Tag: Paukščių stebėjimas

  • Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Lietuvos ornitologų draugija šiais metais atliko stebėseną keliose urbanizuotose Vilniaus vietose ir fiksavo net 81 paukščių rūšį. Rezultatai rodo, kad net tankiai apstatytame, fragmentuotame mieste išlieka svarbios buveinės, kuriose paukščiai randa maisto ir perėjimo vietų.

    Tyrime pabrėžiama, kad didžiausią miesto paukščių dalį sudaro miškų ir želdynų rūšys. Prie to prisideda parkai, upių slėniai, šlaitai ir brandesni medynai, o ypač teritorijos, kuriose išlaikoma natūralesnė augalija ir mažiau trikdoma perėjimo metu.

    Dažniausiai fiksuoti Vilniaus paukščiai

    Tarp dažniausiai užfiksuotų rūšių išsiskyrė pilkoji varna, didžioji zylė ir karklažvirblis. Taip pat dažnai registruoti juodasis čiurlys, paprastasis varnėnas, naminis žvirblis ir uolinis karvelis.

    Į dažniausiai matomų dešimtuką pateko ir dūminė bei paprastoji raudonuodegė, taip pat paprastasis kikilis. Specialistai atkreipia dėmesį, kad šios rūšys gerai prisitaikiusios prie žmogaus kaimynystės ir įvairių miesto želdynų.

    Kur mieste jų pamatyti daugiau?

    Pavilnių regioniniame parke, keliaujant palei Vilnios upę, dažniau pastebimos su vandens telkiniais susijusios rūšys, taip pat miško paukščiai. Čia tikėtina išvysti antis ir kirus, o tarp medžių ir pakrančių šlaitų dažniau girdimi geniai bei kiti želdynams būdingi paukščiai.

    Kalvų šlaituose ir miškingesnėse vietose dažniau sutinkamos zylės, bukučiai, kėkštai, šarkos ir sniegenos. Tuo metu miškuose daugiau šansų išgirsti pečialindas bei pamatyti įvairių rūšių genius, ypač ten, kur paliekama daugiau drevėtų ar senesnių medžių.

    Verkių regioniniame parke įrengtas paukščių stebėjimo takas, padedantis lengviau planuoti maršrutą ir pasirinkti tinkamas vietas stebėjimui. Tokiose teritorijose ypač pasiteisina ramus, lėtas ėjimas ir sustojimai klausytis, nes daugelį rūšių pirmiausia išduoda balsai.

    Edukacija su ornitologu Verkiuose

    Birželio 6 dieną 10 valandą Verkių dvaro sodybos teritorijoje planuojama gamtinė edukacija su ornitologu Gediminu Petkumi. Renginio metu dalyviai kviečiami sužinoti, kokios rūšys tuo metu aktyviausios, kaip atpažinti paukščius pagal giesmes ir kokios miesto gamtos vietos svarbiausios biologinei įvairovei.

    Organizatoriai nurodo, kad renginys nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija. Taip pat primenama, kad stebint paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti perinčių rūšių, ypač jautriu pavasario ir vasaros pradžios laikotarpiu.

    Nuotraukų autorė – gamtos fotografė Irena Ševcova.

  • Jastarnijoje pastebėta iberinė pečialinda: retas paukštis prie Baltijos sukėlė ornitologų sujudimą

    Jastarnijoje pastebėta iberinė pečialinda: retas paukštis prie Baltijos sukėlė ornitologų sujudimą

    Retas svečias prie Baltijos

    Lenkijos pajūrio miestelyje Jastarnijoje stebėtojai užfiksavo iberinę pečialindą (Phylloscopus ibericus) – smulkų giesmininką, kuris šioje Europos dalyje pasirodo itin retai. Žinia greitai pasklido tarp ornitologų ir paukščių stebėtojų, nes tai laikoma vienu įdomesnių pastarojo meto radinių prie Baltijos.

    Stebėjimą pavyko patvirtinti ne vien trumpu pamatymu: padarytos nuotraukos ir įrašytas paukščio balsas. Tokia dokumentacija ypač svarbi, nes ši rūšis išvaizda labai panaši į giminingas pečialindas, o patikimiausias atpažinimo požymis dažnai būna būtent giesmė.

    Kodėl atpažinti sunku?

    Iberinė pečialinda ilgą laiką buvo laikoma miškinės pečialindos artima forma, o rūšių atskyrimas sustiprėjo atsiradus detalesniems genetiniams tyrimams ir sistemingai analizuojant balsus. Praktikoje tai reiškia, kad net patyrusiems stebėtojams vien plunksnų atspalvio ar kūno proporcijų dažnai nepakanka.

    Paukštis paprastai siekia apie 10–11 centimetrų, sveria vos kelis gramus, jo plunksnos dažnai apibūdinamos kaip gelsvai alyvuotos, su šviesesne pilvo puse ir nežymia šviesesne „antakio“ juosta. Tačiau šie požymiai persidengia su kitomis panašiomis rūšimis, todėl garso įrašas tampa lemiamu argumentu.

    Kaip jis galėjo atsidurti Lenkijoje?

    Pagrindinis iberinės pečialindos perėjimo arealas siejamas su Pirėnų pusiasaliu ir dalimi Vakarų Europos, todėl iki Baltijos – šimtai, o kartais ir daugiau nei tūkstantis kilometrų. Vis dėlto pavieniai individai gali nuklysti migracijų metu, ypač kai paukščius paveikia vėjai, oro frontai ar navigacijos „klaidos“.

    Ornitologai atkreipia dėmesį ir į kitą veiksnį: tokie radiniai fiksuojami dažniau ne vien dėl gamtos pokyčių, bet ir dėl to, kad stipriai išaugo stebėtojų bendruomenė bei techninės galimybės. Šiuolaikiniai fotoaparatai ir lengvai prieinami garso įrašymo įrenginiai leidžia patikimai dokumentuoti rūšis, kurios anksčiau galėjo būti praleistos arba supainiotos.

    Nors vienas užfiksuotas individas nereiškia, kad rūšis taps reguliari Lenkijos fauna, toks patvirtinimas turi mokslinę vertę. Jis prisideda prie žinių apie migracijų maršrutus, nuklydimų dažnį ir padeda tiksliau vertinti, kaip kinta rūšių paplitimas Europoje.