CP v2

Tag: Paukščių mėšlas

  • Netręškite daržo bet kuo: šis mėšlas gali pakenkti dirvai, o kitas padės net smėlyne

    Netręškite daržo bet kuo: šis mėšlas gali pakenkti dirvai, o kitas padės net smėlyne

    Mėšlas daržuose naudojamas šimtmečius, tačiau dažna klaida – manyti, kad visi jo tipai veikia vienodai. Gyvulių rūšis, pašaras ir laikymo sąlygos keičia maistinių medžiagų santykį, druskingumą bei poveikį dirvožemiui. Todėl net ir natūralios trąšos gali ne tik padėti, bet ir apsunkinti augalų augimą.

    Svarbiausia taisyklė – tręšti pagal dirvos tipą ir augalų poreikius, o ne pagal tai, kas pirmiausia pasitaikė po ranka. Per didelis azoto kiekis skatina vešlią lapiją, bet gali silpninti žydėjimą ir derėjimą, o per didelis druskingumas kenkia šaknims. Dėl to prieš barstant mėšlą verta įvertinti, ar dirva smėlinga, molinga, ar lengvai išdžiūstanti.

    Galvijų mėšlas smėlingai dirvai

    Galvijų mėšlas dažnai laikomas universalesniu pasirinkimu, ypač kai dirva smėlinga ir greitai praranda drėgmę bei maisto medžiagas. Jis paprastai padeda gerinti dirvos struktūrą, didinti humuso kiekį ir geriau sulaikyti vandenį. Tokiose lysvėse tai gali būti vienas praktiškiausių sprendimų ilgalaikiam dirvos gerinimui.

    Vis dėlto vien pasirinkti mėšlą neužtenka: reikšmę turi jo perpuvimas ir panaudojimo laikas. Šviežias mėšlas gali būti per „aštrus“, todėl dažniau rekomenduojama naudoti perpuvusį arba kompostuotą. Taip sumažinama rizika nudeginti šaknis ir pagerinamas maisto medžiagų pasisavinimas.

    Paukščių mėšlas: daugiau azoto, daugiau rizikos

    Paukščių, ypač vištų, mėšlas išsiskiria didesniu azoto kiekiu. Dėl šios priežasties jis neretai naudojamas kaip priedas, o ne vienintelė trąša visam daržui, nes perdozavimas gali paskatinti pernelyg intensyvų vegetatyvinį augimą. Praktikoje tai gali reikšti gražius lapus, bet silpnesnį žydėjimą ar mažesnį vaisių mezgimą.

    Paukščių mėšlą ypač svarbu naudoti atsargiai ir laikytis gamintojo rekomendacijų, jei renkatės granuliuotą produktą. Taip pat verta prisiminti, kad greitai veikiantis azotas labiau tinka augimo pradžioje, o antroje sezono pusėje perteklius gali sutrikdyti augalų brendimą. Todėl toks mėšlas reikalauja daugiau planavimo.

    Kiaulių mėšlas ir druskingumas

    Kiaulių mėšlas kai kuriais atvejais gali turėti didesnį druskų kiekį, o tai ypač svarbu jautresniems augalams ir lengvesnėms dirvoms. Didesnis druskingumas gali apsunkinti vandens pasisavinimą šaknimis, todėl net ir pakankamai laistant augalai gali atrodyti nusilpę. Dėl to toks mėšlas dažniau naudojamas tik tinkamai paruoštas.

    Praktiškas sprendimas – naudoti perfermentuotą, kompostuotą arba granuliuotą kiaulių mėšlą, nes taip lengviau dozuoti ir sumažinti nepageidaujamą poveikį. Granulės patogios ir laikymui, ir tolygiam paskirstymui, tačiau net ir tuomet svarbu nepadauginti. Jei kyla abejonių, saugiau pradėti nuo mažesnių normų ir stebėti augalų reakciją.

    Arklio mėšlas – platesnis pritaikymas

    Arklio mėšlas dažnai vertinamas dėl universalesnio pritaikymo įvairiems dirvožemiams. Jis gali būti naudojamas ir lengvesnėse, ir sunkesnėse dirvose, todėl tinka tada, kai sklype sąlygos nevienodos. Tinkamai paruoštas arklio mėšlas prisideda prie dirvos purumo ir geresnės aeracijos.

    Renkantis mėšlą, svarbiausia atskirti, kad tai nėra viena vienoda trąša. Galvijų, paukščių, kiaulių ir arklių mėšlas skiriasi maistinių medžiagų santykiu ir galimomis rizikomis, todėl sprendimas turi būti paremtas dirvos savybėmis ir augalų poreikiais. Sąmoningas pasirinkimas padeda išvengti atsitiktinio tręšimo ir pasiekti stabilesnį derlių.

  • Senas kelmas kieme neduoda ramybės? Paprasta trąša gali pagreitinti irimą – štai kaip

    Senas kelmas kieme neduoda ramybės? Paprasta trąša gali pagreitinti irimą – štai kaip

    Po medžio kirtimo likęs kelmas kieme ar sode dažnai tampa didesne bėda nei pats darbas: jis trukdo vejos priežiūrai, gadina vaizdą ir apsunkina planuojamus takus ar naujus želdinius. Iškasti kelmą rankomis neretai labai sunku, ypač kai šaknys giliai įaugusios į dirvą.

    Viena iš praktiškų alternatyvų yra paspartinti natūralų medienos irimą, sudarant palankias sąlygas mikroorganizmams. Tam dažnai pasitelkiamos azoto turinčios organinės trąšos, pavyzdžiui, paukščių mėšlas, nes azotas padeda aktyviau daugintis skaidytojams, kurie ardo medieną.

    Kaip trąšą „įvesti“ į kelmą

    Vien tik pabėrus trąšų ant paviršiaus rezultatas paprastai bus lėtas, todėl kelmą verta paruošti. Pirmiausia patogu šiek tiek atkasti kelmo viršų ir aplinkines stambesnes šaknų atšakas, kad pasiektumėte medieną.

    Tada kelme išgręžiama kuo daugiau gilių angų viršuje ir šonuose, kad trąša patektų į vidų. Jei nėra grąžto, galima padaryti gilesnių įpjovų kirviu, tačiau skylės dažniausiai leidžia tolygiau „įkrauti“ kelmą drėgme ir maistinėmis medžiagomis.

    Į paruoštas ertmes įspaudžiama trąša: šviežios organinės trąšos paprastai naudojamos didesniu kiekiu, o granuliuotos – saikingiau, pagal gamintojo nurodymus. Svarbu neperlenkti lazdos, kad trąšos nepatektų į aplinką per lietų ir nepradėtų pertręšti greta augančių augalų.

    Drėgmė ir šiluma pagreitina procesą

    Kelmą verta užberti plonu komposto ar žemės sluoksniu ir gausiai palaistyti, nes mikroorganizmams reikia drėgmės. Sausoje medienoje irimas vyksta gerokai lėčiau, todėl per sausras gali tekti drėgmę atnaujinti.

    Dar vienas praktinis triukas – kelmą uždengti tamsia plėvele ir prislėgti kraštus, kad laikytųsi vietoje. Tokiu būdu viduje dažniau išsilaiko šiluma ir drėgmė, o tai sukuria palankesnę terpę medieną skaidantiems organizmams.

    Ko tikėtis ir ko vengti

    Šis metodas nėra momentinis: kelmas per kelias dienas ar savaites nedings, tačiau procesas gali tapti pastebimai greitesnis nei palikus medieną likimo valiai. Ilgainiui kelmas suminkštėja, tampa trapesnis, o jo likučius lengviau pašalinti mechaniniu būdu.

    Jei kelmas yra labai arti pastatų, medinių konstrukcijų ar terasos, verta įvertinti, kad drėgmės laikymas ir organikos gausa skatina ne tik irimą kelme, bet ir grybinę veiklą aplinkoje. Tokiais atvejais saugiau rinktis mechaninį šalinimą arba konsultaciją su arboristu, ypač jei šalia yra gyvų medžių šaknų zona.

    Taip pat svarbu laikytis higienos ir saugos: dirbant su organinėmis trąšomis naudokite pirštines, o po darbų kruopščiai nusiplaukite rankas. Jei turite vaikų ar augintinių, kelmo vietą verta laikinai aptverti, kad jie nekontaktuotų su trąšomis.