CP v2

Tag: Patagonija

  • Neįtikėtina lietuvių istorija Patagonijoje: Šlapelių paslaptis atgyja naujoje parodoje Vilniuje

    Neįtikėtina lietuvių istorija Patagonijoje: Šlapelių paslaptis atgyja naujoje parodoje Vilniuje

    2026 metais rugsėjo 30 dieną 18 valandą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje atidaroma paroda „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“. Tai fotografo Mykolo Juodelės ir grafikos dizainerės Sandros Rivero fotografijų ir archyvų tyrimas apie Šlapelių šeimos kelią į Argentiną ir jų pėdsaką Patagonijoje.

    Parodos ašis – beveik prieš šimtmetį prasidėjęs pasakojimas apie migraciją, naujakurių kasdienybę ir bandymą įsitvirtinti atšiauriame, menkai apgyvendintame regione. Ekspozicija lankytojus kviečia pamatyti, kaip vienos šeimos pasirinkimai virto ilgaamžiais vietos bendruomenės atminties ženklais.

    Kelionė, pakeitusi kraštą

    Parodos pasakojime išryškinami 1897 metai, kai Izidorius Šlapelis su anūku Juozu, pasikinkę tris arklius, leidosi į kelionę Patagonijos kryptimi. Po 18 dienų jie pasiekė Kolhue Uapi ežero apylinkes, kur, kaip liudija istorijos šaltiniai, sutiko vietos teuelčių bendruomenės šeimas.

    Istorija tęsiasi naujakuriams kuriant buitį nuo nulio: iš molio ir šiaudų mišinio gaminamos plytos, statomas pirmasis namas, pradedamas formuoti būsimo miestelio branduolys. Pasakojime minimas ir tuometinis Argentinos valdžios siekis skatinti kolonizaciją, žadant naujakuriams žemės sklypus.

    Kodėl Šlapelių vardas svarbus iki šiol

    Sarmiento apylinkėse Šlapelių pavardė išliko kaip vietos istorijos dalis: jų vardu pavadintos gatvės, įstaigos ir aerodromas. Vietos atmintyje jie įvardijami pionieriais, prisidėjusiais prie bendruomenės kūrimo ir miesto infrastruktūros pradmenų.

    Parodoje pabrėžiami ir konkretūs indėliai: Šlapeliai siejami su pirmosios bibliotekos steigimu, o Juozas Šlapelis pristatomas kaip pirmasis Sarmiento fotografas. Taip pat prisimenamas Kazimieras Šlapelis, istoriniuose pasakojimuose minimas kaip vienas Patagonijos aviacijos raidos pradininkų regione.

    Fotografija, archyvai ir gyva atmintis

    Ekspozicijoje rodomos Mykolo Juodelės fotografijos derinamos su Juozo Šlapelio archyviniais kadrais, dienoraščio ištraukomis ir dokumentais. Tokia struktūra leidžia sugretinti dabarties vizualinį tyrimą su autentiškais liudijimais, atskleidžiančiais kasdienybės ritmą, kelionių maršrutus ir šeimos sprendimų kainą.

    Paroda veiks iki 2026 metais lapkričio 28 dienos. Organizatoriai akcentuoja, kad projektas skirtas ne tik vienos giminės istorijai, bet ir platesniam lietuvių migracijos į Pietų Ameriką kontekstui, kai atstumas nuo Europos tapdavo ir iššūkiu, ir galimybe pradėti iš naujo.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Patagonijos vėjo parke netikėta kaimynystė: guanakai įsikūrė po milžiniškomis turbomis

    Patagonijos vėjo parke netikėta kaimynystė: guanakai įsikūrė po milžiniškomis turbomis

    Patagonijos stepė Argentinoje garsėja atšiauriu kraštovaizdžiu ir vėjais, todėl čia vis dažniau vystomi dideli atsinaujinančios energetikos projektai. Viename jų netikėtai užfiksuotas reiškinys: laukiniai gyvūnai ne pasitraukė, o pradėjo reguliariai naudotis teritorija.

    Vėjo jėgainių parkas įrengtas atokioje, retai žmonių lankomoje vietovėje, kur triukšmo ir šešėliavimo poveikis paprastai vertinamas griežtai. Tačiau stebėsena parodė, kad realus poveikis aplinkai gali būti mažesnis, nei prognozuojama vien pagal modelius.

    Kas pasikeitė stepėje?

    Projekto aplinkosauginiuose vertinimuose daug dėmesio skiriama dviem veiksniams: triukšmui ir nuo menčių susidarančiam šešėliui. Būtent šie aspektai dažniausiai kelia riziką tiek gyventojų komfortui, tiek laukinių gyvūnų elgsenai, todėl ribos ir matavimai yra esminė eksploatacijos dalis.

    Šiuo atveju papildomas kontekstas svarbus: aplink beveik nėra nuolatinių gyventojų, todėl mažiau ir skundų, ir tiesioginio žmogaus poveikio. Kartu tai sukuria paradoksą, kai infrastruktūra atsiranda, bet žmonių srautas nepadidėja, o kai kuriais atvejais net sumažėja.

    Guanakų sugrįžimas į teritoriją

    Pagrindiniai naujieji šios teritorijos „gyventojai“ yra guanakai, Pietų Amerikos kupranugarinių šeimos gyvūnai, artimi lamoms. Jie įprastai migruoja ieškodami ganyklų ir vandens, tačiau taip pat yra socialūs, dažnai judantys bandomis.

    Vertinimuose ir stebėsenos aprašymuose akcentuojama, kad vėjo parko teritorijoje gerai atsikuria vietinė augmenija, o dirvožemis išlieka stabilus. Toks derinys reiškia geresnes ganyklas, o tai guanakams yra tiesioginis motyvas rinktis vietą.

    Kodėl infrastruktūra tapo priedanga?

    Teritorijos aptvėrimas ir ribotas patekimas, nors pirmiausia skirtas saugai ir turto apsaugai, gali turėti šalutinį efektą gamtai. Apribojus žmonių patekimą, sumažėja trikdymas, nelegali medžioklė ir konkurencija su naminiais gyvuliais, todėl laukiniams gyvūnams tokios zonos kartais tampa saugesnės.

    Šis pavyzdys rodo, kad atsinaujinančios energetikos objektai nebūtinai automatiškai reiškia buveinių praradimą, jei projektavimas ir eksploatacija paremti aiškiomis taisyklėmis bei nuolatine stebėsena. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad kiekvienas projektas yra skirtingas, todėl sėkmė vienoje vietoje negarantuoja tokio paties rezultato kitur.