Tag: Paukščių evoliucija

  • Havajų „genys“ su „šveicarišku“ snapu: mokslininkus nustebino, iš kur jis gauna smūgio jėgą

    Havajuose niekada natūraliai neapsigyveno geniai, tačiau evoliucija salose „užpildė spragą“ – taip atsirado mažas geltonas paukštis ʻakiapōlāʻau, dažnai vadinamas Havajų geniu.

    Jis medžioja vabzdžius medienoje naudodamas neįprastą snapą, primenantį tarsi iš dviejų skirtingų paukščių „sukomplektuotą“ įrankį: viena dalis veikia kaip kaltas, kita – kaip lankstus zondas.

    Naujas tyrimas rodo, kad keisčiausia šio paukščio prisitaikymo detalė gali būti ne snapas. Kaip praneša naujienų agentūra „Reuters“, mokslininkai įtaria, kad dalį „kirtimo“ jėgos ʻakiapōlāʻau gauna iš pėdų ir čiurnų.

    Kitaip nei geniai, kurie daugiausia remiasi galvos ir kaklo raumenimis, ʻakiapōlāʻau, panašu, į kiekvieną smūgį įdeda visą kūną – tai leidžia jam išskobti medį ir pasiekti lervas.

    Snapas kaip du įrankiai viename

    Paukščio maisto paieškos technika prasideda nuo šakos „žvalgybos“ – jis gali švelniai baksnoti viršutine snapo dalimi, tarsi tikrindamas, ar po žieve nėra tuščių ertmių.

    Aptikęs tinkamą vietą, ʻakiapōlāʻau plačiai išsižioja ir saugiai atitraukia plonesnę viršutinę snapo dalį. Tada trumpesne, tvirtesne apatine dalimi kartotinai kala į medį, kol iškala angą.

    Kai skylė pakankamai didelė, paukštis „persijungia“ – į angą įkiša ploną viršutinę snapo dalį ir judina ją į šonus, ieškodamas vabzdžių lervų.

    Tyrėjai nustatė, kad ši viršutinė dalis yra stebėtinai lanksti: jos kaulinis pagrindas yra apie 38 proc. trumpesnis nei jį dengiantis keratino „apvalkalas“. Manoma, tai padeda pasiekti siaurus plyšius nesulaužant snapo.

    Netikėta smūgio jėgos paslaptis

    Tyrimo autoriai nagrinėjo tris muziejuose saugomus ʻakiapōlāʻau griaučių egzempliorius ir lygino jų anatomiją su žemyninių kikilių giminaičiais.

    Pastebėta, kad šio paukščio šlaunikaulis yra santykinai trumpas ir tvirtas – tai gali padėti išlaikyti žemą svorio centrą, kai jis kabinasi ant šakų.

    Didžiausias atradimas – neįprastai išvystyta raumens, lenkiančio čiurną, tvirtinimosi vieta. Tokia sandara leidžia spėti, kad ʻakiapōlāʻau gali galingai sulenkti čiurnas ir taip „stūmėti“ kūną žemyn smūgio metu.

    Mokslininkų vertinimu, tai reiškia, kad paukštis kala į medį ne vien galva ar kaklu, o veikiau „sūpuoja“ visą kūną – beveik kaip kirvį.

    Evoliucijos sutvertas „Havajų genys“ – nykstanti rūšis

    ʻakiapōlāʻau priklauso Havajų medunešių (honeycreepers) grupei – tai iš bendro protėvio išsivysčiusi įspūdinga paukščių įvairovė, garsėjanti specializuotais snapais.

    Tačiau šis evoliucinis „inžinerijos“ stebuklas šiandien atsidūręs pavojuje. ʻakiapōlāʻau laikomas nykstančia rūšimi: skaičiuojama, kad gamtoje jų gali būti mažiau nei 2 000, ir visi jie gyvena tik Didžiojoje Havajų saloje.

    Grėsmių sąrašas ilgas – buveinių nykimas, įvežtiniai plėšrūnai ir uodų platinamos paukščių ligos. Be to, šylant klimatui uodai gali pasiekti vis aukštesnes vietoves, kurios anksčiau vietiniams paukščiams buvo saugesnės.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Ornithology“.

  • Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Šiaurės rytų Kinijoje aptiktas neįprastai gerai išsilaikęs plunksnuotas plėšrus dinozauras verčia iš naujo vertinti, kaip Paraves grupėje galėjo atsirasti skrydis. Tyrėjai teigia, kad radinys rodo sudėtingesnę evoliucijos schemą, nei ilgą laiką manyta.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Norellraptor barsboldi, o ji priskiriama mikroraptoriams, tai yra mažiems, plunksnuotiems teropodams, turėjusiems su skrydžiu siejamų kūno bruožų. Paraves grupei priklauso ir šiuolaikiniai paukščiai, todėl tokie radiniai laikomi ypač svarbiais aiškinantis jų kilmę.

    Aprašytas individas buvo apie 57 centimetrų ilgio, o iš kaulų sandaros sprendžiama, kad mirties metu dar galėjo būti ne visiškai suaugęs. Nors plunksnos išliko prasčiau nei kaulai, matyti, kad priekinės galūnės ir uodega turėjo su skrydžiu susijusią plunksnų dangą, o dalį kūno dengė paprastesnės plunksnos.

    Detali kaulų analizė ir vieta evoliuciniame medyje paskatino mokslininkus svarstyti, kad mikroraptorių ir paukščių gebėjimas skristi nebūtinai kilo iš to paties bendro protėvio. Tokiu atveju skrydis Paraves grupėje galėjo atsirasti mažiausiai du kartus, nepriklausomai.

    Vienas iš argumentų siejamas su galūnių augimo ypatumais: tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šio dinozauro dilbio, tai yra sparno dalies, vystymasis galėjo sustoti gana anksti. Tai priešinga tendencija, kuri būdinga šiuolaikiniams skraidantiems paukščiams, kur sparnų struktūros vystosi ilgiau ir nuosekliau.

    „Dviem linijoms būdingų skrydžiui svarbių naujovių seka nuosekliai skiriasi“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks skirtumas dera su konvergentinės evoliucijos idėja, kai panašūs prisitaikymai atsiranda skirtingose giminystės linijose dėl panašių atrankos veiksnių, bet ne dėl tiesioginio paveldėjimo. Dinozaurų ir ankstyvųjų paukščių atveju tai reikštų, kad į orą galėjo vesti daugiau nei vienas evoliucinis kelias.

    Vis dėlto paleontologai pabrėžia, kad vieno radinio neužtenka galutinėms išvadoms apie visos grupės istoriją. Norint įtvirtinti hipotezę apie nepriklausomą skrydžio kilmę, reikės daugiau palyginamųjų fosilijų, tikslesnių filogenetinių modelių ir papildomų audinių mikroskopijos duomenų.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai pažymi, kad mikroraptoriai jau seniai laikomi vienu svarbiausių modelių, bandant suprasti paukščių skrydžio ištakas. Naujas aprašymas rodo, kad diskusija dėl to, kaip tiksliai susiformavo sparnai ir skrydžio aparatas, artimiausiais metais tik intensyvės.

  • Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Kas yra hoacinas?

    Hoacinas (Opisthocomus hoazin) – vidutinio dydžio paukštis, gyvenantis šiaurinėje Pietų Amerikoje, daugiausia Amazonės ir Orinoko baseinuose. Jis dažniausiai aptinkamas upių pakrančių miškuose, užliejamose pelkėtose vietovėse ir tankiuose krūmynuose, kur lengva slėptis nuo plėšrūnų.

    Ši rūšis laikoma išskirtine, nes yra vienintelė šiuolaikinė hoacinų grupės atstovė, o jos giminystės ryšiai su kitais paukščiais ilgai kėlė ginčų. Dėl to hoacinas dažnai pristatomas kaip „gyva fosilija“ – ne dėl to, kad neva nepakito, o todėl, kad yra reta, savita evoliucinė šaka.

    Išvaizda, kurią sunku supainioti

    Suaugęs hoacinas paprastai užauga iki maždaug 60–70 centimetrų ilgio ir turi ilgą uodegą, rusvų tonų plunksnas bei ryškią keterą. Aplink akis matoma atvira melsva oda, o akys dažnai būna rausvos, todėl paukštis atrodo itin egzotiškai.

    Nors hoacinas turi sparnus, jis nėra geras skrajūnas: dažniau atlieka trumpus, nerangius perskridimus tarp medžių, o didžiąją laiko dalį praleidžia šakose. Tokį gyvenimo būdą lemia ir maitinimasis, ir prisirišimas prie vandens telkinių.

    Unikali mityba ir „fermentuojantis“ virškinimas

    Didžiausia hoacino retenybė – jo mityba: tai vienas iš nedaugelio paukščių, kurio raciono pagrindą sudaro lapai, taip pat pumpurai, žiedai ir vaisiai. Lapai yra sunkiai virškinami, todėl hoacinas pasikliauja ne greitu skrandžio darbu, o lėtu bakterijų fermentacijos procesu.

    Šis procesas vyksta padidėjusiame virškinamojo trakto skyriuje, kuris veikia panašiai kaip atrajotojų fermentacinė sistema. Dėl to paukštis gali skleisti stiproką, specifinį kvapą, o tai yra viena priežasčių, kodėl kai kuriose vietovėse hoacinas laikomas ne itin patraukliu medžioklės taikiniu.

    Jauniklių nagai ir neįprasta gynyba

    Dar viena savybė, kuri stebina net patyrusius ornitologijos mėgėjus, – hoacino jaunikliai ant sparnų turi nagus. Šie nagai padeda ropoti šakomis ir sugrįžti į lizdą, jei jauniklis nukrenta ar paslysta tankioje augalijoje virš vandens.

    Augant nagai pamažu nyksta ir suaugę paukščiai jų nebeturi. Pavojui kilus hoacinai, ypač jaunikliai, gali šokti į vandenį ir nuplaukti į saugesnę vietą – tokia taktika paukščių pasaulyje pasitaiko retai, bet pakrančių buveinėse ji gali būti veiksminga.

    Kodėl hoacinas vis dar kelia klausimų mokslui?

    Hoacino vieta paukščių evoliucijos medyje ilgą laiką buvo neaiški, nes jo anatomija ir gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo daugumos rūšių. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad tai labai seniai nuo kitų linijų atsiskyrusi grupė, todėl jo bruožai gali atrodyti tarsi „iš kito laikmečio“.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad „gyvos fosilijos“ sąvoka yra labiau publicistinė nei tiksli biologinė etiketė. Hoacinas ir šiandien prisitaiko prie aplinkos, tačiau dėl unikalaus virškinimo, riboto skraidymo ir jauniklių nagų jis išlieka vienu neįprasčiausių Pietų Amerikos paukščių.