Tag: Paukščių navigacija

  • Mokslininkai nustatė: jūriniai paukščiai patiria „jet lag“ ir dėl to nukrypsta nuo kurso

    „Jet lag“ – laiko juostų sukeltas biologinio laikrodžio išsiderinimas – pasirodo, nėra vien žmonių problema. Mokslininkai rado įrodymų, kad jį patiria ir jūriniai paukščiai, o tai gali lemti navigacijos klaidas skrydžių metu.

    Tyrėjai, analizuodami didelės apimties GPS duomenis apie paprastųjų kirlikų (Manx shearwater) keliones Šiaurės Atlante, pastebėjo dėsningas krypties paklaidas. Paukščiai, grįždami į perėjimo urvus salose prie Didžiosios Britanijos ir Airijos krantų, kartais skrisdavo ne visai ta kryptimi, kurios būtų galima tikėtis.

    Paaiškinimas susijęs su tuo, kaip paukščiai orientuojasi pagal Saulę. Kad Saulė taptų patikimu „kompasu“, reikia vidinio biologinio laikrodžio, kuris leidžia įvertinti, kaip per dieną kinta Saulės padėtis danguje.

    Tačiau greitai skrendant į rytus ar vakarus, vietinis „saulės laikas“ keičiasi, o paukščio vidinis laikrodis prie to neprisitaiko akimirksniu. Dėl to Saulė atsiduria ne ten, kur paukštis „tikisi“, ir krypties nustatymas tampa šiek tiek klaidingas.

    Saulės kompasas ir vidinis laikrodis

    Mokslininkai aiškina, kad kas 15 ilgumos laipsnių vietinis saulės laikas pasislenka maždaug viena valanda. Tai reiškia, jog ilgesnė kelionė per ilgumas sukuria situaciją, kai paukščio vidinis laikas ima „atsilikti“ nuo vietinės dienos ritmo.

    Tyrėjų teigimu, teoriškai skrydžiai į rytus turėtų sukelti vienos krypties (pagal laikrodžio rodyklę) paklaidas, o skrydžiai į vakarus – priešingos krypties. Būtent tokio pobūdžio dėsningumas ir buvo aptiktas, lyginant realias trajektorijas su prognozėmis, paremtomis vidinio laiko poslinkiu.

    Analizę atlikusi komanda, vadovaujama Patricko Lewino iš Oksfordo universiteto, rėmėsi 20 metų GPS sekimo informacija. Duomenys apėmė 3 688 maitinimosi keliones, kurias atliko 1 045 šios rūšies paukščiai.

    Iš šių įrašų buvo atrinkti 1 837 nenutrūkstamo grįžimo namo skrydžio ruožai, įskaitant 335 atkarpas, kai paukščiai skrido taip, kad sausumos nematė. Tuomet jų realios kryptys buvo lyginamos su tomis, kurių būtų galima tikėtis, jei „Saulės kompasą“ veiktų laikrodžio nesutapimas.

    Rezultatai parodė, kad paukščių paklaidos gerai atitinka „jet lag“ sukelto Saulės kompaso scenarijų. Tyrėjai svarstė ir kitus galimus veiksnius, pavyzdžiui, vėją, Žemės sukimąsi ar magnetinių orientyrų įtaką, tačiau jie taip tiksliai nepaaiškino pastebėto dėsningumo.

    Skaičiuojama, kad kai kuriais atvejais paukščių vidinis laikrodis galėjo atsilikti maždaug valanda, o navigacijos paklaida pasiekdavo apie 15 laipsnių.

    Klaidos išlieka net priartėjus prie kranto

    Viena netikėčiausių išvadų – tai, kad paklaidos išlikdavo net tada, kai paukščiai priartėdavo prie krantų, kurie galėtų tapti aiškiais orientyrais. Logiška būtų manyti, kad matant sausumą paukščiai tiesiog „persijungia“ į kraštovaizdžio navigaciją.

    Vis dėlto GPS trajektorijos rodė ką kita: kai prognozuojama „Saulės kompaso“ paklaida „stumdavo“ paukštį kranto link, jis linkdavo skristi arčiau pakrantės. O kai paklaida „stumdavo“ nuo kranto – paukštis dažniau nuslysdavo toliau į jūrą.

    Tai leidžia manyti, kad paukščiai gali derinti kelis navigacijos šaltinius vienu metu, o ne paprastai atsisakyti vieno iš jų, kai šis tampa mažiau patikimas. Kaip tiksliai šis „informacijos sumaišymas“ vyksta, kol kas nėra aišku.

    Įdomu ir tai, kad ankstesni eksperimentai su paukščiais jau buvo parodę: dirbtinai pakeitus vidinį laikrodį, orientacija gali sutrikti. Naujas aspektas – šį kartą laikrodis nebuvo manipuliuojamas, o paklaidos, panašu, atsirasdavo natūraliai dėl pačių kelionių.

    Ar paukščiai iš tiesų „jaučia“ jet lag?

    Nors duomenys rodo aiškų vidinio laikrodžio ir vietinio saulės laiko nesutapimą, kol kas neatsakyta, ar paukščiai patiria ir į žmonių „jet lag“ panašius pojūčius: miego sutrikimus, pakitusį alkį ar kitus fiziologinius simptomus.

    Tyrėjai svarsto, kad ateityje būtų galima aiškintis, ar tokie pasikartojantys laiko „poslinkiai“ turi įtakos maitinimuisi, perėjimo sėkmei ar bendrai paukščių sveikatai. Kita vertus, supratus, kaip gyvūnai susidoroja su dažnais biologinio laikrodžio nesutapimais, gali atsirasti užuominų ir apie tai, kaip geriau valdyti „jet lag“ žmonėms.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Science“.

  • 15 tūkst. eurų vertės sportinis balandis iš Bulgarijos į Rumuniją parskrido per kiek daugiau nei 3 valandas

    Rumunijoje įvykusiose sportinių balandžių varžybose vienas paukštis išsiskyrė rezultatu, kuris sulaukė dėmesio ne tik tarp balandininkų. 15 tūkst. eurų vertinamas balandis iš starto Bulgarijoje į namus Rumunijoje parskrido įveikęs 243 kilometrus per kiek daugiau nei 3 valandas.

    Tokiose varžybose balandžiai prieš startą registruojami pagal unikalų numerį, o vėliau paleidžiami nustatytoje vietoje ir fiksuojamas jų sugrįžimo laikas. Šįkart lenktynėse dalyvavo 617 paukščių, o rezultatus lėmė greitis, ištvermė ir pasirengimas.

    Paukščius į starto vietą organizatoriai gabena specialiuose narvuose sunkvežimiais, o transportas paprastai būna užplombuojamas, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Paleidus balandžius, šeimininkai nebegali daryti įtakos eigai ir lieka laukti prie balandinių, kol paukščiai sugrįš.

    243 kilometrų distanciją greičiausi balandžiai įveikė skrisdami maždaug 1 230 metrų per minutę greičiu, tai yra apie 74 kilometrai per valandą. Tokie tempai reikalauja ne tik geros fizinės formos, bet ir patikimos orientacijos sistemos, kurią mokslininkai vis dar aktyviai tyrinėja.

    Pasiruošimas varžyboms dažniausiai trunka mėnesius: sportiniai balandžiai treniruojami nuosekliai didinant atstumą, neretai paleidžiant juos už 60–70 kilometrų nuo namų. Jų racionas pritaikomas krūviui, papildomas vitaminais ir aminorūgštimis, o didesnėse balandinėse gali būti laikoma iki 800 paukščių, nors į varžybas paprastai atrenkama tik dalis.

    Sportinių balandžių rinka Europoje seniai peržengė hobio ribas: geriausių paukščių kaina siekia tūkstančius eurų, ypač jei jie turi įrodytą rezultatą arba stiprią kilmę. Skelbiama, kad jaunų balandžių greičio kategorijos lyderiai kartais parduodami už 10 000–15 000 eurų, o susidomėjimas auga ir už Europos ribų, įskaitant Kiniją.

    Prizai taip pat solidūs: atskirose svarbiose varžybų atkarpose pirmos vietos laimėjimas gali būti vertas iki 20 tūkst. eurų, o bendras prizinis fondas, priklausomai nuo varžybų masto ir dalyvių skaičiaus, gali viršyti 30 tūkst. eurų. Europoje stipriausiomis šio sporto valstybėmis tradiciškai laikomos Belgija, Nyderlandai ir Vokietija, o Rumunija pastaraisiais metais taip pat minima tarp šalių, demonstruojančių aukštus rezultatus.

    Sportinių balandžių varžybos skirstomos pagal nuotolį, nes skirtingos distancijos reikalauja nevienodų paukščio savybių. Trumposiose, sprinterinėse rungtyse dažniausiai skrendama maždaug 100–300 kilometrų.

    Vidutinio nuotolio varžybos paprastai apima 300–500 kilometrų, o ilgos distancijos siekia 500–700 kilometrų. Dar sudėtingesnėse kategorijose balandžiai skrenda 700–900 kilometrų, o ekstremaliose rungtyse atstumas gali didėti iki 1 300 kilometrų.

    Mokslininkai balandžių navigaciją aiškina kelių veiksnių deriniu: orientacija pagal Saulę, uoslė ir kraštovaizdžio ženklai laikomi svarbiais, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama biologiniams magnetinio lauko „kompasams“. Tyrimai rodo, kad balandžiai geba jausti Žemės magnetinį lauką, o tai padeda išlaikyti kryptį ir koreguoti maršrutą.

    Taip pat pastebima, kad skrisdami grupėmis paukščiai dažnai orientuojasi stabiliau: patyręs lyderis gali „vesti“ būrį, o maršrutas kinta priklausomai nuo oro sąlygų ir reljefo. Vis dėlto dalis navigacijos mechanizmų tebėra diskusijų objektas, todėl sportinių balandžių pasiekimai ir toliau išlieka įdomūs tiek sporto bendruomenei, tiek mokslui.