CP v2

Tag: Parkinsonizmas

  • Prieš šimtmetį tūkstančiai žmonių užmigo „miego liga“: kas žinoma apie paslaptingą encefalitą

    Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų, medikai vis dar grįžta prie vienos keisčiausių praėjusio amžiaus ligų istorijų – letarginio encefalito, dar vadinamo miego liga. Ji plito maždaug tuo pačiu metu kaip ir ispaniškojo gripo pandemija, tačiau paliko kitokį, sunkiai paaiškinamą pėdsaką: dalis žmonių tiesiog „iškrisdavo“ iš įprasto gyvenimo, valandoms ar net paroms grimzdami į nenormalų mieguistumą.

    Istoriškai dažniausiai minimas laikotarpis – nuo 1917 iki 1930 metų, kai įvairiose šalyse fiksuotos protrūkių bangos ir dešimtys tūkstančių sunkių atvejų. Skirtinguose šaltiniuose nurodomi nevienodi skaičiai, bet vertinama, kad ši liga galėjo nusinešti apie 500 000 gyvybių, o daliai išgyvenusiųjų sukėlė ilgalaikių neurologinių pasekmių.

    Letarginis encefalitas pasižymėjo ne vienu aiškiu simptomu, o įvairiais klinikiniais „veidais“, todėl gydytojams buvo sunku jį atpažinti ir apibrėžti. Vieniems pacientams dominavo hipersomnija – nenugalimas mieguistumas, kai žmogus beveik visą parą praleisdavo miegodamas, kitiems pasireikšdavo priešinga būsena: nerimas, sujaudinimas, net manijos požymiai.

    Medicinos literatūroje dažnai aprašomas dviejų fazių ligos modelis. Pirmiausia pasireikšdavo į gripą panašūs simptomai, o vėliau – ryškūs sąmonės ir miego sutrikimai; daliai ligonių, jei jie išgyvendavo ūminę fazę, po kurio laiko išryškėdavo lėtiniai padariniai, primenantys parkinsonizmą.

    Ilgalaikės pasekmės kai kuriems pacientams buvo ypač sunkios: judesių sulėtėjimas, raumenų rigidiškumas, kalbos ir emocijų pokyčiai. Taip pat aprašyti ryškūs asmenybės pakitimai, o kai kuriais atvejais – psichozės požymiai, dėl kurių žmonės būdavo ilgai gydomi ar slaugomi specializuotose įstaigose.

    Iki šiol neatsakyti trys pagrindiniai klausimai: kas tiksliai sukėlė letarginį encefalitą, kaip jis plito ir kodėl po kelių dešimtmečių praktiškai išnyko. Viena iš populiariausių istorinių hipotezių siejo ligą su ispaniškuoju gripu, nes sutapo laikas ir geografinės vietovės, kuriose fiksuoti susirgimai.

    Vis dėlto ši sąsaja laikoma neįrodyta: miego liga tęsėsi ir tada, kai ispaniškojo gripo banga jau buvo nuslūgusi, o vėlesni bandymai istoriniuose mėginiuose rasti aiškių gripo pėdsakų nebuvo įtikinami. Dėl to atsirado alternatyvių versijų, tarp jų – prielaidos apie enterovirusus ar kitus infekcinius sukėlėjus, taip pat ir autoimuninę reakciją, kai organizmo imunitetas pažeidžia smegenų struktūras.

    Neapibrėžtumas išlieka ir dėl to, kad prieš šimtą metų diagnostikos galimybės buvo gerokai ribotesnės nei šiandien. Dalis atvejų galėjo būti sumaišyti su kitais encefalitais ar neurologinėmis būklėmis, o tai apsunkina šiuolaikinius bandymus tiksliai atsekti, kas iš tiesų vyko.

    Šiandien letarginis encefalitas laikomas itin reta būkle – per pastaruosius 85 metus medicinos literatūroje minimi tik apie 80 patikimai aprašytų atvejų. Tačiau susidomėjimas nedingsta, nes miego liga išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip infekcijos ar imuninės reakcijos gali paveikti smegenis ir elgesį, o kai kurios pandemijų pasekmės paaiškėja tik po laiko.

    Neurologai ir infekcinių ligų specialistai miego ligos istoriją dažnai mini kaip priminimą, kad dalis ligų gali turėti netikėtą, ilgalaikį poveikį nervų sistemai. Šiuolaikiniai tyrimai, įskaitant pažangesnius molekulinius metodus ir geresnį autoimuninių encefalitų atpažinimą, teoriškai didina šansą ateityje tiksliau atsakyti, kas prieš šimtmetį lėmė šį reiškinį.

  • Šis madingas papildas gali pakenkti: kada graviola tampa pavojinga ir kam jos vengti

    Graviola, dar vadinama dygliuotuoju anonu (Annona muricata), pastaraisiais metais tapo madingu maisto papildu ir egzotišku „supervaisiumi“. Internete jai dažnai priskiriamas itin platus poveikis sveikatai, tačiau moksliniai įrodymai žmonėms išlieka riboti. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne nuo paties vaisiaus, o nuo koncentruotų ekstraktų ir ilgalaikio vartojimo.

    Šis vaisius auga tropikuose, ypač Karibų regione ir Pietų Amerikoje, o Europoje dažniau pasitaiko miltelių, kapsulių, arbatos ar sulčių pavidalu. Skirtingos formos gali turėti nevienodą veikliųjų medžiagų kiekį, todėl tas pats pavadinimas ant pakuotės dar nereiškia tokio pat poveikio. Dėl to vartotojams sunku įvertinti realią dozę ir galimą riziką.

    Kas joje kelia daugiausia klausimų?

    Daugiausia dėmesio sulaukia annonacinai ir kitos annonacinių acetogeninų grupės medžiagos, apie kurias daug kalbama laboratoriniuose tyrimuose. Šios medžiagos gali veikti ląstelių energijos gamybos procesus, todėl mokslinėje literatūroje aptariamas jų potencialas, bet kartu ir galimos grėsmės. Svarbu tai, kad rezultatai mėgintuvėlyje ar su gyvūnais nebūtinai persikelia į saugų ir veiksmingą poveikį žmonėms.

    Didžiausią susirūpinimą kelia neurologinio saugumo tema. Kai kuriuose regionuose, kur graviolos vartojama daug ir ilgą laiką, stebėtos sąsajos su netipiniais parkinsonizmo simptomais, o tyrimuose aptariama, kad tam tikri annonacinių junginiai gali būti neurotoksiški. Nors priežastinis ryšys žmonėms nėra galutinai patvirtintas, atsargumo principas ypač aktualus vartojant koncentruotus produktus.

    Kam vertėtų būti itin atsargiems?

    Jei žmogus serga neurologinėmis ligomis ar turi simptomų, susijusių su tremoru, raumenų rigidiškumu ar pusiausvyros sutrikimais, graviolos papildų reikėtų vengti arba vartojimą aptarti su gydytoju. Taip pat atsargumas svarbus tiems, kurie vartoja vaistus kraujospūdžiui ar cukraus kiekiui mažinti, nes augaliniai produktai gali turėti papildomą poveikį ir didinti nepageidaujamų reakcijų tikimybę. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu koncentruotų ekstraktų paprastai nerekomenduojama, nes trūksta patikimų saugumo duomenų.

    Dažna klaida yra manyti, kad jei produktas augalinis, jis savaime saugus ir tinka ilgalaikiam vartojimui. Maisto papildai dažnai nėra standartizuoti taip griežtai kaip vaistai, o veikliųjų medžiagų kiekis gali svyruoti priklausomai nuo žaliavos, apdorojimo ir gamintojo. Dėl to ypač rizikinga jungti kelias formas iš karto, pavyzdžiui, kapsules ir arbatą ar ekstraktą.

    Kaip vartoti saugiau?

    Jei graviola pasirenkama kaip egzotiškas maisto produktas, saugesnis kelias paprastai yra retkarčiais vartojamas pats vaisius ar jo minkštimas, o ne didelės koncentracijos ekstraktai. Perkant sultis ar šaldytą minkštimą verta rinktis produktus be pridėtinio cukraus ir kuo trumpesnės sudėties. O renkantis kapsules ar miltelius svarbiausia aiški sudėtis, atsakingos vartojimo rekomendacijos ir vengimas „stebuklingų“ pažadų apie ligų gydymą.

    Apibendrinant, graviola gali būti įdomus raciono paįvairinimas, bet jos nereikėtų laikyti gydymo priemone. Patikimų klinikinių įrodymų apie ryškų terapinį efektą žmonėms trūksta, o galimos rizikos, ypač nervų sistemai, skatina atsargiai vertinti ilgalaikį ir didelėmis dozėmis vartojamą papildų pavidalą. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami vaistai, prieš pradedant vartoti graviolos papildus saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.