CP v2

Tag: Paleopatologija

  • 5 300 metų senumo „vynuogės“ dydžio šlapimo akmuo atskleidė bronzos amžiaus vyro kančias

    Rusijos Šiaurės Kaukaze archeologų rastas bronzos amžiaus vyro kapas pateikė netikėtą radinį: „vynuogės“ dydžio šlapimo takų akmenį, kuris greičiausiai susiformavo dėl lėtinės infekcijos.

    Mokslininkai akmenį, kurio dydis siekė apie 21 x 17 milimetrų, ištyrė medicininiais skeneriais ir cheminės analizės metodais. Išvados rodo, kad vyras galėjo ilgus metus kentėti nuolatinį skausmą, pasikartojančius uždegimus ir šlapinimosi sutrikimus.

    Vyras mirė būdamas maždaug 40–49 metų, laikotarpiu apie 3300–3000 metus prieš mūsų erą. Jo skelete aptikta sugijusių lūžių ir ryškių sąnarių bei stuburo nusidėvėjimo požymių – tai leidžia spręsti apie fiziškai sunkų gyvenimą.

    Vis dėlto didžiausias jo sveikatos išbandymas galėjo būti nematomas kauluose. Be antibiotikų, bakterinė šlapimo takų infekcija galėjo virsti nuolatine liga, o ją lydintis akmuo – kelti rimtą komplikacijų riziką.

    Keistas radinys kape

    Palaikai buvo rasti Ipatovo-5 laidojimo vietoje, siejamoje su Stepės Maikopo kultūra. Kūnas gulėjo susirietęs ant kairiojo šono laidojimo kameroje po žemių sampilu, vadinamu kurganu.

    Neįprastas objektas pastebėtas vėliau, laboratorijoje, tiriant surinktus kaulus: tarp plaštakos kaulų rastas rusvas, gumbuotu paviršiumi ir kristaline vidine struktūra pasižymintis darinys.

    Iš pradžių kilo klausimas, ar tai paprastas akmenėlis, patekęs į kapą atsitiktinai, ar vis dėlto žmogaus organizme susiformavęs šlapimo akmuo. Atsakymo ieškota pasitelkiant kelis skirtingus tyrimo metodus, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją.

    Skenavimas parodė sudėtingą vidinę sandarą: kristalai augo iš kelių centrų, vėliau susijungė į didesnę masę ir sluoksniavosi mineralais. Lemiamu įrodymu tapo cheminė sudėtis.

    Ką išdavė mineralų sudėtis

    Tyrėjai nustatė, kad akmenyje yra kalcio fosfato mineralų, įskaitant karbapatitą ir vitlokitą. Pastarasis siejamas su tam tikrais šlapimo akmenimis, kurie susidaro esant bakterinėms infekcijoms.

    Nors vien vitlokito aptikimas savaime dar nereiškia absoliučiai neginčijamo įrodymo, tai laikoma stipriu argumentu infekcijos naudai. Kai kurios bakterijos pakeičia šlapimo chemiją taip, kad mineralai ima kristalizuotis ir ilgainiui sudaro kietą darinį.

    Taip pat pabrėžiama, kad neaptikta kalcio oksalato ar šlapimo rūgšties – dažnų akmenų komponentų, labiau siejamų su medžiagų apykaitos sutrikimais. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju pagrindinis veiksnys greičiausiai buvo infekcija, o ne mityba.

    Kur tiksliai akmuo susiformavo, nustatyti nepavyko: labiausiai tikėtina versija – inksto akmuo dėl užsitęsusios viršutinių šlapimo takų infekcijos. Kita galimybė – akmuo, susidaręs prostatoje dėl lėtinio bakterinio prostatito.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Mokslininkai pažymi, kad šlapimo akmenys žmones vargina tūkstantmečius, tačiau archeologiniuose radiniuose jie aptinkami retai: dalis suirsta dirvožemyje, o dalis tiesiog palaikomi paprastais akmenėliais.

    Šis atvejis išsiskiria tuo, kad pateikė ne tik patį radinį, bet ir itin detalų cheminį „parašą“, leidžiantį kalbėti apie galimą lėtinę šlapimo takų infekciją prieš daugiau nei 5 000 metų.

    Tokie atradimai primena, kad senovės žmonių gyvenimus formavo ne vien traumos ir sunkus fizinis darbas, paliekantys pėdsakus kauluose. Lėtinės infekcijos dažnai „neišlieka“ skelete, tačiau kartais jas išduoda mažas mineralinis darinys, išsaugojęs skausmingą istoriją tūkstantmečiams.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.

  • Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje archeologai aptiko masinį kapą, kuris, tyrėjų teigimu, gali liudyti iki šiol neidentifikuotą Romos imperijos laikų susirėmimą. Pirminiai duomenys rodo, kad vienoje vietoje palaidota mažiausiai 128 jaunų vyrų palaikų, o jų kauluose užfiksuoti sužalojimai aiškiai siejami su smurtine mirtimi.

    Radavietė siejama su tuo pačiu regionu, kuriame Romos laikais veikė Vindobona – svarbi romėnų karinė stovykla prie Dunojaus. Ši vietovė buvo Panonijos provincijos dalis ir priklausė šiaurinės imperijos sienos gynybinei sistemai, todėl konfliktų tikimybė čia nėra netikėta.

    Ką išdavė kaulai

    Archeologai pabrėžia, kad palaikai kapavietėje buvo sudėti chaotiškai, beveik be įprastų įkapių. Iki šiol ištirti skeletai priklausė maždaug 18–35 metų vyrams, o šalia aptikta tik pavienių ginkluotės detalių, kurios, tikėtina, pateko kartu su kūnais.

    Didžiausią įžvalgą suteikė paleopatologinė analizė: maždaug dviem trečdaliams palaidotųjų nustatyti sužalojimai, patirti mirties metu arba visai prieš ją. Matyti tiek aštrių ginklų paliktos žaizdos, galimai nuo kalavijų ar durklų, tiek bukų smūgių pėdsakai, ypač kaukolės srityje.

    Ypač išsiskiria durtinių ir svaidomųjų ginklų sužeidimų pasiskirstymas, sutelktas dubens ir kirkšnies srityje. Pasak tyrėjų, tai gali rodyti ataką iš viršaus, pavyzdžiui, raitelių, kurie ietimis ar svaidomaisiais ginklais taikėsi į prasčiau šarvuotas kūno vietas.

    Vienas radinys ypač sustiprino šią hipotezę: vieno žmogaus dubens kauluose aptiktas įstrigęs ieties antgalis. Tokia detalė leidžia kalbėti ne tik apie artimą kovą, bet ir apie kryptingą, techniškai apgalvotą puolimą, kuris galėjo vykti greitai ir itin žiauriai.

    Kas buvo žuvusieji

    Ne mažiau mįslingas klausimas – žuvusiųjų tapatybė. Pirminiai DNR tyrimai, apėmę 25 skeletus, patvirtino, kad visi tirtieji buvo vyrai, tačiau jų kilmė pasirodė įvairi: dalis galėjo būti susiję su Apeninų pusiasaliu, kiti – su žemynine Europa, o bent keli asmenys turėjo protėvių iš rytinės Viduržemio jūros regiono ir Levanto.

    Toks kilmės margumas dera su Romos kariuomenės realybe, kurioje tarnavo žmonės iš skirtingų imperijos dalių, įskaitant legionus ir pagalbinius dalinius. Vis dėlto tyrėjai neatmeta ir kitos versijos, kad masinis kapas galėjo būti bendras skirtingų pusių, įskaitant romėnus ir germanų gentis, žuvusiųjų palaidojimas.

    Kodėl tai gali perrašyti istoriją

    Didžiausia intriga ta, kad kol kas nėra aiškių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kurie leistų šį įvykį priskirti konkrečiam žinomam mūšiui. Nors II amžiuje regione vyko markomanų karai ir aplink Vindoboną tikrai netrūko susirėmimų, dabartiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai susieti kapo su kuriuo nors dokumentuotu konfliktu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie masiniai kapai Romos pasienio zonose yra reti ir ypač vertingi, nes leidžia rekonstruoti kovos pobūdį ne vien iš tekstų, bet ir iš biologinių žymių. Tolimesni izotopiniai, DNR ir ginklų fragmentų tyrimai turėtų atsakyti, ar tai buvo reguliarios kariuomenės susidūrimas, pasienio reidas ar platesnio karo epizodas, kurio šaltiniai iki šiol neišsaugojo.