CP v2

Tag: Paukščių evoliucija

  • Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Šiaurės rytų Kinijoje aptiktas neįprastai gerai išsilaikęs plunksnuotas plėšrus dinozauras verčia iš naujo vertinti, kaip Paraves grupėje galėjo atsirasti skrydis. Tyrėjai teigia, kad radinys rodo sudėtingesnę evoliucijos schemą, nei ilgą laiką manyta.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Norellraptor barsboldi, o ji priskiriama mikroraptoriams, tai yra mažiems, plunksnuotiems teropodams, turėjusiems su skrydžiu siejamų kūno bruožų. Paraves grupei priklauso ir šiuolaikiniai paukščiai, todėl tokie radiniai laikomi ypač svarbiais aiškinantis jų kilmę.

    Aprašytas individas buvo apie 57 centimetrų ilgio, o iš kaulų sandaros sprendžiama, kad mirties metu dar galėjo būti ne visiškai suaugęs. Nors plunksnos išliko prasčiau nei kaulai, matyti, kad priekinės galūnės ir uodega turėjo su skrydžiu susijusią plunksnų dangą, o dalį kūno dengė paprastesnės plunksnos.

    Detali kaulų analizė ir vieta evoliuciniame medyje paskatino mokslininkus svarstyti, kad mikroraptorių ir paukščių gebėjimas skristi nebūtinai kilo iš to paties bendro protėvio. Tokiu atveju skrydis Paraves grupėje galėjo atsirasti mažiausiai du kartus, nepriklausomai.

    Vienas iš argumentų siejamas su galūnių augimo ypatumais: tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šio dinozauro dilbio, tai yra sparno dalies, vystymasis galėjo sustoti gana anksti. Tai priešinga tendencija, kuri būdinga šiuolaikiniams skraidantiems paukščiams, kur sparnų struktūros vystosi ilgiau ir nuosekliau.

    „Dviem linijoms būdingų skrydžiui svarbių naujovių seka nuosekliai skiriasi“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks skirtumas dera su konvergentinės evoliucijos idėja, kai panašūs prisitaikymai atsiranda skirtingose giminystės linijose dėl panašių atrankos veiksnių, bet ne dėl tiesioginio paveldėjimo. Dinozaurų ir ankstyvųjų paukščių atveju tai reikštų, kad į orą galėjo vesti daugiau nei vienas evoliucinis kelias.

    Vis dėlto paleontologai pabrėžia, kad vieno radinio neužtenka galutinėms išvadoms apie visos grupės istoriją. Norint įtvirtinti hipotezę apie nepriklausomą skrydžio kilmę, reikės daugiau palyginamųjų fosilijų, tikslesnių filogenetinių modelių ir papildomų audinių mikroskopijos duomenų.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai pažymi, kad mikroraptoriai jau seniai laikomi vienu svarbiausių modelių, bandant suprasti paukščių skrydžio ištakas. Naujas aprašymas rodo, kad diskusija dėl to, kaip tiksliai susiformavo sparnai ir skrydžio aparatas, artimiausiais metais tik intensyvės.

  • Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Kas yra hoacinas?

    Hoacinas (Opisthocomus hoazin) – vidutinio dydžio paukštis, gyvenantis šiaurinėje Pietų Amerikoje, daugiausia Amazonės ir Orinoko baseinuose. Jis dažniausiai aptinkamas upių pakrančių miškuose, užliejamose pelkėtose vietovėse ir tankiuose krūmynuose, kur lengva slėptis nuo plėšrūnų.

    Ši rūšis laikoma išskirtine, nes yra vienintelė šiuolaikinė hoacinų grupės atstovė, o jos giminystės ryšiai su kitais paukščiais ilgai kėlė ginčų. Dėl to hoacinas dažnai pristatomas kaip „gyva fosilija“ – ne dėl to, kad neva nepakito, o todėl, kad yra reta, savita evoliucinė šaka.

    Išvaizda, kurią sunku supainioti

    Suaugęs hoacinas paprastai užauga iki maždaug 60–70 centimetrų ilgio ir turi ilgą uodegą, rusvų tonų plunksnas bei ryškią keterą. Aplink akis matoma atvira melsva oda, o akys dažnai būna rausvos, todėl paukštis atrodo itin egzotiškai.

    Nors hoacinas turi sparnus, jis nėra geras skrajūnas: dažniau atlieka trumpus, nerangius perskridimus tarp medžių, o didžiąją laiko dalį praleidžia šakose. Tokį gyvenimo būdą lemia ir maitinimasis, ir prisirišimas prie vandens telkinių.

    Unikali mityba ir „fermentuojantis“ virškinimas

    Didžiausia hoacino retenybė – jo mityba: tai vienas iš nedaugelio paukščių, kurio raciono pagrindą sudaro lapai, taip pat pumpurai, žiedai ir vaisiai. Lapai yra sunkiai virškinami, todėl hoacinas pasikliauja ne greitu skrandžio darbu, o lėtu bakterijų fermentacijos procesu.

    Šis procesas vyksta padidėjusiame virškinamojo trakto skyriuje, kuris veikia panašiai kaip atrajotojų fermentacinė sistema. Dėl to paukštis gali skleisti stiproką, specifinį kvapą, o tai yra viena priežasčių, kodėl kai kuriose vietovėse hoacinas laikomas ne itin patraukliu medžioklės taikiniu.

    Jauniklių nagai ir neįprasta gynyba

    Dar viena savybė, kuri stebina net patyrusius ornitologijos mėgėjus, – hoacino jaunikliai ant sparnų turi nagus. Šie nagai padeda ropoti šakomis ir sugrįžti į lizdą, jei jauniklis nukrenta ar paslysta tankioje augalijoje virš vandens.

    Augant nagai pamažu nyksta ir suaugę paukščiai jų nebeturi. Pavojui kilus hoacinai, ypač jaunikliai, gali šokti į vandenį ir nuplaukti į saugesnę vietą – tokia taktika paukščių pasaulyje pasitaiko retai, bet pakrančių buveinėse ji gali būti veiksminga.

    Kodėl hoacinas vis dar kelia klausimų mokslui?

    Hoacino vieta paukščių evoliucijos medyje ilgą laiką buvo neaiški, nes jo anatomija ir gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo daugumos rūšių. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad tai labai seniai nuo kitų linijų atsiskyrusi grupė, todėl jo bruožai gali atrodyti tarsi „iš kito laikmečio“.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad „gyvos fosilijos“ sąvoka yra labiau publicistinė nei tiksli biologinė etiketė. Hoacinas ir šiandien prisitaiko prie aplinkos, tačiau dėl unikalaus virškinimo, riboto skraidymo ir jauniklių nagų jis išlieka vienu neįprasčiausių Pietų Amerikos paukščių.