Tag: Paukščiai mieste

  • Kijeve pastebėta reta beveik balta varna: paaiškėjo, kad ji jau užaugino jauniklius

    Kijevo gyventojai vis dažniau dalijasi nuotraukomis, kuriose užfiksuota reta, beveik balto plunksnų atspalvio varna. Paaiškėjo, kad neįprastos išvaizdos paukštis sostinėje – ne vienas, o vienas jų jau spėjo išvesti jauniklių.

    Apie neįprastą miesto „gyventoją“ socialiniuose tinkluose papasakojo kijevietė Galina Lapina, rašo UNIAN. Jos įrašas sulaukė didelio dėmesio, nes dalis žmonių iki šiol netikėjo, kad tokios varnos apskritai pasitaiko.

    Vėliau prie diskusijos prisijungę miestiečiai pranešė, kad šviesių plunksnų varnos skirtinguose Kijevo rajonuose buvo pastebėtos ne kartą. Pasak jų, viena iš tokių varnų net vedžiojo panašios spalvos jauniklius Dniepro pakrantėje.

    Nuotraukos rodo, kad mieste galėjo būti užfiksuoti ir keli skirtingi individai, o ne vien tas pats paukštis. Žmonės tokią išvaizdą neretai vadina albinizmu, tačiau šiuo atveju, kaip paaiškinta įraše, situacija – kitokia.

    Ne albinizmas, o leucizmas

    G. Lapina atkreipė dėmesį, kad albinizmui būdingas visiškas pigmento melanino nebuvimas: tuomet balti būna ne tik plunksnos, bet ir oda, snapas, o akys dažnai turi rausvą atspalvį.

    Kijeve pastebėtas paukštis turi tamsias akis, o šviesi spalva apima ne visą kūną, todėl labiau tikėtinas leucizmas. Tai genetinė mutacija, kai melanino sintezė sutrinka tik iš dalies, dėl to paukščio spalva tampa neįprastai šviesi arba dėmėta.

    Toks paaiškinimas svarbus ir dėl paplitusio mito, kad išskirtinė išvaizda neva pasmerkia paukštį atstūmimui ar neišlikimui. Pasidalintuose pasakojimuose akcentuojama, kad ši varna atrodė drąsi ir gana užtikrintai „laikėsi“ tarp kitų.

    Kur Kijeve ją pavyko pamatyti

    G. Lapina nurodė, kad su neįprasta varna susidūrė prie Verbno ežero Obolono rajone. Po šio įrašo žmonės ėmė dalytis ir savo užfiksuotomis nuotraukomis iš kitų miesto vietų.

    Kadangi pranešimai atkeliauja iš skirtingų Kijevo kampelių, neatmetama, jog mieste gyvena ne viena šviesesnio plunksnų atspalvio varna. Vis dėlto tiksliai įvardyti, kiek jų yra ir ar tai tie patys paukščiai, vien iš nuotraukų sudėtinga.

    Varnos ir varnai – ne tas pats

    Publikacijoje taip pat primenama, kad dažniausiai miestuose sutinkama pilkoji varna turi juodą galvą ir sparnų kraštus, o likusi kūno dalis būna pilkšva. Tuo metu visiškai juodos varnos (varnai) yra kitos rūšies paukščiai, kurių paplitimas skiriasi.

    Neįprastos spalvos paukščiai miestuose visada traukia dėmesį, tačiau jų išvaizdą dažnai lemia ne „retas stebuklas“, o genetikos nulemtos pigmentacijos ypatybės. Tokie atvejai, nors ir ne kasdieniai, gamtoje yra žinomi.

  • Plėšrus paukštis mieste vis dažnesnis svečias: kas yra paprastasis sakalas ir ką daryti jam nutūpus balkone

    Kodėl sakalai keliasi į miestus?

    Paprastasis sakalas, dar vadinamas kestrelė (Falco tinnunculus), vis dažniau pastebimas Ukrainos miestuose: nutupia ant balkonų, palangių, pastatų atbrailų ar net įskrenda į atvirus langus. Ornitologai pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra nelaimės ženklas, o prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos pavyzdys.

    Miestuose šie smulkūs plėšrieji paukščiai randa tinkamas perėjimo vietas, kurios primena natūralias uolas ar šlaitus: pastatų nišas, ventiliacijos angas, palėpes, tiltų konstrukcijas, elektros linijų atramas. Be to, miestuose gausu grobio, ypač smulkių graužikų ir stambių vabzdžių, todėl sakalai gali sėkmingai medžioti ir išauginti jauniklius.

    Ornitologų teigimu, urbanizacija keičia buveines, o daliai rūšių tai sukuria naujų galimybių. Dėl to miestų ekosistemose dažnėja rūšys, kurios toleruoja žmogaus artumą ir geba naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra.

    Dar viena priežastis, kodėl sakalai žmonėms „krenta į akis“ dažniau, yra sezoniškumas. Vasarą jaunikliai palieka lizdus, būna mažiau atsargūs, prastėliau skraido ir gali ilgai tupėti vienoje vietoje, nepasitraukdami net žmogui priėjus arčiau.

    Ką daryti, jei sakalas nutūpė balkone?

    Pirmas žingsnis, jei balkone ar kieme pastebėjote sakalą, yra įvertinti, ar paukštis sužeistas. Sužalojimo požymiai gali būti kraujas, nenatūraliai nuleistas ar velkamas sparnas, aiškiai matomas lūžis, nesugebėjimas pakilti, akivaizdus išsekimas.

    Jeigu paukštis atrodo sveikas, dažniausiai jam nereikia jokios pagalbos. Tokiu atveju geriausia jo neliesti, negaudyti ir nebandyti maitinti, o tiesiog leisti pailsėti ir išskristi pačiam, kiek įmanoma sumažinant triukšmą ir žmonių judėjimą šalia.

    Dažna klaida yra manyti, kad ant žemės sėdintis jauniklis yra paliktas. Ornitologai pabrėžia, kad tai įprasta vystymosi stadija: jauniklis jau išlipo iš lizdo, o tėvai jį stebi, saugo ir maitina net tada, kai žmogus jų nemato.

    Išimtys galimos tuomet, kai jauniklis atsidūręs akivaizdžiai pavojingoje vietoje: šalia intensyvaus eismo, teritorijoje su daug benamių ar palaidų šunų ir kačių, arba ten, kur jam gresia nukristi. Tokiu atveju rekomenduojama paukštį labai atsargiai perkelti į artimiausią aukštesnę vietą tame pačiame plote, pavyzdžiui, ant žemesnės stogo dalies ar tvirtesnio pastato atbrailos, jo neišvežant į kitą rajoną.

    Jeigu paukštis sužeistas, reikalinga veterinaro ar laukinių gyvūnų specialistų pagalba. Svarbu suprasti, kad gydymas gali pareikalauti laiko ir lėšų, o netinkamas laikymas ar šėrimas namuose dažnai padaro daugiau žalos nei naudos.

    Kuo naudingas paprastasis sakalas?

    Paprastasis sakalas minta daugiausia smulkiais graužikais ir stambiais vabzdžiais, tokiais kaip žiogai ar skėriai. Kartais jis gali sumedžioti ir mažą paukštį, pavyzdžiui, jauną balandį, tačiau tai nėra pagrindinis grobis.

    Plėšrieji paukščiai reguliuoja grobio populiacijas, todėl jų buvimas miestuose dažnai laikomas geru ženklu ekosistemai. Kadangi jie yra mitybos grandinės viršuje, jų įsitvirtinimas rodo, kad aplinkoje pakanka maisto ir buveinių, leidžiančių sėkmingai perėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad šie sakalai nėra pavojingi žmonėms, vaikams, šunims ar katėms. Tai mažas plėšrus paukštis, kurio medžioklės objektai yra nepalyginamai smulkesni, todėl baimintis dėl tiesioginės grėsmės nereikia.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 130–200 gramų, patelės yra stambesnės ir gali sverti apie 150–300 gramų. Nors kūno masė nedidelė, sparnų mojis siekia maždaug 50–70 centimetrų, todėl iš arti paukštis gali pasirodyti didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Dalies populiacijos migracija prasideda vasaros pabaigoje, o žiemojimo vietos gali būti pietų Ukraina, pietų Europa ar šiaurinė Afrika. Pietiniuose regionuose dalis sakalų gali likti visus metus, ypač jei žiemą netrūksta grobio.

    Vienas įspūdingiausių šios rūšies bruožų yra gebėjimas „kaboti“ ore, sparnais virpinant vietoje ir stebint žemę. Šis „pakibimas“ padeda tiksliai nustatyti grobį atvirose erdvėse, tačiau prastomis oro sąlygomis, ypač esant stipriam vėjui ar liūčiai, tai daryti sunkiau.

    „Jei sakalas atrodo sveikas, geriausia jo nejudinti: jis pailsės ir išskris pats, o jauniklius dažniausiai maitina tėvai, net jei jų nematote“, – sako ornitologė.