CP v2

Tag: Pakrančių ekosistemos

  • Odesos srityje aptiktas retas paukštis mažoji žuvėdra: karo triukšmas ir skeveldros kelia grėsmę

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, tyrėjai užfiksavo retą paukštį – mažąją žuvėdrą. Tai mažiausia žuvėdrinių šeimos rūšis Ukrainoje ir svarbus pakrančių ekosistemų būklės indikatorius, todėl jos pasirodymas mokslininkams yra reikšmingas.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, kuris pasidalijo ir nuotraukomis. Pasak jo, karo poveikis gamtai čia matomas ne tik per tiesioginius sunaikinimus, bet ir per kasdienį triukšmą, stresą bei užterštumą.

    „Karo garsai paukščiams sukelia stiprų stresą ir keičia jų elgesį, o vietose, kur krenta raketos, skeveldros ir likučiai žudo paukščius bei teršia ekosistemas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mažoji žuvėdra paprastai renkasi atviras smėlio ar kriauklių nerijas, seklumas ir mažas saleles, kur peri kolonijomis. Jos lizdas itin paprastas – nedidelė duobutė smėlyje be paklotės, į kurią dažniausiai sudedami du ar trys kiaušiniai.

    Ši rūšis minta daugiausia smulkia žuvimi ir vabzdžiais, o grobio ieško skraidydama virš vandens. Paukščiui būdingas trumpas „pakibimas“ ore, po kurio seka staigus nėrimas į seklumą, kad sugriebtų laimikį.

    Kaip karas keičia perėjimo vietas?

    Tuzlų limanų apylinkėse mažoji žuvėdra paprastai aptinkama šiltuoju metų laiku – nuo pavasario iki vasaros pabaigos, o žiemoti traukia prie Vakarų ir Pietų Afrikos pakrančių. Tačiau karo sąlygomis paukščiams sudėtingiau išlaikyti įprastas perėjimo teritorijas ir saugiai auginti jauniklius.

    Specialistų vertinimu, didžiausios rizikos susijusios su sprogimais, nuolatiniu triukšmu ir staigiais trikdžiais, dėl kurių paukščiai gali palikti lizdus. Papildomą pavojų kelia ir užterštos pakrantės bei sprogmenų liekanos, kurios didina jauniklių žūties tikimybę.

    Kodėl mažoji žuvėdra saugoma?

    Ukrainoje mažoji žuvėdra įtraukta į Raudonąją knygą kaip reta rūšis, ji taip pat saugoma tarptautinių gamtosaugos susitarimų. Dar iki plataus masto karo rūšiai grėsė žmonių trikdymas paplūdimiuose per perėjimą, audrų užliejami lizdai ir plėšrūnų spaudimas.

    Pastaraisiais metais prie senųjų problemų prisidėjo ir pakrančių urbanizacija bei rekreacinė apkrova, mažinanti tinkamas perėjimo vietas. Dabar, pasak mokslininkų, karo veiksniai šias rizikas sustiprina, todėl retų pakrančių paukščių apsauga tampa dar jautresnė ir sudėtingesnė.

  • Floridoje į jūrą grąžino 500 000 tonų austrių kriauklių: po beveik 20 metų – ryškus pokytis

    JAV Floridos valstijoje daugiau nei dešimtmetį vykdyta austrių rifų atkūrimo programa iš pirmo žvilgsnio atrodė prieštaringai: į Meksikos įlanką buvo grąžintos šimtai tūkstančių tonų perdirbtų austrių ir kitų moliuskų kriauklių. Vis dėlto per laiką šis sprendimas tapo vienu aiškiausių pavyzdžių, kaip vadinamosios „gyvos pakrantės“ priemonės gali atkurti nualintas jūrines buveines.

    2007–2024 metais kriauklės buvo renkamos ne iš jūros, o iš restoranų ir perdirbimo įmonių, kur susidaro didelės maisto pramonės atliekų apimtys. Užuot patekusios į sąvartynus, jos buvo nukreiptos į vietas, kur natūralūs austrių rifai per daugelį metų sunyko dėl pakrančių pertvarkymo, taršos, ligų ir uraganų poveikio.

    Pradžioje iniciatyva sulaukė kritikos, nes daliai visuomenės tai priminė atliekų pylimą į vandenį. Pokyčiai iš karto nebuvo matomi, tačiau po vandeniu pradėjo veikti procesai, kurių neįmanoma paspartinti per kelis mėnesius.

    Panardintų kriauklių paviršius gana greitai pasidengia bakterijų sudaryta bioplėvele, kuri tampa pagrindu įsitvirtinti kitiems organizmams. Tokios „pirmosios kolonijos“ ekosistemose veikia kaip natūralus sukibimo sluoksnis, didinantis tikimybę, kad prie pagrindo prisitvirtins austrių lervos ir pradės formuotis naujos rifų struktūros.

    Ilgainiui, kriauklėms lėtai yrant, į aplinką išsiskiriantys mineralai, įskaitant kalcį, keičia mikroaplinkos chemines savybes. Tai svarbu daugeliui rūšių, ypač toms, kurioms reikia tvirto substrato ir tinkamų sąlygų augti, o minkštas smėlingas dugnas tam dažnai būna netinkamas.

    Esminis austrių rifų atkūrimo tikslas yra ne vien pačios austrės. Rifai sukuria trimates buveines, kuriose slepiasi ir maitinasi žuvų jaunikliai, vėžiagyviai bei kiti bestuburiai, o tai didina biologinę įvairovę ir stiprina vietos žvejybos išteklių bazę.

    Dar vienas plačiai akcentuojamas rifų privalumas yra vandens kokybė. Austrės filtruoja vandenį, suriša dalį suspenduotų dalelių ir gali mažinti vandens drumstumą, todėl šviesa lengviau pasiekia jūros žoles ir kitus augalus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad tokie rezultatai priklauso nuo vietos sąlygų ir masto, o rifų atkūrimas nėra „greitas remontas“.

    Ši Floridos patirtis vis dažniau siejama su platesne tendencija, kai pakrančių apsaugai ir biologinei įvairovei atkuriamos natūralios arba pusiau natūralios struktūros. „Gyvos pakrantės“ sprendimai vertinami ir dėl to, kad jie gali sugerti bangavimą, mažinti krantų eroziją ir didinti atsparumą audroms, nors kiekvienu atveju būtini aplinkosauginiai vertinimai.

    Per beveik du dešimtmečius projektas leido sukurti sąlygas atsigauti austrių populiacijoms ir sugrįžti daliai rūšių, kurios rifus naudoja kaip prieglobstį. Tai primena, kad net paprastos medžiagos, tokios kaip kriauklės, tinkamai panaudotos gali tapti svarbia ilgalaikės gamtos atkūrimo strategijos dalimi.