Broliai Grimai daugeliui asocijuojasi su pasakomis, tačiau jie jų neišgalvojo nuo nulio – jų tikslas buvo surinkti ir užrašyti jau gyvavusias istorijas.
Kaip aiškinama „TheCollector“ publikuotame straipsnyje, Jakobas ir Vilhelmas Grimai buvo ne klajojantys nuotykių ieškotojai, o akademinį darbą dirbę kalbininkai ir literatūros tyrėjai, didžiąją dalį rinkimo atlikę prie rašomojo stalo.
Jų veikla siejosi su romantizmo laikotarpiu Vakarų Europoje, kai sustiprėjo susidomėjimas liaudies kultūra: kalbomis, žodinėmis tradicijomis, vietos pasakojimais ir istorijomis, perduodamomis iš kartos į kartą.
Dažnai kartojama versija, esą broliai pasakas rinko pirmiausia iš patriotinių paskatų ir norėdami „išgelbėti“ vokiečių kultūrą nuo prancūzų įtakos, straipsnyje vadinama perdėta – jų motyvacija buvo platesnė ir labiau akademinė.
Pasakas pasakojo ne „valstiečiai“, o pažįstamų tinklas
Dar vienas paplitęs mitas – kad broliai Grimai keliavo po kaimus ir užrašinėjo paprastų žmonių pasakojimus. Iš tiesų jų šaltiniai dažnai buvo miestietiška pažįstamų ir bičiulių aplinka.
Istorijas pasakojo įvairūs žmonės, o svarbią vietą šiame tinkle užėmė moterys, kurios dalijosi girdėtomis ir perpasakotomis istorijomis iš skirtingų vietovių.
Didžiausia jų rinkinio pasakų teikėja laikoma Dorotėja Fimann – smuklininko dukra, nuo vaikystės klausiusi lankytojų pasakojimų. Su broliais ji susitiko 1813 metais, o iš viso, teigiama, pateikė daugiau nei 40 istorijų.
Užrašė, perpasakojo ir redagavo: „originalas“ kito leidimuose
Grimų nuopelnas – ne tik užrašyti, bet ir suformuoti versijas, kurias šiandien daugelis laiko „klasikinėmis“. Jie neapsiribojo vien tikslia transkripcija: perinterpretuodavo, perpasakodavo ir vėliau redaguodavo savo pačių parengtus tekstus.
Vėlesni leidimai, pasak straipsnio, kartais stipriai skyrėsi nuo ankstesnių. Pavyzdžiui, ankstyvojoje „Snieguolės“ versijoje piktoji karalienė buvo ne pamotė, o Snieguolės motina.
Į redagavimą pateko ir temos, kurios šiandien atrodytų ypač problemiškos. Straipsnyje minimas pavyzdys, kad pasakoje „Mergaitė be rankų“ kai kuriuose žodiniuose variantuose buvo motyvas apie tėvą, norintį turėti lytinių santykių su dukra – šios dalies broliai Grimai nusprendė nepublikuoti.
Mažiau sekso, daugiau smurto: kas liko pasakose
Nors vėlesniuose leidimuose seksualinės užuominos buvo šalinamos, smurtas pasakose dažnai liko – ir kai kuriais atvejais net sustiprėjo.
„Pelenėje“ viena ryškiausių detalių – pamotės dukterų mėginimas pritaikyti koją bateliui ją žalojant, o pasakos pabaigoje joms akis iškapoja balandžiai. Tuo metu „Varlių prince“ transformacija įvyksta ne nuo bučinio, o nuo veikėjo metimo į sieną iš pykčio.
Tekste primenama, kad liaudies pasakos nuolat kito ir toliau kinta – Grimų užrašyti variantai buvo svarbus etapas šioje evoliucijoje, bet tikrai ne galutinis taškas.
Nepaisant vėlesnių interpretacijų ir šiandien kylančių debatų dėl „teisingų“ versijų, galima teigti, kad broliai Grimai padėjo išsaugoti nemažą dalį Vakarų Europos žodinės tradicijos ir sukūrė pagrindą pasakoms, kurias atpažįstame iki šiol.