CP v2

Tag: Paukščių giesmės

  • Tyrimas: paukščių giesmė ir žmonių kalba laikosi panašių „paslėptų“ taisyklių

    Nors žmonių kalbos ir dainos skamba labai skirtingai, naujas tyrimas rodo netikėtą bendrumą: panašūs „paslėpti“ sekų dėsningumai aptinkami ir paukščių giesmėse.

    Mokslininkai, kurių darbas šią savaitę publikuotas žurnale „Science“, lygino paukščių giesmių struktūrą su žmonių kalbos ir dainavimo pavyzdžiais, ieškodami universalių akustinių modelių.

    Analizėje sugretintos 367 paukščių rūšių giesmės ir 52 žmonių kalbų pavyzdžiai. Tyrėjai siekė suprasti, ar skirtingoms rūšims būdingi panašūs principai gali atsirasti nepaisant milžiniškų biologinių ir kultūrinių skirtumų.

    Išvada paprasta, bet intriguojanti: dalis žmogaus kalbai ir dainavimui būdingų dėsningumų pasirodė esantys plačiai paplitę ir paukščių pasaulyje. Tai leidžia manyti, kad kai kuriuos balsų sekų principus gali formuoti ne vien kultūra ar mokymasis, bet ir patys garso kūrimo mechanizmai.

    Kaip buvo lyginamos giesmės ir kalba

    Tyrimui reikėjo didelio kiekio paukščių įrašų. Tam pasitelkti vieši įrašų archyvai, į kuriuos paukščių garsus kelia gamtos entuziastai iš viso pasaulio.

    Tyrėjai rankiniu būdu sužymėjo atskirus „skiemenis“ daugiau nei 360 rūšių giesmėse ir sukaupė per 70 000 paukščių giesmių skiemenų analizę.

    Šie duomenys palyginti su žmonių kalbos ir dainavimo duomenų rinkiniais iš įvairių pasaulio kalbų ir kultūrų. Kai kuriais atvejais buvo ypač patogu tai, kad tuose rinkiniuose sužymėti to paties žmogaus ir kalbėjimo, ir dainavimo įrašai.

    Ritmas, skiemenų ilgis ir aukščio pokyčiai

    Vienas pastebėtų panašumų – ir žmonės, ir paukščiai dažnai užbaigia frazes ilgesniais skiemenimis. Tokia pabaiga gali suteikti struktūros pojūtį ir padėti „uždaryti“ garsinį sakinį.

    Taip pat nustatyta tendencija skiemenis dėlioti taip, kad gretimuose skiemenyse būtų mažiau staigių tono (aukščio) šuolių. Kitaip tariant, tiek paukščių giesmėse, tiek žmonių vokalizacijoje dažnai siekiama sklandesnių perėjimų.

    Dar viena bendra ypatybė – reguliarus ir nuspėjamas ritmas. Tyrėjai pastebi, kad kai kuriais atvejais paukščių giesmė buvo panašesnė į žmonių dainavimą nei į kalbą, o kitais – priešingai.

    Netikėta išvada apie „vokalinį mokymąsi“

    Mokslininkai tikrino hipotezę, kad sekų dėsningumus turėtų stipriai veikti gebėjimas mokytis balsų iš kitų – vadinamasis vokalinis mokymasis. Žmonėms jis esminis: kalbos struktūrą perimame iš aplinkos, ypač vaikystėje.

    Tarp paukščių taip pat yra rūšių, kurios mokosi giesmės, tačiau yra ir tokių, kurios laikomos nevokaliniais „mokytojais“. Tyrime lygintos dvi vokalinį mokymąsi turinčios paukščių grupės (giesmininkai ir kolibriai) su artimomis grupėmis, kurios paprastai nelaikomos vokaliniais mokiniais (suboskinai ir lakštingaliniai ožiai).

    Vis dėlto ryškaus skirtumo, kuris aiškiai sietų dėsningumus su vokaliniu mokymusi, aptikta mažai. Kitaip tariant, skirtingų rūšių variacija, tyrėjų vertinimu, neatrodė tiesiogiai paaiškinama vien tuo, ar paukštis mokosi „dainuoti“ iš kitų.

    Kas galėtų lemti panašumus

    Tyrėjai pripažįsta, kad norint tiksliai atsakyti, kas sukuria šiuos panašumus, reikės papildomų darbų. Vis dėlto jie siūlo vieną tikėtiną paaiškinimo kryptį.

    Hipotezė tokia: panašūs dėsningumai gali rastis dėl bendrų fizinių garso kūrimo apribojimų. Ir žmonėms, ir paukščiams būtina tiksliai suderinti kvėpavimą su balso aparatu – raumenų judesius ir oro srautą iš plaučių.

    Jeigu šis paaiškinimas pasitvirtintų, panašių vokalinių sekų principų galėtų būti aptinkama ir kitų gyvūnų skleidžiamuose garsuose. Tačiau kol kas tai – tik kryptis būsimoms studijoms, o ne galutinė išvada.

    Ar paukščiai galėjo įkvėpti žmonių dainavimą?

    Tyrime taip pat keliamos platesnės idėjos apie kultūrinę įtaką: giesminiai paukščiai evoliuciškai atsirado maždaug prieš 50 milijonų metų – gerokai anksčiau, nei žmonių giminės linija atsiskyrė nuo kitų beždžionių.

    Vadinasi, paukščių giesmės lydėjo žmonių protėvius per didžiąją evoliucijos dalį. Tyrėjai primena, kad paukščių garsai įvairiais laikais ir skirtingose kultūrose įkvėpė muziką, todėl neatmetama, jog natūralūs garsovaizdžiai galėjo prisidėti ir prie ankstyvųjų žmonių bandymų kurti muziką.

    Ši idėja, kaip pabrėžiama, kol kas išlieka klausimu, į kurį ateities tyrimai galėtų pateikti daugiau atsakymų.

  • Paukščių giesmės paslaptis: kodėl vieni gieda nuo gimimo, o kiti mokosi ir kuria dialektus

    Paukščių giesmės skamba taip įprastai, kad dažnai atrodo, jog visi paukščiai ją „turi“ nuo gimimo. Tačiau biologai išskiria dvi skirtingas strategijas: vienų rūšių giedojimas daugiausia įgimtas, o kitų formuojamas mokantis klausantis ir praktikuojantis.

    Šis skirtumas siejamas su evoliucija ir giminystės ryšiais, nes giedojimo „modelis“ dažnai būdingas tam tikroms paukščių grupėms. Dėl to net panašiai atrodantys paukščiai gali turėti iš esmės skirtingą kelią į savo rūšiai būdingą balsą.

    Kai kurioms rūšims būdinga tai, kad giesmės struktūra užkoduota genetiškai. Jauniklis, augęs izoliuotai ir negirdėjęs suaugusių paukščių, subrendęs vis tiek sugebėtų giedoti savo rūšiai atpažįstamą giesmę.

    Tokia sistema reiškia didesnį stabilumą: giesmės kinta lėčiau, nes mažiau priklauso nuo aplinkos. Praktikoje tai padeda palaikyti aiškius rūšies atpažinimo signalus net skirtingose teritorijose.

    Kitos paukščių grupės gimsta turėdamos tik bendrą giesmės „šabloną“, o konkrečią giesmę perima mokydamosi. Jaunikliai klausosi suaugusių paukščių, bando atkartoti garsus ir pereina etapą, kai ilgai „treniruojasi“ dar nestabilia, kintančia giesme.

    Vėliau, bręstant, giesmė tampa pastovesnė ir įgauna suaugusiam paukščiui būdingą formą. Toks mokymosi kelias glaudžiai susijęs su sudėtingesne balso aparato sandara ir didesniu „garsiniu lankstumu“.

    Kai giesmė išmokstama klausantis, atsiranda erdvės regioniniams skirtumams. Panašiai kaip žmonių tartis, tos pačios rūšies paukščiai skirtingose vietovėse gali giedoti nevienodai, nes jaunikliai perima vietinį „stilių“.

    Todėl ornitologai kai kuriais atvejais kalba apie paukščių dialektus: tai ne atskira rūšis, o skirtingi to paties paukščio giesmės variantai. Tokie skirtumai gali turėti reikšmės poravimuisi, teritorijos gynimui ir net populiacijų atskyrimui ilguoju laikotarpiu.

    Žinant, kad vieni paukščiai gieda „pagal genetinį scenarijų“, o kiti mokosi, lengviau suprasti, kodėl vienur girdime beveik identiškas melodijas, o kitur tas pats paukštis skamba tarsi „su akcentu“. Giesmė tampa ne tik gamtos fonu, bet ir užuomina apie paukščio kilmę bei jo gyvenamąją aplinką.

    Tyrėjams šie skirtumai padeda aiškintis, kaip formuojasi komunikacija, kaip perduodami elgesio modeliai ir kodėl kai kurios rūšys geriau prisitaiko prie kintančių sąlygų. O mėgėjams tai dar viena priežastis klausytis atidžiau: kartais skirtumas slypi ne plunksnose, o melodijoje.

  • Mokslininkai išskaidė paukščių giesmes: 3 160 rūšių dainos sudėliotos iš 8 pagrindinių motyvų

    Mokslininkai paskelbė vieną plačiausių iki šiol paukščių giesmių tyrimų: išanalizavę apie 116 000 įrašų iš 3 160 rūšių jie nustatė, kad giesmės dažniausiai sudarytos iš aštuonių bazinių akustinių motyvų.

    Tarp šių motyvų minimi, pavyzdžiui, trelės, švilpesiai ir harmoningos natos. Tyrėjų teigimu, būtent šių pasikartojančių struktūrų deriniai sukuria tūkstančių rūšių atpažįstamą ir dažnai labai sudėtingą „muziką“.

    Didžiausias dėmesys tyrime skirtas žvirbliniams, kurie sudaro beveik 60 proc. visų paukščių ir apima daugiau nei 6 500 rūšių. Šių paukščių giesmės dažniausiai naudojamos porai pritraukti arba varžovams atbaidyti, o jų forma gali svyruoti nuo trumpų pasikartojančių natų iki ilgesnių melodinių frazių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol buvo neaišku, kaip skirtingose buveinėse gyvenančios rūšys suformuoja taip smarkiai besiskiriančius giedojimo raštus. Naujoji analizė leidžia kalbėti apie bendrą „konstruktorių“: motyvai, panašu, atsirado ankstyvame giesmės evoliucijos etape ir vėliau ne kartą prisitaikė prie vietinių sąlygų.

    Skirtingai nei daugelyje ankstesnių darbų, kurie dažnai apsiriboja tokiais parametrais kaip garso aukštis ar dažnis, šiame tyrime nagrinėta smulki giesmės struktūra laike ir dažnių srityje. Tai suteikė galimybę palyginti įrašus didžiuliu mastu ir atsekti pasikartojančias formas net ir tarp tolimai giminingų rūšių.

    Pasak autorių, kiekviena rūšis paprastai naudoja maždaug penkis iš aštuonių motyvų. Dauguma rūšių remiasi vienu vyraujančiu motyvu, tačiau kitos pasitelkia labiau subalansuotą derinį, priklausantį nuo to, kokio aiškumo ir kokiu atstumu reikia komunikacijai konkrečioje aplinkoje.

    Tyrime akcentuojami ir ryškūs buveinių skirtumai. Vienodo, tolygaus švilpesio tipo motyvai dažniau siejami su tropiniais miškais, kur tanki augmenija slopina garso sklidimą, o itin greitos trelės dažnesnės vidutinio klimato juostose, kur svarbi artimo nuotolio komunikacija ir intensyvus sezoninis poravimasis.

    Nepriklausomi ekspertai pažymi, kad toks požiūris gali praplėsti supratimą ne tik apie paukščių komunikaciją, bet ir apie sudėtingų akustinių sistemų evoliuciją apskritai. Metodika, pagrįsta struktūrų palyginimu dideliuose duomenų rinkiniuose, ateityje gali būti pritaikoma ir kitoms gyvūnų grupėms, kur garsas atlieka svarbų vaidmenį.