Tag: Patagonija

  • Prie Argentinos krantų masiškai gaišta pietiniai banginiai: šiemet jau per 300 jauniklių

    Prie Argentinos krantų masiškai gaišta pietiniai banginiai: šiemet jau per 300 jauniklių

    Prie Argentinos krantų, netoli Valdés pusiasalio, šiemet fiksuojamas išskirtinis pietinių banginių (Eubalaena australis) gaišimas – nuo birželio rasta daugiau kaip 300 nugaišusių jauniklių.

    Tai beveik tris kartus viršija ankstesnį rekordą, pasiektą 2012 metais, kai buvo aptikta 113 negyvų gyvūnų. Apie situaciją rašo „Smithsonian Magazine“.

    Pietiniai banginiai į šiuos vandenis kasmet atplaukia poruotis, atsivesti jauniklių ir juos auginti palyginti ramiomis sąlygomis. Veisimosi sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės iki gruodžio.

    Jauniklių žūtys šiame cikle nėra neįprastos – tipiniu sezonu gali neišgyventi apie 20–30 proc. gimusio prieauglio. Tačiau šių metų mastas kelia rimtą nerimą dėl vietos ekosistemos būklės ir galimų priežasčių.

    Įtariama bakterinė infekcija, bet atsakymo dar nėra

    Viena pagrindinių tiriamų versijų – bakterija Erysipelothrix rhusiopathiae, galinti sukelti odos infekcijas ir su jomis susijusias rimtas sveikatos komplikacijas.

    Šiemet negyvų banginių audinių mėginiai laboratorijas pasiekė anksčiau nei ankstesniais metais, o tyrimai parodė būtent šio mikroorganizmo buvimą.

    Mokslininkai neatmeta, kad bakterijos plitime gali dalyvauti kirai. Teigiama, jog šie paukščiai gali pulti jaunus banginius ir, jiems iškylant įkvėpti oro, iškapoti odos gabalėlius, palikdami žaizdas, per kurias lengviau prasideda infekcija.

    Vis dėlto vien bakterijos aptikimas dar nepaaiškina, kodėl būtent 2026 metais jauniklių žūčių skaičius taip smarkiai šoktelėjo. Svarstoma, ar mikroorganizmas galėjo tapti agresyvesnis, ar pasikeitė jauniklių atsparumas.

    Galimas klimato ir aplinkos sąlygų poveikis

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į platesnius aplinkos veiksnius: vandens temperatūros, druskingumo bei pH pokyčiai gali daryti įtaką tiek jūrų organizmams, tiek banginių imunitetui.

    Tarp galimų veiksnių minimi klimato kaitos procesai ir El Ninjo reiškinys, galintys keisti vandenynų sąlygas bei maisto prieinamumą.

    Kartu keliamas klausimas ir dėl patelių būklės – ji tiesiogiai priklauso nuo maisto išteklių, o tai gali turėti reikšmės jauniklių išgyvenamumui.

    Kita hipotezė – toksiniai dumblių žydėjimai

    Nerimą kelia ir kiti radiniai: Argentinos Patagonijoje aptikta keliolika negyvų jaunų ir suaugusių banginių.

    Šiais atvejais dėmesys krypsta į toksinius dumblių žydėjimus. Kai kurie ištirti gyvūnai buvo geros fizinės būklės, o jų skrandžiuose rasta daug maisto, todėl neatmetama, kad jie galėjo apsinuodyti suėdę toksinais užterštų organizmų.

    Tačiau ir ši versija kol kas neturi galutinio patvirtinimo, todėl tyrimai tęsiami.

    Pietiniai banginiai praeityje buvo intensyviai medžiojami, tačiau po tarptautinio komercinės banginių medžioklės draudimo 9-ajame dešimtmetyje jų populiacija pradėjo atsigauti. Šiuo metu pietų pusrutulyje gyvena maždaug 12–15 tūkst. šių gyvūnų, tačiau mokslininkai dar negali pasakyti, kaip šių metų nuostoliai atsilieps rūšies ateičiai.

  • Patagonijoje du skirtingų spalvų ežerus išskyrė siauras sausumos ruožas – vaizdas iš kosmoso

    Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2020 metų rugsėjo 15 dieną užfiksavo neįprastą Patagonijos vaizdą: du ryškiai skirtingų spalvų ežerai susitinka ties siauru sausumos ruožu, kuris juos tarsi perskiria per pusę.

    Nuotraukoje matyti Argentinos ežerai Pueyrredón ir Posadas – vieta, kur skaidrus, tamsiai melsvas vanduo pereina į šviesesnį, žalsvai melsvą atspalvį. Būtent kontrastas iš aukštai ir daro šį gamtos „susidūrimą“ itin fotogenišką.

    Pueyrredón yra maždaug 65 kilometrų ilgio ledyninės kilmės ežero Argentinos dalis, besitęsianti iki Čilės sienos. Čilėje šis vandens telkinys vadinamas Cochrane ežeru, o didelis gylis ir itin skaidrus vanduo iš viršaus suteikia gilią mėlyną spalvą.

    Posadas ežeras, kuris yra gerokai mažesnis ir sekliau užpildytas, per tūkstantmečius susiformavo pietinėje Pueyrredón dalyje, kai nuosėdos sukūrė natūralų barjerą. Dėl seklumo ir didesnio nuosėdų kiekio jo vanduo atrodo šviesesnis, turkio atspalvio.

    Kaip susidarė „tiltas“ tarp ežerų

    NASA Žemės observatorijos duomenimis, pagrindinį barjerą sudaro nuosėdų ir stambesnių akmenų sankaupa, atsiradusi dar tada, kai kraštovaizdį formavo ledynai. Iš tolo ji gali priminti smėlio nerijas, tačiau labiau tikėtina, kad tai morena – ledyno pakraštyje susikaupusios uolienos ir nuogulos.

    Nuotraukoje taip pat išsiskiria vakariniame Pueyrredón krante susiformavę vėduoklės formos žemės dariniai – deltos, kurių dydis didėja iš šiaurės į pietus. Jos rodo, kiek daug nuosėdų į ežerą per laiką atnešė iš aplinkinių kalvų tekėjusios upės.

    Vėjo sukelti srautai ir bangos dalį nuosėdų „ištempė“ į plonus žemės liežuvius, nukreiptus vyraujančios srovės kryptimi. Tokie dariniai padeda suprasti, kaip net ir šiandien ežerų pakrantės pamažu kinta.

    Kodėl ežerai skirtingų spalvų

    Didžiąją spalvų kontrasto dalį paaiškina du dalykai: vandens gylis ir nuosėdų kiekis. Gilesnis, skaidresnis vanduo iš viršaus atrodo tamsesnis, o sekliau esantis, daugiau sąnašų turintis vanduo įgauna šviesesnius, žalsvus tonus.

    Šiuo atveju Pueyrredón pasižymi dideliu gyliu – iki 500 metrų, todėl jo atspalvis ryškiai mėlynas. Posadas yra seklesnis ir papildomai „maitinamas“ upės atnešamomis nuosėdomis, tad spalva tampa šviesesnė.

    Vieta turistams, nors aplink beveik negyvenama

    Nors teritorija aplink ežerus yra retai apgyvendinta, ji traukia keliautojus – čia vykstama stovyklauti, žygiuoti, žvejoti ar plaukti baidarėmis. Atidesni stebėtojai net gali įžiūrėti siaurą nusileidimo taką vienoje iš deltų.

    Posadas ežere taip pat yra sala su išskirtine uoline arka, kuri laikoma viena iš vietos įdomybių. Tokie objektai, kaip ir pats „perskirtų“ ežerų vaizdas, primena, kiek daug Patagonijos kraštovaizdyje paliko ledynų epocha.

    Abu ežerai yra didelėje slėnio struktūroje, kurią išgraužė kadaise regioną dengęs milžiniškas ledynas. Patagonijoje panašių ledynų suformuotų slėnių ir fjordų yra daug, todėl iš kosmoso čia neretai matomos itin ryškios geologinės „linijos“ ir formos.

  • Neįtikėtina lietuvių istorija Patagonijoje: Šlapelių paslaptis atgyja naujoje parodoje Vilniuje

    Neįtikėtina lietuvių istorija Patagonijoje: Šlapelių paslaptis atgyja naujoje parodoje Vilniuje

    2026 metais rugsėjo 30 dieną 18 valandą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje atidaroma paroda „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“. Tai fotografo Mykolo Juodelės ir grafikos dizainerės Sandros Rivero fotografijų ir archyvų tyrimas apie Šlapelių šeimos kelią į Argentiną ir jų pėdsaką Patagonijoje.

    Parodos ašis – beveik prieš šimtmetį prasidėjęs pasakojimas apie migraciją, naujakurių kasdienybę ir bandymą įsitvirtinti atšiauriame, menkai apgyvendintame regione. Ekspozicija lankytojus kviečia pamatyti, kaip vienos šeimos pasirinkimai virto ilgaamžiais vietos bendruomenės atminties ženklais.

    Kelionė, pakeitusi kraštą

    Parodos pasakojime išryškinami 1897 metai, kai Izidorius Šlapelis su anūku Juozu, pasikinkę tris arklius, leidosi į kelionę Patagonijos kryptimi. Po 18 dienų jie pasiekė Kolhue Uapi ežero apylinkes, kur, kaip liudija istorijos šaltiniai, sutiko vietos teuelčių bendruomenės šeimas.

    Istorija tęsiasi naujakuriams kuriant buitį nuo nulio: iš molio ir šiaudų mišinio gaminamos plytos, statomas pirmasis namas, pradedamas formuoti būsimo miestelio branduolys. Pasakojime minimas ir tuometinis Argentinos valdžios siekis skatinti kolonizaciją, žadant naujakuriams žemės sklypus.

    Kodėl Šlapelių vardas svarbus iki šiol

    Sarmiento apylinkėse Šlapelių pavardė išliko kaip vietos istorijos dalis: jų vardu pavadintos gatvės, įstaigos ir aerodromas. Vietos atmintyje jie įvardijami pionieriais, prisidėjusiais prie bendruomenės kūrimo ir miesto infrastruktūros pradmenų.

    Parodoje pabrėžiami ir konkretūs indėliai: Šlapeliai siejami su pirmosios bibliotekos steigimu, o Juozas Šlapelis pristatomas kaip pirmasis Sarmiento fotografas. Taip pat prisimenamas Kazimieras Šlapelis, istoriniuose pasakojimuose minimas kaip vienas Patagonijos aviacijos raidos pradininkų regione.

    Fotografija, archyvai ir gyva atmintis

    Ekspozicijoje rodomos Mykolo Juodelės fotografijos derinamos su Juozo Šlapelio archyviniais kadrais, dienoraščio ištraukomis ir dokumentais. Tokia struktūra leidžia sugretinti dabarties vizualinį tyrimą su autentiškais liudijimais, atskleidžiančiais kasdienybės ritmą, kelionių maršrutus ir šeimos sprendimų kainą.

    Paroda veiks iki 2026 metais lapkričio 28 dienos. Organizatoriai akcentuoja, kad projektas skirtas ne tik vienos giminės istorijai, bet ir platesniam lietuvių migracijos į Pietų Ameriką kontekstui, kai atstumas nuo Europos tapdavo ir iššūkiu, ir galimybe pradėti iš naujo.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Patagonijos vėjo parke netikėta kaimynystė: guanakai įsikūrė po milžiniškomis turbomis

    Patagonijos vėjo parke netikėta kaimynystė: guanakai įsikūrė po milžiniškomis turbomis

    Patagonijos stepė Argentinoje garsėja atšiauriu kraštovaizdžiu ir vėjais, todėl čia vis dažniau vystomi dideli atsinaujinančios energetikos projektai. Viename jų netikėtai užfiksuotas reiškinys: laukiniai gyvūnai ne pasitraukė, o pradėjo reguliariai naudotis teritorija.

    Vėjo jėgainių parkas įrengtas atokioje, retai žmonių lankomoje vietovėje, kur triukšmo ir šešėliavimo poveikis paprastai vertinamas griežtai. Tačiau stebėsena parodė, kad realus poveikis aplinkai gali būti mažesnis, nei prognozuojama vien pagal modelius.

    Kas pasikeitė stepėje?

    Projekto aplinkosauginiuose vertinimuose daug dėmesio skiriama dviem veiksniams: triukšmui ir nuo menčių susidarančiam šešėliui. Būtent šie aspektai dažniausiai kelia riziką tiek gyventojų komfortui, tiek laukinių gyvūnų elgsenai, todėl ribos ir matavimai yra esminė eksploatacijos dalis.

    Šiuo atveju papildomas kontekstas svarbus: aplink beveik nėra nuolatinių gyventojų, todėl mažiau ir skundų, ir tiesioginio žmogaus poveikio. Kartu tai sukuria paradoksą, kai infrastruktūra atsiranda, bet žmonių srautas nepadidėja, o kai kuriais atvejais net sumažėja.

    Guanakų sugrįžimas į teritoriją

    Pagrindiniai naujieji šios teritorijos „gyventojai“ yra guanakai, Pietų Amerikos kupranugarinių šeimos gyvūnai, artimi lamoms. Jie įprastai migruoja ieškodami ganyklų ir vandens, tačiau taip pat yra socialūs, dažnai judantys bandomis.

    Vertinimuose ir stebėsenos aprašymuose akcentuojama, kad vėjo parko teritorijoje gerai atsikuria vietinė augmenija, o dirvožemis išlieka stabilus. Toks derinys reiškia geresnes ganyklas, o tai guanakams yra tiesioginis motyvas rinktis vietą.

    Kodėl infrastruktūra tapo priedanga?

    Teritorijos aptvėrimas ir ribotas patekimas, nors pirmiausia skirtas saugai ir turto apsaugai, gali turėti šalutinį efektą gamtai. Apribojus žmonių patekimą, sumažėja trikdymas, nelegali medžioklė ir konkurencija su naminiais gyvuliais, todėl laukiniams gyvūnams tokios zonos kartais tampa saugesnės.

    Šis pavyzdys rodo, kad atsinaujinančios energetikos objektai nebūtinai automatiškai reiškia buveinių praradimą, jei projektavimas ir eksploatacija paremti aiškiomis taisyklėmis bei nuolatine stebėsena. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad kiekvienas projektas yra skirtingas, todėl sėkmė vienoje vietoje negarantuoja tokio paties rezultato kitur.