Kas buvo Homo floresiensis
Indonezijos Flores saloje aptiktas Homo floresiensis nuo 2003 metais rastų palaikų tapo vienu mįslingiausių žmonių giminės atstovų. Šie nedidelio ūgio, maždaug 110 centimetrų siekę homininai gyveno izoliuotoje aplinkoje ir, kaip rodo radiniai, naudojo akmeninius įrankius.
Didžiausi ginčai mokslo bendruomenėje ilgą laiką sukosi apie jų kilmę ir išnykimo priežastis. Naujas tyrimas siūlo aiškesnį scenarijų, siejantį šios populiacijos žlugimą su ilgalaikiais aplinkos pokyčiais saloje.
Stalagmitas atskleidė kritinę sausrą
Tyrėjai analizavo netoliese esančios Liang Luar olos stalagmą, kurio cheminė sudėtis fiksuoja senovės klimato signalus. Matuodami deguonies izotopus ir magnio bei kalcio santykį, jie rekonstravo kritulių kaitą Flores saloje per dešimtis tūkstančių metų.
Duomenys rodo, kad maždaug prieš 61 000 metų prasidėjo ryškus kritulių sumažėjimas, peraugęs į ilgai trukusią sausrą. Pasak tyrimo autorių, būtent šis lūžis galėjo sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai tapo pražūtinga Homo floresiensis.
Žlugo ekosistema ir maisto šaltiniai
Klimato pokyčiai smogė visam salos ekosistemų tinklui, ypač gyvūnams, nuo kurių galėjo priklausyti žmonių giminės atstovų išlikimas. Tyrime pabrėžiama stegodonų, nedidelių, senovinių dramblių giminaičių, svarba kaip potencialaus maisto šaltinio.
Jų fosilinių dantų cheminė analizė parodė ryšį tarp prastėjančių sąlygų ir stegodonų gausos mažėjimo. Mažėjant vandens ištekliams ir džiūstant upėms, gyvūnai galėjo migruoti, o tai būtų privertę sekti paskui ir jų medžiotojus.
„Mūsų rezultatai rodo, kad ilgalaikė sausra galėjo sugriauti vietinį ekosistemos stabilumą ir tapti pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu šios populiacijos išnykimą“, – teigiama tyrimo išvadose.
Autoriai taip pat svarsto, kad pasitraukimas iš Liang Bua apylinkių galėjo padidinti kontakto su tuo metu regione plitusiais Homo sapiens tikimybę. Nors tiesioginių konflikto įrodymų nepateikiama, konkurencija dėl menkstančių maisto ir vandens išteklių galėjo dar labiau susilpninti mažą ir pažeidžiamą populiaciją.
Tyrimas primena platesnę tendenciją paleoantropologijoje: vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip net santykinai nedideli, bet ilgai trunkantys klimato svyravimai izoliuotose salose gali lemti staigius biologinės įvairovės ir žmonių giminės istorijos lūžius.