CP v2

Tag: Paukščių stebėjimas

  • Mokslininkai nustebino: paukščių stebėjimas po insulto gali padėti atgauti kalbą ir ryšį

    Mokslininkai nustebino: paukščių stebėjimas po insulto gali padėti atgauti kalbą ir ryšį

    JAV Montanos valstijoje mokslininkai ieško netikėto būdo, kaip padėti žmonėms po insulto susigrąžinti prarastus bendravimo įgūdžius. Universiteto komanda pastebi, kad paukščių stebėjimas gali tapti natūralia, mažai streso keliančia veikla, skatinančia kalbėjimą ir socialinį ryšį.

    Po insulto dažnai pasireiškia afazija, kai sutrinka kalbėjimas, kalbos supratimas, skaitymas ar rašymas. Tyrėjų teigimu, su tokiais sunkumais susiduria maždaug trečdalis insultą patyrusių žmonių, o kasdien pasaulyje atsiranda tūkstančiai naujų atvejų, todėl reabilitacijos poreikis nuolat auga.

    „Afazija yra tarsi tapatybės vagystė: žmogaus mąstymas išlieka, bet pasikeičia kalbos funkcija“, – sakė Montanos universiteto tyrėja Catherine Off.

    Montanos universitete vykdomoje intensyvioje afazijos programoje dalyviai paprastai lanko užsiėmimus keturias dienas per savaitę keturias savaites, iš viso sukaupdami apie 80 valandų reabilitacijos. Kiekvienas žmogus poruojamas su apmokytu bendravimo partneriu, dažniausiai kalbos terapijos krypties magistrantu, o veiklas padeda vesti ir paukščių ekologijos specialistai.

    Šio metodo esmė yra perkelti bendravimą iš kabineto į realią aplinką, kur pokalbis gimsta natūraliai. Stebint paukščius galima bendrauti ne vien žodžiais, bet ir gestais, piešiniais, nuotraukomis ar paprastu dėmesio nukreipimu į objektą, todėl žmogus gali išlikti socialiai aktyvus net tada, kai žodžiai dar nepaklūsta.

    „Bendravimas paprastai negerėja, kol žmogus neturi dėl ko norėti bendrauti. Mes išeiname į lauką ir leidžiame bendravimui ateiti per patirtį“, – sakė Catherine Off.

    Tyrėjai šią idėją aprašė mokslo žurnale Frontiers in Bird Science, tačiau pabrėžia, kad kol kas tai ankstyva koncepcija, kuriai dar reikia daugiau klinikinių įrodymų. Vis dėlto akcentuojama, kad tokios veiklos gali būti lengviau pritaikomos skirtingoms žmonių galimybėms, nes pradėti galima nuo paprasčiausio stebėjimo pro langą ar pasivaikščiojimo arti namų.

    Insultų daugėja, o reabilitacija ne visiems pasiekiama

    Insultų našta pasaulyje išlieka viena didžiausių, o prognozės rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais atvejų ir išgyvenančių žmonių skaičius toliau augs. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių reikės ilgalaikės reabilitacijos, orientuotos ne tik į fizinį atsigavimą, bet ir į gyvenimo kokybę.

    Tuo pačiu išlieka didelė nelygybė, kai prevencija, skubi pagalba ir kokybiška reabilitacija priklauso nuo gyvenamosios vietos, pajamų ar paslaugų prieinamumo. Montanos mokslininkai teigia, kad bendruomeninės, mažai kainuojančios veiklos, tokios kaip paukščių stebėjimas, galėtų tapti papildomu keliu tiems, kuriems tradicinė pagalba sunkiau pasiekiama.

    „Paukščiai yra reta sritis, kur įsitraukti galima bet kuriame taške: nuo stebėjimo pro langą iki takų planavimo. Pradėti galima ten, kur esi“, – sakė universiteto paukščių ekologė Victoria Dreitz.

  • Dnipro pastebėtas neįprastas upių paukštis: grobį prieš suėdamas „išmaudo“ vandenyje

    Dnipro mieste pastebėtas neįprastu elgesiu išsiskiriantis paukštis, vadinamas upiniu tilvikiniu. Šis paukštis dažniausiai laikosi prie gėlo vandens telkinių ir neretai grobį prieš suėdamas trumpai pamirko vandenyje.

    Ornitologai aiškina, kad toks elgesys gali turėti kelias priežastis: vanduo padeda nuplauti smėlį ar dumblą, o kartais palengvina kietesnio grobio prarijimą. Nors tai atrodo tarsi „plovimas“, dažniausiai tai praktiškas būdas greičiau ir saugiau suėsti rastą maistą.

    Upinis tilvikas dažnai išduoda save judesiais: jis retai stovi ramiai, linkčioja galva ir ritmiškai judina uodegą. Skrisdamas laikosi žemai virš vandens, o ant sparnų gali matytis šviesesnė išilginė juosta.

    Šie paukščiai renkasi smėlėtus ar akmenuotus upių, ežerų, tvenkinių pakraščius bei ramesnes įlankas. Minta vabzdžiais, vorais, moliuskais ir kirmėlėmis, todėl dažniausiai jų galima išvysti ten, kur seklu ir gausu smulkaus gyvūninio maisto.

    Artėjant prie lizdo, upinis tilvikas gali imituoti sužeidimą: velka „nulūžusį“ sparną ir taip vilioja plėšrūną ar žmogų tolyn nuo jauniklių. Tai plačiai paplitusi pakrančių paukščių gynybinė taktika, padedanti apsaugoti perėjimo vietą.

    Dnipro regione, kaip ir daugelyje Rytų Europos vietovių, šį paukštį dažniausiai galima stebėti nuo pavasario iki rudens. Vėliau jis migruoja žiemoti į pietesnius regionus, įskaitant Pietų Europą ir Afriką.

  • Gen Z metė iššūkį „scrollinimui“: paukščių stebėjimas tapo netikėtu skaitmeniniu detoksu

    Gen Z metė iššūkį „scrollinimui“: paukščių stebėjimas tapo netikėtu skaitmeniniu detoksu

    Nuolatiniai pranešimai, žinučių srautas ir automatinis socialinių tinklų slinkimas vis dažniau baigiasi perdegimu. Dėl to Z karta ieško paprastų būdų atsijungti nuo ekranų, o vienu ryškiausių naujų įpročių tampa paukščių stebėjimas.

    Ši veikla patraukli tuo, kad joje neįmanoma nieko pagreitinti ar prasukti. Norint išgirsti ar pamatyti paukštį, tenka sustoti, nurimti ir stebėti aplinką, todėl trumpas pasivaikščiojimas daugeliui virsta realiu galvos poilsiu.

    Paukščių stebėjimas kartu sugrąžina smalsumą ir tikslo jausmą, nes kiekvienas išėjimas į gamtą turi netikėtumo elementą. Vieną kartą pasitaiko įprastas žvirblis, kitą sykiu pavyksta užfiksuoti retesnę rūšį, kurios ieškota kelias savaites.

    Didelę įtaką šiai bangai daro technologijos, paradoksaliai padedančios mažinti beprasmišką laiką telefone. Populiarėja nemokamos programėlės, tokios kaip „Merlin Bird ID“, kurios pagal įrašytą garsą gali padėti atpažinti paukščio giesmę, o telefonas iš blaškančio įrenginio tampa edukaciniu įrankiu.

    Socialiniuose tinkluose formuojasi ir nauja bendruomenė, o įrašai su grotažyme #BirdTok renka milijonus peržiūrų. Jauni žmonės dalijasi kadrais, garso įrašais, maršrutais ir patarimais, o savaitgaliais vis dažniau renkasi ankstyvus pasivaikščiojimus su žiūronais, o ne naktines pramogas.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad kasdienis kontaktas su gamta ir paukščių balsais gali būti susijęs su geresne savijauta. King’s College London mokslininkų publikuotuose darbuose nurodoma, kad paukščių matymas ar girdėjimas siejamas su nuotaikos pagerėjimu, kuris kai kuriems žmonėms gali išlikti kelias valandas.

    Todėl paukščių stebėjimas šiandien vis dažniau suvokiamas ne kaip nišinis hobis, o kaip paprastas, beveik nieko nekainuojantis būdas lėtinti tempą. Daugeliui tai tampa praktišku kasdieniu ritualu, padedančiu susigrąžinti dėmesį ir sumažinti skaitmeninį triukšmą.

  • Paukščių stebėjimas – naujas kelionių hitas: 10 krypčių, kur retus sparnuočius pamatysite arčiausiai

    Paukščių stebėjimas, dar vadinamas berduočingu, iš nišinio pomėgio tampa sparčiai augančia kelionių kryptimi. Turizmo rinka vis dažniau siūlo išvykas, kuriose dera patogus poilsis, vietos gidai ir reali galimybė pamatyti retas rūšis jų natūraliose buveinėse.

    Šią bangą kelia ne tik gamtos fotografijos populiarėjimas, bet ir didesnis dėmesys tvarumui: keliautojai ieško mažiau invazinių pramogų, kurios palieka mažesnį pėdsaką. Dėl to daugėja viešbučių ir ekologiškų namelių, įsikūrusių šalia paukščių migracijos kelių, pelkių ar atogrąžų miškų.

    Šri Lankoje paukščių stebėtojai dažniausiai renkasi Vilpatų, Sinharadžos ir Jalą, kur be kitų gyvūnų aptinkama ir daugybė endeminių paukščių. Šalies biologinė įvairovė patogi keliautojams, nes skirtingos buveinės pasiekiamos palyginti greitai.

    Malaizijos Langkavis patenka į svarbius Rytų Azijos migracijos maršrutus, todėl vienoje vietoje galima pamatyti tiek vietinių, tiek migruojančių rūšių. Fotografams tai patrauklu dėl geros infrastruktūros ir dažnų stebėjimų net netoli gyvenviečių.

    Kenijoje paukščių įvairovė įspūdinga ne tik dėl Masai Maros, bet ir aplink Kenijos kalną esančių buveinių. Šalyje minimas daugiau nei 1 000 paukščių rūšių skaičius, tad net trumpa kelionė gali tapti sėkminga tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems stebėtojams.

    Indijoje Bandhavgarho nacionalinis parkas siejamas su dideliu paukščių rūšių skaičiumi ir organizuojamomis gidų išvykomis. Tokiose vietose keliautojams dažnai siūloma mokytis atpažinti paukščius pagal balsus, o tai tampa savotiška edukacine patirtimi.

    Madagaskare vienas ryškiausių traukos taškų – gerai išsilaikiusios saugomos teritorijos, kuriose gausu endemikų. Keliautojus čia vilioja galimybė pamatyti rūšis, kurių nėra niekur kitur, o maršrutai dažnai derinami su vietos gamtos gidais.

    Škotijos Aukštikalnėse, pavyzdžiui, netoli Spyn Bridžo, paukščių stebėjimas siejamas su dramatiškais kalnų peizažais. Čia dažniau ieškoma plėšriųjų paukščių ir šiaurinių rūšių, o patirtis skiriasi nuo tropikų, bet būtent tuo ir vilioja.

    Kosta Rikoje debesų miškai ir drėgnosios džiunglės laikomos vienomis turtingiausių teritorijų paukščių įvairove. Tokiose vietose keliautojai dažnai tikisi pamatyti ryškių rūšių, o stebėjimai neretai vyksta anksti ryte, kai paukščiai aktyviausi.

    Vietname, ypač centrinėse provincijose, paukščių stebėjimas populiarėja dėl didelio rūšių skaičiaus ir endemikų. Kryptis patogi tiems, kurie nori Azijos gamtos, bet kartu vertina augantį paslaugų pasirinkimą.

    Mauricijuje saugomos teritorijos išsiskiria retais vietiniais paukščiais ir migracijos sezonų dinamika. O Filipinuose Palavanas dažnai įvardijamas kaip viena geriausių vietų šalyje tiems, kurie ieško endeminių rūšių ir nori keliauti lėtesniu tempu.

    Ekvadore paukščių stebėtojai dažnai taikosi į Čoko Andų regioną ir Galapagų salas. Šalis laikoma viena turtingiausių pasaulyje pagal paukščių rūšių gausą, todėl net trumpas maršrutas gali suteikti itin įvairių stebėjimų.

    Augantis berduočingo populiarumas rodo platesnę tendenciją: kelionė vis dažniau planuojama ne vien dėl miesto ar paplūdimio, o dėl konkrečios gamtos patirties. Tokioms išvykoms svarbu pasiruošti sezonams, pasirinkti gidus ir gerbti buveines, kad stebėjimas netaptų trikdymu.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas europinis suopis: paukštis, kurį pamatyti itin sunku

    Prie Černobylio atominės elektrinės esančiame Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate gamtininkai užfiksavo europinį suopį, dar vadinamą paprastuoju suopiu. Šis naktinis paukštis garsėja išskirtine maskuote, todėl net patyrusiems stebėtojams jį pastebėti gamtoje būna sudėtinga.

    Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose paukštis beveik susilieja su medžio šaka ir žieve. Paukštį išduoda tik menkiausias judesys ar trumpam prasimerkusios akys, o kitu metu jis atrodo kaip natūrali šakos dalis.

    „Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog šaka: atšakos, gumbai, kerpės. Tačiau vos girdimas šnarėjimas ir nepastebimas judesys išduoda meistriškai pasislėpusį paukštį“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Skirtingai nei daugelis kitų paukščių, europinis suopis dažniausiai nesėdi skersai šakos, o įsitaiso išilgai jos. Margas pilkai rusvas plunksnų raštas imituoja žievės faktūrą, todėl paukštis tampa beveik nematomas ir plėšrūnams, ir žmonėms.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suopį dažniau galima išgirsti nei pamatyti. Jo balsas – monotoniškas, vibruojantis dūzgimas, primenantis variklio burzgimą ar tolimą motorolerio garsą, gali sklisti dideliu atstumu, ypač sutemus.

    Tokie stebėjimai Černobylio rezervate nuolat primena, kad ši uždara teritorija tapo svarbia buveine įvairioms rūšims. Mažesnis žmonių trikdymas ir dideli natūralios aplinkos plotai sudaro sąlygas fiksuoti ne tik retus augalus, bet ir slapukaujančius paukščius, kurių kasdienėje aplinkoje beveik nepavyksta pamatyti.

  • Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Lietuvos ornitologų draugija šiais metais atliko stebėseną keliose urbanizuotose Vilniaus vietose ir fiksavo net 81 paukščių rūšį. Rezultatai rodo, kad net tankiai apstatytame, fragmentuotame mieste išlieka svarbios buveinės, kuriose paukščiai randa maisto ir perėjimo vietų.

    Tyrime pabrėžiama, kad didžiausią miesto paukščių dalį sudaro miškų ir želdynų rūšys. Prie to prisideda parkai, upių slėniai, šlaitai ir brandesni medynai, o ypač teritorijos, kuriose išlaikoma natūralesnė augalija ir mažiau trikdoma perėjimo metu.

    Dažniausiai fiksuoti Vilniaus paukščiai

    Tarp dažniausiai užfiksuotų rūšių išsiskyrė pilkoji varna, didžioji zylė ir karklažvirblis. Taip pat dažnai registruoti juodasis čiurlys, paprastasis varnėnas, naminis žvirblis ir uolinis karvelis.

    Į dažniausiai matomų dešimtuką pateko ir dūminė bei paprastoji raudonuodegė, taip pat paprastasis kikilis. Specialistai atkreipia dėmesį, kad šios rūšys gerai prisitaikiusios prie žmogaus kaimynystės ir įvairių miesto želdynų.

    Kur mieste jų pamatyti daugiau?

    Pavilnių regioniniame parke, keliaujant palei Vilnios upę, dažniau pastebimos su vandens telkiniais susijusios rūšys, taip pat miško paukščiai. Čia tikėtina išvysti antis ir kirus, o tarp medžių ir pakrančių šlaitų dažniau girdimi geniai bei kiti želdynams būdingi paukščiai.

    Kalvų šlaituose ir miškingesnėse vietose dažniau sutinkamos zylės, bukučiai, kėkštai, šarkos ir sniegenos. Tuo metu miškuose daugiau šansų išgirsti pečialindas bei pamatyti įvairių rūšių genius, ypač ten, kur paliekama daugiau drevėtų ar senesnių medžių.

    Verkių regioniniame parke įrengtas paukščių stebėjimo takas, padedantis lengviau planuoti maršrutą ir pasirinkti tinkamas vietas stebėjimui. Tokiose teritorijose ypač pasiteisina ramus, lėtas ėjimas ir sustojimai klausytis, nes daugelį rūšių pirmiausia išduoda balsai.

    Edukacija su ornitologu Verkiuose

    Birželio 6 dieną 10 valandą Verkių dvaro sodybos teritorijoje planuojama gamtinė edukacija su ornitologu Gediminu Petkumi. Renginio metu dalyviai kviečiami sužinoti, kokios rūšys tuo metu aktyviausios, kaip atpažinti paukščius pagal giesmes ir kokios miesto gamtos vietos svarbiausios biologinei įvairovei.

    Organizatoriai nurodo, kad renginys nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija. Taip pat primenama, kad stebint paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti perinčių rūšių, ypač jautriu pavasario ir vasaros pradžios laikotarpiu.

    Nuotraukų autorė – gamtos fotografė Irena Ševcova.

  • Jastarnijoje pastebėta iberinė pečialinda: retas paukštis prie Baltijos sukėlė ornitologų sujudimą

    Jastarnijoje pastebėta iberinė pečialinda: retas paukštis prie Baltijos sukėlė ornitologų sujudimą

    Retas svečias prie Baltijos

    Lenkijos pajūrio miestelyje Jastarnijoje stebėtojai užfiksavo iberinę pečialindą (Phylloscopus ibericus) – smulkų giesmininką, kuris šioje Europos dalyje pasirodo itin retai. Žinia greitai pasklido tarp ornitologų ir paukščių stebėtojų, nes tai laikoma vienu įdomesnių pastarojo meto radinių prie Baltijos.

    Stebėjimą pavyko patvirtinti ne vien trumpu pamatymu: padarytos nuotraukos ir įrašytas paukščio balsas. Tokia dokumentacija ypač svarbi, nes ši rūšis išvaizda labai panaši į giminingas pečialindas, o patikimiausias atpažinimo požymis dažnai būna būtent giesmė.

    Kodėl atpažinti sunku?

    Iberinė pečialinda ilgą laiką buvo laikoma miškinės pečialindos artima forma, o rūšių atskyrimas sustiprėjo atsiradus detalesniems genetiniams tyrimams ir sistemingai analizuojant balsus. Praktikoje tai reiškia, kad net patyrusiems stebėtojams vien plunksnų atspalvio ar kūno proporcijų dažnai nepakanka.

    Paukštis paprastai siekia apie 10–11 centimetrų, sveria vos kelis gramus, jo plunksnos dažnai apibūdinamos kaip gelsvai alyvuotos, su šviesesne pilvo puse ir nežymia šviesesne „antakio“ juosta. Tačiau šie požymiai persidengia su kitomis panašiomis rūšimis, todėl garso įrašas tampa lemiamu argumentu.

    Kaip jis galėjo atsidurti Lenkijoje?

    Pagrindinis iberinės pečialindos perėjimo arealas siejamas su Pirėnų pusiasaliu ir dalimi Vakarų Europos, todėl iki Baltijos – šimtai, o kartais ir daugiau nei tūkstantis kilometrų. Vis dėlto pavieniai individai gali nuklysti migracijų metu, ypač kai paukščius paveikia vėjai, oro frontai ar navigacijos „klaidos“.

    Ornitologai atkreipia dėmesį ir į kitą veiksnį: tokie radiniai fiksuojami dažniau ne vien dėl gamtos pokyčių, bet ir dėl to, kad stipriai išaugo stebėtojų bendruomenė bei techninės galimybės. Šiuolaikiniai fotoaparatai ir lengvai prieinami garso įrašymo įrenginiai leidžia patikimai dokumentuoti rūšis, kurios anksčiau galėjo būti praleistos arba supainiotos.

    Nors vienas užfiksuotas individas nereiškia, kad rūšis taps reguliari Lenkijos fauna, toks patvirtinimas turi mokslinę vertę. Jis prisideda prie žinių apie migracijų maršrutus, nuklydimų dažnį ir padeda tiksliau vertinti, kaip kinta rūšių paplitimas Europoje.