Dar XX amžiaus pradžioje iš Pietų Afrikos į Kaliforniją buvo atvežtas sukulentas Carpobrotus edulis, dažnai vadinamas ledine žole. Tuomet jis atrodė praktiškas sprendimas smėlingoms vietoms sutvirtinti, ypač šalia kelių ir geležinkelių, kur vėjas lengvai išnešiodavo gruntą.
Iš pirmo žvilgsnio augalas nekelia įtarimų: stori, trikampiai lapai išlieka žali net atšiauresnėmis sąlygomis, o ryškūs žiedai paskatino jį naudoti ir dekoratyviniam apželdinimui. Tačiau įsitvirtinęs jis ima plisti itin sparčiai ir formuoja tankų kilimą.
PlantRight duomenimis, vienas krūmas per metus gali išaugti maždaug 1 metro skersmeniu, o bendrai išsiplėsti iki kelių dešimčių metrų. Ūgliai lengvai įsišaknija, o vaisiuose būna šimtai sėklų, kurias išnešioja gyvūnai, todėl sustabdyti plitimą tampa sudėtinga.
Ekologinė problema slypi ne vien konkurencijoje su vietiniais augalais. Pakrančių kopos iš prigimties yra judrios, o vėjas ir bangos nuolat perneša smėlį, prie to prisitaikiusios vietinės rūšys.
Tanki ledinės žolės danga šį judėjimą slopina ir fiksuoja smėlį vietoje, keisdama natūralius kopų formavimosi procesus. Tyrimuose taip pat pabrėžiama, kad augalas gali didinti dirvožemio druskingumą, sudaryti šešėlį kaimyniniams augalams, o irimas palieka daugiau organikos smėlyje, sudarydamas palankesnes sąlygas kitiems invaziniams augalams.
Mokslinėje literatūroje pažymima, kad plitimui įtakos turi keli veiksniai: dirvožemio pažeidimai, žolėdžių gyvūnų poveikis ir konkurencija su kitomis rūšimis. Kitaip tariant, pakanka sutrikdyti natūralią pakrantės dangą, kad invazinis augalas gautų progą įsitvirtinti.
Pašalinti šį „žalią kilimą“ sunku ir praktiškai. Net mažas stiebo fragmentas gali prigyti iš naujo, o atidengtas gruntas po išrovimo suteikia vietos atželti likusioms dalims ar sėkloms.
„Vien išrauti nepakanka: net ir pašalinus augalą, dirvožemis dar ilgai išlieka pakitęs, o vietinėms rūšims sugrįžti būna sudėtinga“, – teigiama mokslinių publikacijų apžvalgose apie invazinių pakrančių augalų poveikį.
Dėl to pakrančių atkūrimas paprastai reikalauja ne tik mechaninio šalinimo, bet ir vietinių rūšių atsodinimo bei nuolatinės kontrolės, kad teritorija nebūtų užkariauta pakartotinai. Ypač tai aktualu vietovėse, kur vyrauja sūrus oras, sausros, stiprūs vėjai ir nuolat judantis smėlis.