Bukarešte stovintys Parlamento rūmai, rumuniškai vadinami Casa Poporului, laikomi sunkiausiu pastatu pasaulyje. Guinnesso rekordų knygoje nurodoma, kad statinys sveria apie 4 100 000 tonų, o dėl masto ir istorijos iki šiol kelia diskusijas.
Komplekso pagrindinis korpusas siekia apie 270 metrų ilgį ir 240 metrų plotį, o aukštis virš žemės yra apie 84 metrai. Pastate įrengta 12 antžeminių aukštų, o po juo driekiasi dar aštuoni požeminiai lygiai.
Požeminė infrastruktūra siejama ir su šaltojo karo laikų logika. Šaltiniuose minima, kad po pastatu buvo projektuota itin apsaugota slėptuvė, o požeminės erdvės sujungtos tunelių sistema, kurios bendras ilgis siekia dešimtis kilometrų.
Statybos pradėtos 1980 metais, o intensyviausias etapas vyko 1983 metais ir vėliau, kai darbai buvo organizuojami visą parą. Skaičiuojama, kad vienu metu dirbo iki 25 000 darbininkų ir karių, o didžiulio projekto tempas lėmė ir nelaimingus atsitikimus.
Kad atsirastų vietos milžiniškam kompleksui, buvo pertvarkyta didelė miesto dalis. Skelbiama, kad sunaikinta apie 7 kvadratinių kilometrų teritorija, nugriauta tūkstančiai pastatų, tarp jų ir istoriniai objektai, o dešimtys tūkstančių gyventojų buvo priversti persikelti.
Įspūdingas svoris turi ir ilgalaikių pasekmių. Nurodoma, kad pastatas pamažu sėda į gruntą maždaug 6 milimetrus per metus, o tai siejama su vietos geologija ir nuosėdinių sluoksnių slūgimu.
Parlamento rūmai išsiskiria ne tik mastu, bet ir išlaikymo kaina. Vien energijos sąnaudos neretai vertinamos kaip vienos didžiausių tarp administracinių pastatų pasaulyje: minimą maždaug 6 mln. JAV dolerių per metus sumą pagal pastarųjų metų kursą galima apytiksliai prilyginti apie 5 500 000 eurų.
Ekonominis projekto vertinimas iki šiol kelia klausimų, nes statybų laikotarpiu dalis darbo buvo organizuojama autoritarinio režimo sąlygomis. Įvairiuose vertinimuose teigiama, kad bendra darbų vertė ilgainiui siekė daugiau nei 3 mlrd. eurų, tačiau tikslus skaičius dėl istorinių aplinkybių išlieka ginčytinas.
Šiandien tai viena ryškiausių Rumunijos sostinės lankytinų vietų ir valstybės institucijų centras, bet kartu ir priminimas apie laikotarpį, kai urbanistiniai sprendimai buvo daromi nepaisant bendruomenių bei paveldo. Pastatas tebėra inžinerinis paradoksas: milžiniškas, brangus išlaikyti ir vis dar lėtai grimztantis.