Tag: Parakas

  • Kodėl senovėje žmogaus šlapimas buvo vertinga prekė: nuo Romos mokesčių iki parako gamybos

    Šiandien šlapimas mums – tiesiog atliekos, tačiau šimtmečius tai buvo vertinga žaliava, reikalinga įvairioms pramonės šakoms. Senovės Romoje jo surinkimas ir pardavimas netgi buvo apmokestinti.

    Kaip rašoma portale „TheCollector“, didelę šlapimo vertę lėmė jame esanti šlapalo (karbamido) medžiaga. Laikui bėgant ji skyla ir virsta amoniaku – šarmine medžiaga, kuri skaido riebalus, padeda valyti ir dezinfekuoti.

    Būtent dėl amoniako šlapimas tapo praktišku pagalbininku laikais, kai nebuvo šiuolaikinių valiklių ar cheminių priemonių. Jis buvo naudojamas skalbimui, odų apdirbimui, dažymui ir net parako gamybos grandinėje.

    Nors kai kurie istoriniai šaltiniai mini ir egzotiškesnius papročius – pavyzdžiui, bandymus šlapimu balinti dantis ar net jame maudytis – tokia praktika, kaip pabrėžiama, jokių akivaizdžių naudų nesuteikia ir gali būti pavojinga.

    Romėnų skalbyklos ir „šlapimo mokestis“

    Senovės Romoje veikė skalbyklos, vadintos fullonicae. Jose drabužiai buvo mindomi kubiluose su šlapimu, nes amoniakas padėdavo pašalinti nešvarumus ir riebalus.

    Norėdami išgauti dar baltesnį audinį, romėnai naudojo ir sierą: drabužius laikydavo virš degančios sieros, kuri išskirdavo sieros dioksidą – balinančią medžiagą. Šiandien tokie metodai skamba kraupiai, bet tuo metu tai buvo veiksminga technologija.

    Šlapimo svarbą rodo ir tai, kad Romoje atsirado vadinamasis vectigal urinae – mokestis už šlapimo surinkimą ir utilizavimą. Teigiama, kad jis pirmiausia buvo įvestas valdant imperatoriui Neronui, o 70 metais po Kristaus jį atnaujino Vespasianas, siekdamas papildyti iždą.

    Šlapimą iš viešųjų pisuarų rinkdavo, o vėliau jį pirkdavo amatininkai ir įvairių dirbtuvių savininkai – būtent jie ir turėdavo mokėti mokestį. Pasak istoriko Svetonijaus, Vespasianas netgi buvo pašiepęs sūnaus Tito pasibjaurėjimą šiuo mokesčiu, parodydamas monetą ir leisdamas suprasti, kad pinigai „nekvepia“.

    Odos, dažai ir parako ingredientai

    Amoniakas, susidarantis iš šlapalo, ardo organinius junginius, todėl šlapimas buvo naudingas odų apdirbime. Kailiai būdavo mirkomi, kad lengviau atsileistų plaukai, kuriuos vėliau galima nugramdyti.

    Šis procesas nebuvo malonus nei kvapu, nei darbo sąlygomis – dėl to raugyklos dažnai veikdavo miestų pakraščiuose. Kai kuriuose procesuose būdavo naudojamos ir kitos organinės medžiagos, o tai tik dar labiau stiprino dvoką.

    Šlapimas praversdavo ir dažymo pramonėje: jis veikdavo kaip spalvų išgavimo priemonė ir kaip kandiklis (mordantas), padedantis dažams prisijungti prie audinio. Natūralias žaliavas mirkant šlapime būdavo lengviau išgauti sodresnį pigmentą.

    Dar viena sritis – juodojo parako gamyba. Svarbus jo komponentas yra salietra (kalio nitratas). Ten, kur ji natūraliai nesusidarydavo, žmonės salietrai išgauti maišydavo šlapimą su mėšlu ir kitomis organinėmis medžiagomis specialiose „salietros lysvėse“.

    Ši prekyba ir praktika nunyko XX amžiuje, kai sintetinė gamyba tapo paprastesnė ir efektyvesnė. Tačiau istorija primena: tai, ką šiandien laikome beverte atlieka, anksčiau buvo svarbi ekonomikos ir amatų grandis.

  • Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Pietų Korėjoje kariai, vykdę įprastą teritorijos patikrą dėl minų, netikėtai aptiko maždaug 600 metų senumo parakinį ginklą. Specialistai teigia, kad tai gali būti seniausias iki šiol šalyje rastas tokio tipo rankinis ginklas, atskleidžiantis ankstyvą šaunamųjų technologijų raidą.

    Radiniui suteiktas pavadinimas „Hwangja Hwatong“, o pats daiktas buvo pastebėtas 2023 metais lapkritį Geumseongsan kalno apylinkėse, ruošiant maršrutą ir vertinant saugumo rizikas. Ši vietovė ilgus metus buvo laikoma sudėtinga tyrimams dėl galimo sprogmenų pavojaus, todėl prie jos galėjo dirbti tik specialiai parengti kariai.

    Archeologų teigimu, bronzinis artefaktas yra apie 23–25 centimetrų ilgio ir sveria kiek daugiau nei kilogramą. Konstrukcija atitinka ankstyvuosius rankinių parakinių ginklų pavyzdžius, kurie buvo skirti šaudyti strėles ar kitokius nedidelius sviedinius, įskaitant smulkesnes skeveldras primenančius užtaisus.

    Įrašas ant ginklo paliko mįslę

    Didžiausią mokslininkų dėmesį patraukė ant ginklo paviršiaus išraižytas 28 ženklų įrašas. Jame, kaip nurodo tyrėjai, pateikta informacija apie ginklo pavadinimą, masę, gamybą prižiūrėjusį asmenį ir amatininką, atsakingą už konkretaus egzemplioriaus pagaminimą.

    Analizuojant įrašą ir lyginant su istoriniais dokumentais, išskirtos dvi galimos pagaminimo datos: 1377 metų gruodis arba 1437 metų gruodis. Kol kas tiksliai atsakyti neleidžia neišlikusi ar neaiški datos dalis, todėl galutinė išvada dar nepatvirtinta.

    „Šis radinys padeda tiksliau suprasti, kaip Korėjos pusiasalyje formavosi parakinės ginkluotės tradicija pereinamuoju laikotarpiu“, – sakė tyrime dalyvavę specialistai.

    Kodėl 60 metų skirtumas svarbus

    Mokslininkai pabrėžia, kad 60 metų neatitikimas yra istoriškai reikšmingas. Jei ginklas pagamintas 1377 metais, jis priskirtinas vėlyvajam Goryeo dinastijos laikotarpiui, kai valstybiniu mastu buvo stiprinama parakinių ginklų gamyba ir logistika.

    Jeigu data yra 1437 metai, radinys patektų į Joseon dinastijos epochą, siejamą su karinės technikos modernizavimu ir artilerijos pažanga. Šiuo laikotarpiu, kaip rodo istoriniai šaltiniai, valdžia daugiau dėmesio skyrė standartizavimui, gamybos kontrolei ir ginkluotės efektyvumo didinimui.

    Tyrimai rentgenu ir lydinio analizė

    Ant vamzdžio galo aptiktas ženklas, primenantis aštuonetą, gali būti gamybinis numeris arba apskaitos žyma. Jei ši interpretacija pasitvirtins, tai būtų papildomas argumentas, kad tokie ginklai buvo gaminami organizuotai, o egzemplioriai galėjo būti ženklinami ir registruojami.

    Po aptikimo objektas perduotas Pietų Korėjos paveldo ir tyrimų institucijų specialistams. Jie atliko rentgeno tyrimus ir metalurginę analizę, kuri parodė, kad lydinyje buvo vario, alavo ir švino, o alavo dalis neviršijo 10 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nors pagal šiandienos standartus toks įrenginys atrodo primityvus, savo epochoje jis reiškė svarbų karinį lūžį. Parakas keitė mūšio taktiką ir leido pulti kitaip nei tradiciniais lankais, todėl tokie radiniai laikomi itin reikšmingais aiškinantis regiono karo technologijų istoriją.

  • „Mesko“ pradeda 155 mm amunicijos parako gamybą: technologijų perdavimas iš CSG stiprina tiekimą

    Lenkijos gynybos pramonės įmonė „Mesko“, priklausanti PGZ grupei, pradeda parako, skirto 155 mm artilerijos amunicijai, gamybą. Projektas įgyvendinamas po technologijų ir gamybos žinių perdavimo iš CSG grupės, o tai laikoma svarbiu žingsniu plečiant vietines gamybos kompetencijas.

    Pagamintas parakas bus naudojamas moduliariems metamojo užtaiso sprendimams, kurie reikalingi 155 mm kalibro artilerijos šaudmenims. Šis kalibras yra NATO standarto pagrindas, todėl paklausa Europoje pastaraisiais metais išaugo, o tiekimo grandinės tapo strateginiu saugumo klausimu.

    Bandymus atliko su Krab

    Pasak projekto dalyvių, parakas jau praėjo laboratorinius tyrimus ir ugnies bandymus poligono sąlygomis. Šaudymo bandymai buvo atlikti naudojant savaeiges haubicas Krab, siekiant patvirtinti atitiktį reikiamiems parametrams.

    „Džiaugiamės, kad per tokį trumpą laiką „Mesko“ pavyko sukurti gamybinius pajėgumus, reikalingus parakui moduliariniams metamojo užtaiso sprendimams. „Mesko“ pagamintas parakas sėkmingai praėjo ir laboratorinius tyrimus, ir ugnies bandymus naudojant savaeiges haubicas Krab“, – sakė CSG Polska vadovas Wojciechas Grzonka.

    Jis pabrėžė, kad tai patvirtina technologijų perdavimo efektyvumą, o bendradarbiavimas gali apimti ir daugiau sprendimų ateityje. Praktikoje tai reiškia greitesnį pajėgumų didinimą, kai rinkoje trūksta kritinių komponentų, o valstybės siekia užsitikrinti stabilias atsargas.

    Gamyba planuojama Pionkuose

    Serijinė parako gamyba bus vykdoma „Mesko“ padalinyje Pionkuose. Projekto rėmuose buvo perduota techninė dokumentacija, suteikta pagalba paleidžiant naują gamybos liniją, taip pat pagaminta pirmoji bandomoji parako partija.

    „Mesko“ vadovė Renata Gruszczyńska akcentavo, kad tikslas yra sukurti visą ciklą leidžiančius pajėgumus, kad Lenkijos pramonė galėtų savarankiškai gaminti pilnos komplektacijos 155 mm artilerijos amuniciją. Tokia kryptis siejama ne tik su investicijomis į infrastruktūrą, bet ir su būtinais technologiniais sprendimais, kuriuos galima greičiau įdiegti per partnerystes.

    Technologijų perdavimas įvardijamas kaip vienas projektų, susijusių su 2023 metais sudarytais susitarimais dėl didelių 155 mm amunicijos kiekių tiekimo. Augant gynybos pramonės užsakymams regione, vietinė parako gamyba laikoma kritine grandimi, mažinančia priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir trumpinančia gamybos ciklus.