CP v2

Tag: Paleoklimatas

  • Antarktidos paslaptis prieš 90 mln. metų: mokslininkai rado miškų ir senovinių gaisrų pėdsakų

    Šiandien Antarktida yra ledynų sukaustytas žemynas, tačiau nauji geologiniai duomenys rodo visai kitokį jos veidą tolimoje praeityje. Mokslininkai teigia, kad maždaug prieš 90 mln. metų čia augo miškai, o kraštovaizdį periodiškai niokojo gaisrai.

    Tokias išvadas leidžia daryti iš Vakarų Antarktidos, Amundseno jūros rajono, išgautas nuosėdų gręžinys. Jame aptikta itin gerai išsilaikiusi senovinė miško dirva, gausi žiedadulkių ir sporų, taip pat šaknų tinklas, rodantis, kad aplinka tuo metu buvo žalia ir vešli.

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė gaisrų pėdsakams. Nuosėdose jie rado kelis skirtingus „parašus“: anglies dalelių, gintaro ir durpinių samanų sporų, kurios leidžia atkurti tuometines ekosistemas ir jų kaitą.

    Anglies fragmentų analizė rodo, kad dalis jų susidarė degant minkštai spygliuočių medienai palyginti žemoje temperatūroje. Tai svarbu, nes padeda suprasti, kokio tipo augalija vyravo ir kokiomis sąlygomis ugnis galėjo plisti net ir tuometinėje, prie Pietų ašigalio esančioje, platumoje.

    Gintaras šiuo atveju laikomas suakmenėjusia medžių sakų medžiaga, kuri galėjo tekėti kamienais ir „užsandarinti“ ugnies pažeistas vietas. O durpinių samanų sporų gausa signalizuoja, kad regione galėjo būti aukštapelkės ar drėgnos, durpėjančios buveinės.

    Mokslininkai šiuos radinius sieja su vėlyvuoju kreidos periodu, kai Antarktida buvo kitaip išsidėsčiusi ir turėjo glaudesnių geologinių ryšių su Australija. Remiantis tyrėjų vertinimais, vidutinė metinė temperatūra galėjo siekti apie 12 laipsnių Celsijaus, o klimatui būdingi ir sausesni tarpsniai, ir gausesni krituliai.

    Tokie kontrastai didina gaisrų tikimybę: sausrų metu augalija išdžiūsta, o audrų laikotarpiu žaibai gali tapti užsiliepsnojimų šaltiniu. Dėl to miškų gaisrai, nors ir atrodantys neįtikėtini šiandieninėje Antarktidoje, tuomet galėjo būti pasikartojantis reiškinys.

    Šie duomenys svarbūs ne tik kaip intriguojanti istorija apie „žaliąją“ Antarktidą. Jie padeda tikslinti Žemės klimato modelius, suprasti, kaip šiltesnis pasaulis veikė poliarines ekosistemas, ir kokie procesai lėmė drėgnų miškų bei pelkių plėtrą net itin aukštose platumose.

    Mokslininkų teigimu, nuosėdų gręžiniai yra vienas patikimiausių būdų rekonstruoti senovinę aplinką, nes juose išlieka ir cheminiai, ir biologiniai „pėdsakai“. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokie augalai dominavo, kaip dažnai kilo gaisrai ir kaip greitai po jų atsistatydavo ekosistemos.

    Pastaraisiais metais Antarktida išlieka ir aktyvi šiuolaikinių tyrimų kryptis, susijusi su ozono sluoksnio kaita bei atmosferos procesais. Tačiau šis atradimas primena, kad žemyno istorija daug turtingesnė, nei leidžia manyti dabartinis ledinis peizažas.

  • Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.

    Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.

    Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.

    Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.

    Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.

    Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.

    Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.

    Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.

    Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Kas buvo Homo floresiensis

    Indonezijos Flores saloje aptiktas Homo floresiensis nuo 2003 metais rastų palaikų tapo vienu mįslingiausių žmonių giminės atstovų. Šie nedidelio ūgio, maždaug 110 centimetrų siekę homininai gyveno izoliuotoje aplinkoje ir, kaip rodo radiniai, naudojo akmeninius įrankius.

    Didžiausi ginčai mokslo bendruomenėje ilgą laiką sukosi apie jų kilmę ir išnykimo priežastis. Naujas tyrimas siūlo aiškesnį scenarijų, siejantį šios populiacijos žlugimą su ilgalaikiais aplinkos pokyčiais saloje.

    Stalagmitas atskleidė kritinę sausrą

    Tyrėjai analizavo netoliese esančios Liang Luar olos stalagmą, kurio cheminė sudėtis fiksuoja senovės klimato signalus. Matuodami deguonies izotopus ir magnio bei kalcio santykį, jie rekonstravo kritulių kaitą Flores saloje per dešimtis tūkstančių metų.

    Duomenys rodo, kad maždaug prieš 61 000 metų prasidėjo ryškus kritulių sumažėjimas, peraugęs į ilgai trukusią sausrą. Pasak tyrimo autorių, būtent šis lūžis galėjo sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai tapo pražūtinga Homo floresiensis.

    Žlugo ekosistema ir maisto šaltiniai

    Klimato pokyčiai smogė visam salos ekosistemų tinklui, ypač gyvūnams, nuo kurių galėjo priklausyti žmonių giminės atstovų išlikimas. Tyrime pabrėžiama stegodonų, nedidelių, senovinių dramblių giminaičių, svarba kaip potencialaus maisto šaltinio.

    Jų fosilinių dantų cheminė analizė parodė ryšį tarp prastėjančių sąlygų ir stegodonų gausos mažėjimo. Mažėjant vandens ištekliams ir džiūstant upėms, gyvūnai galėjo migruoti, o tai būtų privertę sekti paskui ir jų medžiotojus.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ilgalaikė sausra galėjo sugriauti vietinį ekosistemos stabilumą ir tapti pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu šios populiacijos išnykimą“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai taip pat svarsto, kad pasitraukimas iš Liang Bua apylinkių galėjo padidinti kontakto su tuo metu regione plitusiais Homo sapiens tikimybę. Nors tiesioginių konflikto įrodymų nepateikiama, konkurencija dėl menkstančių maisto ir vandens išteklių galėjo dar labiau susilpninti mažą ir pažeidžiamą populiaciją.

    Tyrimas primena platesnę tendenciją paleoantropologijoje: vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip net santykinai nedideli, bet ilgai trunkantys klimato svyravimai izoliuotose salose gali lemti staigius biologinės įvairovės ir žmonių giminės istorijos lūžius.