Vis dėlto pats treneris laikosi pozicijos, kad avarijos buvo galima išvengti, o klaida buvo vairuotojo, nepaisant to, kad veikė pagalbinė sistema.
Per avariją kita vairuotoja, kaip pranešta, nenukentėjo, tačiau Kyle’as Shanahanas patyrė rimtų sužalojimų: jam lūžo nosis, trys šonkauliai ir ranka, taip pat nustatytas smegenų sukrėtimas, prireikė maždaug 40 siūlių veide. Tai tapo papildomu argumentu, kodėl net ir moderniausios pagalbos vairuotojui technologijos nėra skirtos pakeisti dėmesį ir atsakingą elgesį kelyje.
„Nesvarbu, ar važiuoji su „Autopilot“, ar be jo, tai visada tavo kaltė. Negali atitraukti akių nuo kelio“, – sakė Kyle’as Shanahanas.
Ekspertai primena, kad „Autopilot“ ir „Full Self-Driving“ funkcijos priklauso vadinamosioms 2 lygio pagalbos vairuotojui sistemoms. Tai reiškia, kad automobilis gali padėti išlaikyti juostą ar greitį, tačiau vairuotojas privalo nuolat stebėti situaciją, būti pasirengęs bet kada perimti valdymą ir negali laikyti sistemos pilnai autonomine.
Tokių incidentų kontekste vis dažniau akcentuojamas ir žmogiškojo veiksnio pavojus: vairuotojai, pernelyg pasitikėdami pagalbinėmis funkcijomis, linkę atsipalaiduoti, naudotis telefonu ar nukreipti dėmesį. Reguliuotojai JAV ir Europoje ne kartą pabrėžė, kad klaidinantys įspūdžiai apie automobilio „savarankiškumą“ didina riziką, todėl gamintojų komunikacija, funkcijų pavadinimai ir realios sistemos ribos tampa vis griežčiau vertinami.
Ši istorija išsiskiria tuo, kad viešas asmuo ne tik prisiėmė atsakomybę, bet ir aiškiai įvardijo principą, kurį eismo saugumo specialistai kartoja nuolat: pagalbinės sistemos yra partneris, o ne vairuotojo pakaitalas. Tai ypač aktualu augant automobilių funkcionalumui ir DI sprendimams, kai technologijos gali sudaryti klaidingą saugumo jausmą.