Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.
Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.
Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.
Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.
Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.
Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.
Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.
Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.
Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.
