CP v2

Tag: Parazitai

  • Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Benamiai gyvūnai daugiabučių rajonuose ir pakraščiuose neretai ieško užuovėjos ten, kur žmonės palieka atliekas, senus baldus ar čiužinius. Tokiose vietose jie kartais randa maisto likučių, bet taip pat patenka į pavojų dėl šalčio, parazitų, traumų ir bado.

    Būtent taip nutiko vyrui, kuris įprasto pasivaikščiojimo metu su savo šunimi atkreipė dėmesį į nuošalioje vietoje paliktą purvinų čiužinių krūvą. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinė nelegalių šiukšlių krūva, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad po čiužiniu kažkas juda.

    Priėjęs arčiau jis rado šešis mažus šuniukus, kurie buvo akivaizdžiai nusilpę ir sušalę. Šalia nebuvo kalės, todėl kilo įtarimas, kad jaunikliai sąmoningai palikti likimo valiai, o jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar juos kas nors pastebės laiku.

    Vyras susisiekė su gyvūnų gelbėjimu užsiimančia organizacija Silverstray Social ir pranešė apie radinį. Kad jaunikliai kuo greičiau sušiltų, jis trumpam parsivežė juos į namus, o savanoriai operatyviai atvyko perimti šuniukų ir pasirūpinti saugiu transportavimu.

    Pirminė apžiūra rodė, kad šuniukai galėtų būti maždaug dviejų mėnesių amžiaus, tačiau jų būklė buvo prasta. Savanoriai nurodė, kad gyvūnai buvo itin išsekę ir apniktI parazitų, o tai dažniausiai reiškia ilgalaikį nepriežiūros laikotarpį.

    Vėliau, vertinant pagal dantis, paaiškėjo, kad jaunikliai greičiausiai gerokai vyresni – apie pusės metų amžiaus. Specialistai atkreipė dėmesį, kad dėl sunkaus nepakankamo maitinimo šuniukai galėjo atrodyti gerokai mažesni, nei turėtų būti pagal amžių, todėl pirmasis įspūdis buvo klaidinantis.

    Šuniukai buvo nuvežti į prieglaudą, kur jiems pradėtas gydymas ir nuosekli slauga. Tokiais atvejais svarbiausia stabilizuoti būklę, atkurti skysčių ir maisto balansą, suvaldyti parazitus bei stebėti, ar nėra infekcijų ar lėtinių problemų, kurios paūmėja po ilgo badavimo.

    Savanoriai pabrėžia, kad benamių gyvūnų problema glaudžiai susijusi su neatsakingu laikymu ir nelegaliu atsikratymu vada. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnų gerovę lemia ne tik prieglaudų darbas, bet ir visuomenės įprotis laiku sterilizuoti augintinius, ženklinti juos bei pranešti apie pastebėtus paliktus gyvūnus.

    Nors šiems šešiems šuniukams dar reikės laiko visiškai atsigauti, jų būklė, gavus pagalbą, ėmė gerėti. Organizacija tikisi, kad pasveikę jie galės būti dovanojami į atsakingas šeimas, o ši istorija taps dar vienu priminimu, jog vienas skambutis gelbėtojams kartais iš tiesų išgelbsti gyvybes.

  • Ar tikrai saugu valgyti žalią parduotuvinę lašišą: viena detalė gali baigtis ligoninėje

    Ką reiškia valgyti žalią žuvį

    Žalia lašiša iš parduotuvės teoriškai gali būti valgoma, tačiau tai visada susiję su rizika. Svarbiausi pavojai yra parazitai ir bakterijos, o jų tikimybę lemia ne vien žuvies rūšis, bet ir visas kelias iki jūsų virtuvės.

    Didžiausia problema ta, kad pirkėjas dažnai nemato, kaip tiksliai žuvis buvo sugauta, kaip greitai atšaldyta, kaip transportuota ir kiek laiko laikyta vitrinose. Net trumpi temperatūros svyravimai gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Parazitai, bakterijos ir šaldymas

    Laukinė lašiša gyvena natūralioje aplinkoje ir minta įvairiu grobiu, todėl parazitų rizika paprastai laikoma didesne nei ūkiuose augintos žuvies. Tačiau tai nereiškia, kad ūkiuose užauginta žuvis automatiškai saugi žaliai vartoti.

    Parazitų riziką mažina užšaldymas pagal nustatytus režimus, kai žuvis pakankamai ilgai laikoma žemoje temperatūroje. Vis dėlto užšaldymas neišsprendžia visų problemų, nes bakterijos gali patekti bet kuriame etape: pjaustant, pakuojant, transportuojant ar laikant.

    Didžiausią grėsmę kelia tai, kas vyksta jau namuose: netvarkinga higiena ir kryžminė tarša, kai žalia žuvis „pasidalija“ bakterijomis su pjaustymo lentelėmis, peiliais, kriaukle ar kitais produktais. Tokiu atveju rizika išauga net ir tada, jei pati žuvis buvo kokybiška.

    Kodėl užrašai ant etikečių ne visada padeda

    Pirkėjai dažnai ieško užrašų, kurie žadėtų tinkamumą sušiui ar sašimiui, tačiau tokie apibūdinimai daugelyje rinkų nėra vieningai ir griežtai reglamentuotas kokybės ar saugos standartas. Praktikoje tai dažnai veikia kaip rinkodaros žinutė, o ne garantija, kad žuvį saugu valgyti žalią.

    Racionalesnė taktika yra vertinti pardavėjo patikimumą ir žuvies laikymo sąlygas: ar darbuotojai gali aiškiai pasakyti, kaip produktas buvo laikomas, ar laikomasi šalčio grandinės, ar vitrina tinkamai šaldo. Jei atsakymų nėra, žaliai vartoti rizika tampa nepateisinama.

    „Jei negalite gauti aiškios informacijos, kaip lašiša buvo laikyta ir ar buvo tinkamai užšaldyta, geriau nerizikuoti ir jos nevalgyti žalios“, – pabrėžia maisto saugos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Renkantis lašišą svarbūs ir akivaizdūs kokybės požymiai: žuvis turi atrodyti drėgna, tvirta, ryškios spalvos, be papilkėjusių plotų ar rusvų dėmių, o pakuotėje neturėtų kauptis skystis. Kvapas turi būti švelnus, primenantis jūrą, o ne aitrus ar „žuvinis“.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausias sprendimas yra terminis apdorojimas. Plačiai taikoma rekomendacija žuvį iškepti iki 63 laipsnių pagal Celsijų vidinės temperatūros, nes tai efektyviausiai sumažina tiek parazitų, tiek bakterijų keliamą riziką.

  • Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Mėlynių sezonui įsibėgėjant, socialiniuose tinkluose vėl plinta patarimai uogas mirkyti sodoje, acte ar specialiuose skysčiuose. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: daugeliu atvejų pakanka kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Mėlynės vertinamos dėl antioksidantų, ypač antocianinų, taip pat skaidulų ir vitamino C. Vis dėlto net ir kokybiškai atrodančios uogos gali turėti nešvarumų, mikroorganizmų ar pesticidų likučių, todėl plauti jas prieš valgant būtina.

    Ypač svarbu atidžiai elgtis su miško uogomis. Ant jų kartais gali patekti parazitų kiaušinėlių, o suvalgymas neplautų uogų gali baigtis virškinimo sutrikimais ar retesnėmis, bet rimtomis infekcijomis, kurios ilgą laiką gali nepasireikšti aiškiais simptomais.

    Didžiausia klaida – mėlynes nuplauti ir palikti šlapias šaldytuve. Drėgmė spartina minkštėjimą ir pelėsio atsiradimą, todėl uogos greičiau praranda tvirtumą ir skonį, net jei laikomos žemoje temperatūroje.

    Jei plaunate didesnį kiekį, uogas nuvarvinkite ir gerai nusausinkite. Patogu jas paskleisti vienu sluoksniu ant popierinio rankšluosčio ir švelniai nusausinti, o tik tada dėti į indą laikymui.

    Specialūs vaisių ir daržovių plovikliai ne visada yra reikalingi, o kartais gali palikti sunkiau nuplaunamų likučių ir pakeisti uogų skonį. Dėl to saugesnis pasirinkimas dažniausiai yra švarus vanduo, švelnus perplovimas ir kruopštus nusausinimas.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.

  • Gydytojai įspėja: ne visa upių žuvis saugi – kas slepiasi populiariame produkte

    Upių žuvis daugeliui atrodo lengvas ir sveikas pasirinkimas, tačiau medikai primena, kad ne visos rūšys vienodai saugios. Didžiausios rizikos siejamos ne su pačia žuvimi, o su galimais parazitais, bakterijomis ir netinkamu paruošimu namuose.

    Mitybos požiūriu upių žuvyje gausu lengvai įsisavinamų baltymų, reikalingų raumenims, odai ir organų veiklai. Dalis rūšių, pavyzdžiui, lydeka ar ešerys, paprastai būna liesesnės, todėl dažnai pasirenkamos mažinant svorį ar ribojant riebalus.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad omega-3 riebalų rūgščių kiekis upių žuvyje dažnai mažesnis nei daugelyje jūrinių rūšių. Upių žuvis taip pat gali būti svarbus mikroelementų šaltinis, joje aptinkama vitamino D, B grupės vitaminų, seleno, kalio ir geležies, tačiau konkreti sudėtis priklauso nuo rūšies ir vandens telkinio.

    Pagrindinė grėsmė sveikatai

    Didžiausia problema, apie kurią įspėja gydytojai, yra parazitų rizika, ypač valgant nepakankamai termiškai apdorotą, sūdytą ar vytintą žuvį. Kai kuriuose regionuose opistorchozė laikoma viena pavojingiausių parazitinių infekcijų, nes parazitas gali pažeisti tulžies takus, o negydoma liga linkusi tapti lėtine.

    Be parazitų, netinkamai tvarkoma žuvis gali tapti ir bakterinių infekcijų šaltiniu. Tarp dažniausiai minimų rizikų yra salmoneliozė, listeriozė, botulizmas, taip pat virusiniai hepatitai A ir E, jei pažeidžiamos higienos taisyklės arba naudojami užteršti produktai.

    „Didžiausias pavojus kyla tada, kai žuvis laikoma ar ruošiama netinkamai, o ypač kai ji valgoma nepakankamai iškepusi, sūdyta ar vytinta iš nepatikrintų šaltinių“, – sako gydytojai, vertinantys maisto saugos rizikas.

    Kaip sumažinti riziką namuose

    Saugiausia rinktis žuvį iš patikimų ūkių ar prekybos vietų, kur užtikrinama šaldymo grandinė ir higiena. Upių žuvį rekomenduojama kruopščiai termiškai apdoroti taip, kad mėsa pilnai iškeptų, o ruošiant vengti ragauti žalią faršą ar marinatus.

    Praktikoje rizikas mažina ir tinkamas šaldymas, tačiau jis ne visada pakeičia terminį apdorojimą. Maisto saugos rekomendacijose dažnai minimos žemos temperatūros, pavyzdžiui, minus 20 laipsnių ar dar žemesnės, tačiau konkreti trukmė priklauso nuo produkto storio ir namų šaldiklio galimybių.

    Virtuvėje būtina atskirti žalią ir paruoštą žuvį: naudoti atskirą lentelę bei peilį, po darbo kruopščiai plauti rankas ir paviršius. Taip pat nereikėtų laikyti žalių produktų šalia jau paruošto maisto, kad būtų išvengta kryžminės taršos.

    Kurioms rūšims skiriama daugiau dėmesio

    Dažniausiai kaip liesesnės ir mitybiškai patrauklios įvardijamos tokios upių žuvys kaip starkis, lydeka, ešerys, karpis, amūras ar karšis, tačiau saugumas vis tiek priklauso nuo kilmės ir paruošimo. Papildomo atsargumo verta laikytis su laukinėmis, ilgiau gyvenančiomis ir visaėdėmis žuvimis, kurios gali sukaupti daugiau teršalų.

    Ypatingo atsargumo gydytojai prašo nėščiųjų, vaikų ir žmonių su silpnesniu imunitetu, ypač renkantis turgavietėse parduodamą vytintą ar sūdytą žuvį. Jei kyla abejonių dėl kvapo, išvaizdos, laikymo sąlygų ar pardavėjo patikimumo, saugiausia tokio produkto atsisakyti.