Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) savivaldybių atstovams surengė seminarą apie valstybinės žemės valdymą ir kontrolę. Daugiausia dėmesio skirta pasikartojantiems, iš pirmo žvilgsnio mažareikšmiams pažeidimams, kurie vėliau komplikuoja sandorius ir didina ginčų riziką.
NŽT pabrėžė, kad savivaldybėms, tapusioms valstybinės žemės patikėtinėmis, neužtenka formaliai parengti dokumentų. Praktikoje klaidos kartojasi, todėl net ir gavus teigiamą išvadą svarbu ištaisyti nurodytus neatitikimus ir jų neperkelti į kitus projektus.
Dažniausios klaidos sandoriuose
Kaip akcentuota seminare, NŽT dažniausiai pastebi neaiškiai apibrėžtas sklypo naudojimo paskirties ar naudojimo būdo keitimo galimybes. Taip pat pasitaiko nepakankamai tiksliai įvertinamos statybų ar rekonstravimo sąlygos valstybinėje žemėje, o tai vėliau tampa pagrindu skundams ir sprendimų peržiūrai.
Kita pasikartojanti problema – nepakankamai pagrįstas išnuomojamo sklypo dydis ir ne iki galo aiškios nuomos sutarties pratęsimo ar subnuomos sąlygos. NŽT primena, kad miglotos formuluotės ypač jautrios viešojo intereso požiūriu, nes palieka erdvės skirtingoms interpretacijoms.
Panaudos kontrolė nesibaigia sutartimi
NŽT atkreipė dėmesį į valstybinės žemės panaudos sutarčių priežiūrą, kuri išlieka savivaldybių atsakomybė ir po sutarties pasirašymo. Savivaldybės turi reguliariai tikrinti, ar panaudos gavėjai laikosi sąlygų, o nustačius pažeidimus taikyti teisės aktuose numatytas priemones.
Ypatingas dėmesys skirtas situacijoms, kai panaudos pagrindais gauti sklypai statiniams eksploatuoti vėliau faktiškai aptarnauja komercinę veiklą. Tokiais atvejais kyla rizika, kad valstybinė žemė naudojama verslui, tačiau už ją nemokamas žemės nuomos mokestis, todėl svarbu laiku identifikuoti pažeidimus ir, jei reikia, inicijuoti sutarties nutraukimą.
Keičiasi metodika ir procesai
Savivaldybėms pristatyti metodikos pakeitimai, susiję su kitos paskirties valstybinės žemės sklypų administravimu, kai pardavimas ar nuoma vyksta ne aukciono būdu. Daug klausimų kelia sklypų dalių nustatymas situacijose, kai viename sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai, todėl akcentuota tinkama suinteresuotų asmenų informavimo tvarka.
Taip pat aptarti sutikimų statyti valstybinėje žemėje išdavimo aspektai, kai būtina įsitikinti, ar pateikti visi reikiami dokumentai ir suderinimai. NŽT pabrėžė, kad tai ypač aktualu saugomose teritorijose, kultūros paveldo objektų teritorijose ar jų apsaugos zonose, kur papildomi reikalavimai dažnai lemia sprendimų teisėtumą.
NŽT paragino aktyviau naudotis Žemės informacine sistema, nes ji leidžia greičiau rengti sandorių projektus, sekti prašymų nagrinėjimo eigą ir mažinti administracinę naštą. Kartu pristatyta ir supaprastinta archyvinių dokumentų kopijų gavimo tvarka savivaldybėms, kai dokumentai užsakomi elektronine paraiška ir dažniausiai pateikiami per 2–5 darbo dienas.
Platesniame kontekste NŽT primena, kad valstybinės žemės valdymo srityje keliami skaidrumo ir kontrolės lūkesčiai nuosekliai auga. Tarnybos teigimu, praktinė metodinė pagalba ir vienodesni standartai turėtų mažinti nepagrįstų sprendimų riziką, ypač savivaldybėms perimant vis daugiau funkcijų.