CP v2

Tag: Palmių aliejus

  • Palmių aliejus būna dviejų rūšių: kuo skiriasi ir kuri kelia didžiausią riziką sveikatai

    Palmių aliejus jau seniai kelia diskusijų bangas dėl poveikio sveikatai ir aplinkai, tačiau dažnai pamirštama viena detalė: po tuo pačiu pavadinimu slepiasi du skirtingi produktai. Pirmasis spaudžiamas iš aliejinės palmės vaisiaus minkštimo, antrasis – iš kauliuko branduolio, dar vadinamas palmių branduolių aliejumi.

    Šie riebalai skiriasi ne tik skoniu ar naudojimu pramonėje, bet ir riebalų rūgščių sudėtimi, todėl jų vieta mityboje nėra vienoda. Dėl to etiketėje užrašas palmių aliejus dar neatsako į klausimą, kokio tipo riebalai pateko į produktą ir kokią riziką jie gali didinti.

    Dvi skirtingos kilmės rūšys

    Dažniausiai maisto pramonėje naudojamas rafinuotas palmių aliejus iš vaisiaus minkštimo: jis neutralus, stabilus kaitinant ir ilgiau išlaiko tekstūrą. Neretai tai paaiškina, kodėl jis taip paplitęs konditerijoje, kremuose, sausainiuose, pusgaminiuose, užtepėlėse ir kai kuriuose margarinuose.

    Palmių branduolių aliejus gaminamas iš vaisiaus kauliuko, o jo sudėtis artimesnė kokosų aliejui. Dėl didesnio kietumo ir technologinių savybių jis dažnai pasirenkamas glajams, įdarams ar produktams, kuriems reikia tvirtos konsistencijos.

    Kuo skiriasi sudėtis?

    Palmių aliejus iš minkštimo paprastai turi daug sočiųjų riebalų, tačiau kartu jame yra ir nemaža dalis mononesočiųjų riebalų. Praktikoje tai reiškia, kad jo riebalų profilis nėra vien tik sotieji riebalai, nors jų dalis išlieka reikšminga.

    Palmių branduolių aliejus paprastai turi dar didesnę sočiųjų riebalų dalį, todėl mityboje į jį žiūrima griežčiau. Didesnis sočiųjų riebalų vartojimas siejamas su didesne LDL cholesterolio koncentracija kraujyje, o tai laikoma vienu iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Ar palmių aliejus pavojingas?

    Pats palmių aliejus nėra nuodas, tačiau svarbus kiekis ir kontekstas, kuriame jis vartojamas. Didžiausia problema dažnai kyla ne iš vieno šaukšto aliejaus, o iš to, kad jis dažnai patenka su itin perdirbtais produktais, kuriuose tuo pat metu gausu cukraus, druskos ir kalorijų.

    Kitas dažnai minimas aspektas – rafinavimo ir kaitinimo procesai. Aukštesnėse temperatūrose rafinuojant augalinius aliejus gali susidaryti vadinamieji procesiniai teršalai, tarp jų 3-MCPD ir glicidilo riebalų rūgščių esteriai, kurių kiekiai maisto produktuose yra stebimi ir reguliuojami Europos Sąjungoje.

    Nemažai vartotojų palmių aliejų atpažįsta tik kaip vieną ingredientą etiketėje, tačiau reali rizika priklauso nuo bendro raciono. Jei mityboje vyrauja daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis, riešutai ir nesočiųjų riebalų šaltiniai, pavieniai produktai su palmių aliejumi paprastai nėra lemiamas veiksnys.

    Atskira tema – nerafinuotas raudonasis palmių aliejus, turintis karotenoidų ir vitamino E junginių. Vis dėlto tai išlieka energijos gausus riebalas, todėl jis neturėtų tapti kasdieniu pagrindiniu riebalų šaltiniu vietoje alyvuogių ar rapsų aliejaus, riešutų ir sėklų.

    Praktiškas patarimas paprastas: jei etiketėje matote palmių aliejų, verta įvertinti visą produkto sudėtį ir mitybinę vertę, o ne vieną ingredientą. Kuo dažniau palmių aliejus pasirodo saldumynuose, užkandžiuose ir pusgaminiuose, tuo labiau tikėtina, kad problema bus bendra perdirbto maisto dalis racione, o ne vien konkreti aliejaus rūšis.

  • Blogiausias ledų pasirinkimas parduotuvėse: kaip atpažinti palmių aliejų ir transriebalus etiketėje

    Perkant ledus svarbiausia ne skonis, o sudėtis: daugiausia abejonių kelia produktai, kuriuose pieno riebalai pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais. Tokiuose desertuose neretai naudojamas palmių ar kokosų aliejus, o kai kuriais atvejais ir iš dalies hidrinti riebalai. Specialistai pabrėžia, kad būtent pastarieji gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Didžiausia problema kyla tada, kai produktuose aptinkama transriebalų. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad pramoniniai transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį, mažina gerojo cholesterolio lygį ir siejami su didesne koronarinės širdies ligos rizika. Dėl to daugelyje šalių jų kiekis maiste yra griežtai ribojamas.

    Kaip greitai įvertinti sudėtį

    Norint išvengti prastesnės sudėties ledų, pirmiausia verta perskaityti ingredientų sąrašą. Jei matote, kad vietoje pieno riebalų nurodyti augaliniai riebalai ar aliejai, tai signalas, jog produktas gali būti ne klasikiniai pieno ledai, o mišrios sudėties desertas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į formuluotes, kurios gali reikšti didesnį perdirbtų riebalų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies hidrinti riebalai. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis nuo 2021 metų yra apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų, tačiau tai nereiškia, kad tokių riebalų maiste visai nebelieka.

    Vaisinis ledas ne visada lengvas pasirinkimas

    Dalis pirkėjų mano, kad vaisiniai ledai ar šerbetai automatiškai yra sveikesni, bet realybė dažnai kitokia. Masinės gamybos vaisiniuose leduose neretai dominuoja vanduo, cukrus ar gliukozės sirupai, o skonį ir spalvą sustiprina kvapiosios ir dažančios medžiagos.

    Norint išsirinkti geresnį variantą, verta žiūrėti, kas įrašyta sąrašo pradžioje. Jei pirmose pozicijose nurodyta vaisių ar uogų tyrė, sultys ar jų koncentratas, tikimybė, kad desertas bus artimesnis šerbetui, yra didesnė, o jei pirmauja cukrus ir sirupai, toks pasirinkimas labiau primins saldintą šaldytą gėrimą.

    Dar viena rizika: laikymo sąlygos

    Net ir gera sudėtis neapsaugo, jei produktas laikytas netinkamai. Pažeista pakuotė, apšerkšnijęs paviršius, netaisyklinga forma ar dideli ledo kristalai gali rodyti, kad ledai buvo atitirpę ir vėl užšaldyti, o tai blogina tekstūrą ir gali didinti mikrobiologinę riziką.

    Perkant verta įvertinti ir šaldiklio būklę: ar durys sandariai užsidaro, ar viduje nėra vandens ir tirpstančio šerkšno požymių. Jei produktas deformuotas ar sulipęs į gabalą, saugiausia rinktis kitą pakuotę.