Tag: Paukščių Takas

  • Mįslingas kosminis šaltinis siuntė radijo pliūpsnius kas 62 minutes – ir staiga nutilo

    Mįslingas kosminis šaltinis siuntė radijo pliūpsnius kas 62 minutes – ir staiga nutilo

    Dar 2002 metų rugsėjį Paukščių Tako centre užfiksuotas keistas reiškinys astronomams paliko daugiau klausimų nei atsakymų: nežinomas šaltinis „iššovė“ penkis galingus radijo bangų pliūpsnius, o tada staiga nutilo.

    Signalai kartojosi itin tiksliai – kas 77 minutes, tačiau po trumpo aktyvumo periodo objektas nebebuvo aptiktas. Astronomas Scottas Hymanas iš Sweet Briar College daugelį metų bandė rasti daugiau panašių atvejų, bet ilgą laiką be rezultatų.

    Praėjus maždaug dviem dešimtmečiams, naršant archyvinius duomenis, mįslė pasikartojo: tas pats šaltinis vėl pradėjo siųsti radijo pliūpsnius, tik jau kas 62,2 minutes. Ir vėl – po kurio laiko stojo tyla.

    Naujausias aptikimas sustiprino susidomėjimą vadinamaisiais ilgaperiodžiais radijo šaltiniais (angl. long-period transients, LPT) – palyginti neseniai išskirta reiškinių klase, kai ryškūs radijo blyksniai kartojasi su ilgomis pauzėmis.

    Kas yra ilgaperiodžiai radijo šaltiniai

    LPT – tai dar neidentifikuoti kosminiai objektai, periodiškai skleidžiantys ryškius radijo impulsus, tačiau jų „taktas“ neįprastai lėtas: tarp blyksnių gali praeiti ne sekundės ar minutės, o net valandos.

    Ši kategorija tapo aiškesnė tik pastaraisiais metais. Nuo 2018 metais stebėto, o 2022 metais plačiai pristatyto objekto GLEAM-X J1627-5235, radijo dangaus apžvalgose Paukščių Take aptikta apie tuziną panašių „mįslingų pulsatorių“, tarp jų – ir anksčiau užfiksuotas GCRT J1745-3009 atvejis.

    Vis dėlto paaiškinti, kas tiksliai sukelia tokius signalus, kol kas sudėtinga. Žinomos „mirusių“ žvaigždžių liekanos gali pulsuoti periodiškai, tačiau nė viena klasė kol kas patogiai nepaaiškina visų LPT elgsenos požymių.

    Pagrindiniai „kandidatai“: neutroninės žvaigždės ir baltosios nykštukės

    Tarp svarbiausių hipotezių minimi trys variantai: pulsarai ir magnetarai (tai neutroninės žvaigždės, kurių radijo spinduliuotę lemia skirtingi mechanizmai), taip pat baltosios nykštukės, galinčios generuoti radijo signalus sąveikaudamos su porininke.

    Pulsarai paprastai sukasi labai greitai ir tarsi „švyturio“ spinduliu šluoja erdvę radijo spinduliuotės pluoštu. Magnetarai – itin stiprų magnetinį lauką turintys giminaičiai, galintys sukelti galingus spinduliuotės proveržius.

    Tačiau LPT atveju tempas atrodo per lėtas neutroninių žvaigždžių standartais: esant tokiam „lėtam“ periodui, įprasti pulsarai teoriškai turėtų sunkiau sukurti sąlygas radijo spinduliuotei apskritai atsirasti.

    Baltosios nykštukės šiuo požiūriu atrodo patrauklesnės, nes gali suktis lėčiau, o sąveika su porininke kartais siejama su stipriais radijo signalais. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi LPT yra baltosios nykštukės – jų periodai, poliarizacija ir impulsų raštai gali rodyti skirtingus fizinius mechanizmus.

    2022-ųjų signalas: du impulsai ir skirtinga poliarizacija

    2022 metais, analizuojant MeerKAT radioteleskopo archyvinius stebėjimus, aptiktas kandidatas, turėjęs pulsarui būdingų bruožų, tačiau „pulsai“ kartojosi kas daug minučių ir, panašu, reguliariai.

    Ieškodami patvirtinimo, tyrėjai rado, kad tą pačią dangaus sritį tą pačią dieną 10 valandų stebėjo ir ASKAP radioteleskopas. Šie duomenys patvirtino maždaug 62 minučių periodą ir leido suprasti, kad tai – LPT objektas, pavadintas LPT J1555−5631, rašo „ScienceAlert“.

    Dar įdomiau tai, kad per kiekvieną 62,2 minutės ciklą objektas skleidė ne vieną, o du aiškius impulsus – vienas buvo ilgesnis, kitas trumpesnis, tačiau abu pasiekė panašų ryškumo piką.

    Du impulsai taip pat pasižymėjo priešinga apskritimine poliarizacija: vienu atveju radijo bangų „sukimasis“ buvo viena kryptimi, kitu – priešinga. Tyrėjų teigimu, tai leidžia manyti, kad spinduliuotė kyla iš sričių prie abiejų magnetinių polių, o objekto sukimasis ir magnetinė ašis gali būti beveik statmenos.

    Vis dėlto impulsai nėra tobulai „simetriški“: vietoj tikėtinos 180 laipsnių atskirties jie pasirodė esantys maždaug 165,4 laipsnio atstumu. Tai, pasak S. Hymano, gali būti užuomina apie sudėtingesnę magnetinio lauko struktūrą nei paprastas dipolinis modelis.

    Kita didelė mįslė lieka ne mažiau intriguojanti: kodėl LPT gali „dirbti“ tarsi laikrodis ir staiga pereiti į tylą, o vėliau – kartais – vėl atsinaujinti. LPT J1555−5631 kol kas pakartotinai neužfiksuotas, tačiau GCRT J1745-3009 yra rodęs pasikartojantį aktyvumą, kaip ir dar du panašūs šaltiniai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal“.

  • Ieškodami ateivių signalų Paukščių Take mokslininkai aptiko mįslingą pulsaro kandidatą

    Programa „Breakthrough Listen“, skirta ieškoti protingos gyvybės ženklų už Žemės ribų, šįkart užfiksavo visai kitokį, bet ne mažiau intriguojantį signalą. Analizuodami radijo stebėjimų duomenis astronomai aptiko galimą pulsarą – itin greitai besisukančią „negyvą“ žvaigždę – netoli Paukščių Tako centro.

    Signalas pasirodė tik vieną kartą ir pulsavo stebėtinai pastoviu ritmu: kas 8,19 milisekundės, tai yra apie 122 kartus per sekundę. Tačiau vėlesniuose stebėjimuose to paties signalo aptikti nepavyko, todėl kol kas jis laikomas nepatvirtintu kandidatiniu radiniu.

    Kaip rašoma „The Astrophysical Journal“ publikuotame tyrime, signalas išryškėjo peržiūrint daugiau nei 20 valandų duomenų, surinktų 2021–2023 metais. Iš 5 282 kandidatų vienas atrodė išskirtinis – tyrėjai jį praminė BLPSR (angl. „Breakthrough Listen Pulsar“).

    Tokio tipo objektai – milisekundiniai pulsarai – yra neutroninės žvaigždės, kurių masė didesnė nei Saulės, bet suspausta į maždaug miesto dydžio kūną. Kai kurios jų įsisuka iki įspūdingų greičių „pasiskolindamos“ medžiagos iš kaimyninės žvaigždės, tačiau vienkartinis aptikimas kelia klausimų: tai gali būti ir triukšmo svyravimas ar techninis trikdis.

    Signalo paieškos vyko „SETI“ duomenyse

    Kandidatą pavyko aptikti peržiūrint radijo teleskopo „Green Bank“ (Vakarų Virdžinija, JAV) stebėjimus, rinktus vykdant „Breakthrough Listen“ projektą. Nors programa pirmiausia orientuota į galimų technologinių nežemiškos kilmės signalų paiešką, šįkart tyrėjai tikslingai ieškojo pulsarų.

    Vienas iš svarbiausių niuansų – signalas užfiksuotas tik maždaug vienos valandos duomenų atkarpoje ir vėliau nebeatsikartojo. Dalis statistinių patikrų rodė, kad kandidatas gali būti realus, tačiau kitos nebuvo pakankamai įtikinamos, todėl galutinės išvados kol kas nedaromos.

    Kodėl Paukščių Tako centrą tirti taip sudėtinga

    Astronomai tikisi, kad Paukščių Tako centrinėje dalyje turėtų būti nemažai neutroninių žvaigždžių, tačiau realiai aptiktų pulsarų ten – labai mažai. Šis neatitikimas kartais vadinamas „trūkstamų pulsarų problema“.

    Viena galimų priežasčių – milžiniški jonizuotų dujų kiekiai tarp Žemės ir galaktikos centro. Per šią „audringą“ terpę sklindančios radijo bangos išsisklaido: impulsai išsitampo ir jų ritmą tampa sunku atskirti, net jei šaltinis iš tiesų egzistuoja.

    Siekiant sumažinti šį efektą, stebėjimai buvo atliekami palyginti aukštais radijo dažniais – 8–12 gigahercų intervale, kuriame sklaida mažesnė. Tyrėjai iš viso skyrė 11 valandų stebėjimų pačiam vidiniam galaktikos centro regionui, tačiau, nepaisant jautraus tyrimo, rado tik vieną intriguojantį, bet nepatvirtintą kandidatą.

    Pasak autorių, ir toks rezultatas moksliškai svarbus: jis leidžia manyti, kad pulsarus galaktikos centre aptikti gali būti sunkiau, nei rodo modeliai. Tai gali reikšti, jog signalo sklaida ten stipresnė, arba kad sudėtinga aplinka ir orbitos apsunkina patikimą registraciją.

    Kas bus daroma toliau

    Pulsaro kandidatas dar nereiškia patvirtinto atradimo – tam reikės pakartotinių stebėjimų, geriausia keliais skirtingais instrumentais ir per kelias sesijas. Astronomams svarbu įsitikinti, kad periodinis signalas yra realus, stabilus ir atitinka besisukančios neutroninės žvaigždės požymius, o ne instrumentinį artefaktą ar atsitiktinį triukšmą.

    Jei pulsaras būtų patvirtintas, jis papildytų labai nedidelį žinomų pulsarų prie Paukščių Tako centro sąrašą. Tokie objektai mokslininkams ypač vertingi, nes padeda tirti gravitacinę aplinką šalia Sagittarius A* – supermasyvios juodosios skylės Paukščių Tako centre – ir tikrinti bendrosios reliatyvumo teorijos prognozes ekstremaliomis sąlygomis.

    Kol kas vienas aišku: net kai ieškoma vieno tipo reiškinio, dideli jautrūs radijo stebėjimų archyvai gali atnešti netikėtų radinių. Šiuo atveju ateivių paieškai skirti duomenys galbūt atvėrė kelią dar vienai užuominai apie tai, kas slepiasi sudėtingiausiame Paukščių Tako regione.

  • Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Kas yra VT J1906+0849?

    Astronomai pranešė apie neįprastą radijo spinduliuotės šaltinį VT J1906+0849, aptiktą tolimuose Paukščių Tako pakraščiuose, už išorinės spiralės vijos. Objektas, kaip rodo stebėjimai, yra mažiausiai apie 49 000 šviesmečių nuo Žemės ir elgiasi kitaip nei dauguma žinomų radijo „trumpalaikių“ reiškinių.

    Paprastai tokie kosminiai įvykiai kinta nuo milisekundžių iki kelių mėnesių, tačiau šiuo atveju ryškumo pokyčiai tęsiasi dešimtmečių masteliu. Būtent tai ir kelia didžiausią susidomėjimą: mokslininkai mato ilgą, sudėtingą šviesio kreivę, kuriai sunku rasti įprastą paaiškinimą.

    Ryškėjo, blėso ir vėl netikėtai atsigavo

    Šaltinis išryškėjo analizuojant plataus lauko radijo apžvalgų duomenis, ypač Very Large Array Sky Survey (VLASS) stebėjimus. 2017 metais jis buvo užfiksuotas kaip itin ryškus radijo spinduliuotės „trumpalaikis“ šaltinis, nors tokio nuotolio objektams toks ryškumas laikomas neįprastu.

    Archyviniai duomenys rodo, kad 1996 metais toje vietoje nebuvo matyti nieko, tačiau apie 2005 metus situacija ėmė keistis. Stebėjimai tarp 2006 ir 2013 metų fiksavo bendrą ryškėjimą, o apie 2014 metus šaltinis pasiekė ryškumo piką ir vėliau ėmė blėsti.

    Vėlesni papildomi stebėjimai 2019, 2024 ir 2026 metais leido sekti, ar objektas galutinai rimsta. Kurį laiką atrodė, kad taip ir bus, tačiau 2025 metų pabaigoje šaltinis vėl pradėjo ryškėti, tarsi procesas būtų įsijungęs iš naujo.

    Keisčiausia detalė – „bėgiojantis“ spektro pikas

    Radijo astronomijoje svarbu ne vien tai, kiek ryškiai šaltinis šviečia, bet ir kaip jo spinduliuotė pasiskirsčiusi skirtinguose dažniuose. VT J1906+0849 atveju stebėtas spektro pikas per kelerius metus judėjo neįprastai: 2019 metais jis buvo apie 1,9 gigaherco, 2024 metais nuslinko iki maždaug 0,8 gigaherco, o 2026 metais vėl pakilo iki maždaug 2,2 gigaherco.

    Tokie pokyčiai patys savaime nėra neįmanomi, tačiau jie dažniausiai turi aiškią fizikinę logiką. Pavyzdžiui, jei radijo spinduliuotę kuria plečiantis medžiagos debesys, spektro pikas paprastai stabiliai slenka žemyn, nes šaltinis vėsta ir retėja.

    Šiuo atveju tyrėjai praneša radę mažai įrodymų, kad šaltinis reikšmingai plėstųsi. Tai apsunkina paaiškinimą vien tik plečiančia, po sprogimo išmesta medžiaga ir leidžia įtarti sudėtingesnį, nuolat atsinaujinantį mechanizmą.

    Galimi paaiškinimai: nuo sprogimo iki „paslėpto“ akretoriaus

    Mokslininkai svarstė kelis scenarijus. Vienas jų – nova ar panašus sprogimas, tačiau tokiais atvejais paprastai matomi plėtimosi požymiai, o čia jų beveik nematyti, be to, netinka ir laiko skalė.

    Kita galimybė – pulsaro maitinamas ūkas, tačiau stebimas dažnių piko elgesys pasirodė pernelyg chaotiškas, kad lengvai įtilptų į šį modelį. Daugiausia dėmesio sulaukė trečias variantas: kompaktiškas objektas, pavyzdžiui, juodoji skylė ar neutroninė žvaigždė, siurbianti medžiagą iš porininko sistemoje.

    Įdomu tai, kad rentgeno spinduliuotės, kurios dažnai tikimasi iš aktyviai medžiagą ryjančių sistemų, stebėjimuose aiškiai neužfiksuota. Vis dėlto neaptikimas nebūtinai reiškia, kad rentgeno nėra: juos gali slopinti tankus vėjas, dulkės ar medžiagos diskas, paslepiantis ryškiausius požymius.

    Tyrėjai šį elgesį lygina su Paukščių Take gerai žinomu objektu SS 433, kur medžiagos srautai ir čiurkšlės sąveikauja su aplinka, o dalis spinduliuotės gali būti „uždengiama“. Infraraudonųjų spindulių stebėjimai VT J1906+0849 kryptimi taip pat leido įžvelgti dujų judėjimą iki maždaug 2 000 kilometrų per sekundę greičiu, kas atitiktų galingą išmetimą.

    Kol kas tai nėra galutinis identifikavimas, o labiau geriausiai su turimais duomenimis suderinamas paaiškinimas. Astronomai pabrėžia, kad reikės daugiau įvairių bangų ilgių stebėjimų, kad būtų galima patikrinti, ar tai iš tiesų SS 433 tipo sistema, ar visiškai naujos klasės reiškinys.

    „Šis šaltinis parodo, kad plataus lauko radijo apžvalgos gali atskleisti paslėptą Galaktikos akretorių populiaciją, kurią kitais bangų ilgiais atpažinti sunku“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks atradimas išryškina ir bendrą tendenciją: augant radijo apžvalgų apimčiai, jautrumui ir duomenų archyvams, vis dažniau aptinkami ilgalaikiai, lėtai kintantys reiškiniai. Jie anksčiau tiesiog galėjo praslysti pro akis, nes trūko nuoseklių kelių dešimtmečių stebėjimų.

  • Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Astronomai Paukščių Tako centre aptiko žvaigždę S301, kuri artimiausiame priartėjime prie supermasyvios juodosios skylės Šaulys A žaibiškai įsibėgėja iki maždaug 25 000 kilometrų per sekundę. Tai sudaro apie 8,5 proc. šviesos greičio ir yra vienas įspūdingiausių iki šiol stebėtų judėjimų mūsų Galaktikoje.

    Šaulys A yra supermasyvi juodoji skylė Paukščių Tako branduolyje, kurios masė siekia apie 4,3 milijono Saulės masių. Nors pati juodoji skylė šviesos neskleidžia, jos gravitacija „išduodama“ stebint aplink skriejančias žvaigždes ir jų orbitų pokyčius.

    Naujausiame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature“, nurodoma, kad S301 aplink Šaulį A apsisuka per maždaug 8,7 metų. Skriedama labai ištęsta orbita ji priartėja maždaug iki atstumo, panašaus į Saturno ir Saulės nuotolį, o tada akimirksniu pasiekia maksimalų greitį.

    Proga pamatuoti juodosios skylės sukimąsi

    S301 svarbi ne vien dėl rekordinio greičio. Kuo arčiau žvaigždė priartėja prie juodosios skylės, tuo aiškiau galima užfiksuoti subtilius bendrosios reliatyvumo teorijos efektus, atsirandančius itin stipriame gravitaciniame lauke.

    Vienas jų yra vadinamasis erdvėlaikio „tempimas“, dar žinomas kaip Lense’o–Thirringo efektas. Jei juodoji skylė sukasi, ji tarsi „suka“ ir aplinkinį erdvėlaikį, o tai turėtų nežymiai pakeisti S301 orbitą, lyginant su skaičiavimais, kurie sukimąsi ignoruoja.

    „Galaktikos centras yra tarsi nuotolinė laboratorija, o žvaigždės joje atlieka matavimo zondų vaidmenį“, – sakė astrofizikas Felixas Mangas iš Maxo Plancko nežemiškos fizikos instituto, priklausantis GRAVITY+ bendradarbiavimui.

    „Kuo arčiau žvaigždė praskrieja pro Šaulį A, tuo tiksliau galime įvertinti, kaip sukimasis iškreipia erdvėlaikį. Turėti tokį zondą yra išties įspūdinga“, – pridūrė jis.

    Einšteino teorija ir „beplaukiškumo“ testas

    Paukščių Tako centre jau anksčiau itin vertinga „matavimo priemone“ tapo žvaigždė S2, kurios 16 metų orbita leido patikrinti gravitacinio raudonojo poslinkio ir Švarcšildo precesijos efektus. S301 priartėja dar smarkiau, todėl mokslininkai tikisi pasiekti naują tikslumo lygį.

    Tokie stebėjimai padeda artėti prie vieno sudėtingiausių uždavinių: patikimai nustatyti Šaulio A sukimąsi. Ilgesnėje perspektyvoje tai atvertų kelią tikrinti ir vadinamąją juodųjų skylių „beplaukiškumo“ idėją, pagal kurią neįkrautos juodosios skylės gravitacinį lauką pilnai apibrėžia masė ir sukimasis.

    Vien sukimąsi išmatuoti nepakanka, tačiau ilgainiui, kaupiant daugiau tikslių orbitos duomenų, būtų galima įvertinti ir kitą parametrą, siejamą su juodosios skylės masės pasiskirstymu bei sukimosi poveikiu. Jei stebėjimai sutaptų su bendrosios reliatyvumo teorijos prognozėmis, tai būtų dar vienas rimtas Einšteino teorijos išbandymas ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl teks palaukti iki 2031 metų

    Mokslininkai pabrėžia, kad stipriausias sukimąsi atskleidžiantis signalas pasireiškia žvaigždei esant arčiausiai juodosios skylės. S301 kitą kartą pericentrą, tai yra artimiausią tašką orbitoje, turėtų pasiekti 2031 metų pabaigoje.

    Tyrimus tęsia GRAVITY+ komanda, o papildomą impulsą žada Europos pietų observatorijos itin didelio teleskopo naujos kartos prietaisai, tarp jų ir „MICADO“. Tikimasi, kad jie leis dar tiksliau atkurti žvaigždės judėjimą trimatėje erdvėje ir sumažinti paklaidą, kuri iki šiol ribojo galimybę patikimai „pagauti“ sukimąsi.

    Be to, pati S301 orbita kelia klausimų apie jos kilmę: labai ištęstas kelias gali rodyti, kad žvaigždė anksčiau buvo dvinarėje sistemoje, kurią juodoji skylė „išardė“, vieną narį pagaudama į artimą orbitą, o kitą išsviesdama didžiuliu greičiu. Tokį scenarijų patvirtintų, jei ateityje būtų aptiktas iš Galaktikos centro tolstantis buvęs „poražvaigždės“ partneris.

    Astronomai neatmeta, kad Paukščių Tako centre gali slėptis ir daugiau panašių greituolių. Kiekviena nauja tokia žvaigždė didintų šansus greičiau ir tiksliau nustatyti Šaulio A savybes, kurios yra esminės norint suprasti, kaip elgiasi gravitacija pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

  • Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mįslė išspręsta: mokslininkai perskaičiavo Saulę ir rado net 55 proc. daugiau sidabro

    Mokslininkai skelbia, kad Saulėje gali būti gerokai daugiau sidabro, nei manyta iki šiol – nauji skaičiavimai rodo apie 55 proc. didesnę šio elemento gausą. Taip priartėjama prie atsakymo į seną klausimą, kodėl kai kuriuose senoviniuose meteorituose sidabro aptinkama daugiau nei Saulės sudėtyje.

    Problema ilgą laiką atrodė paradoksali: meteoritai ir Saulė susiformavo iš tos pačios dujų bei dulkių sankaupos maždaug prieš 4,6 milijardo metų. Jei pradinė medžiaga buvo panaši, logiška tikėtis artimų cheminių „parašų“, tačiau sidabro skaičiai ilgai nesutapo.

    Komanda, kurios rezultatai publikuoti žurnale „Astronomy & Astrophysics“, sidabro kiekį įvertino iš naujo, analizuodama Saulės šviesos spektrą. Būtent pagal tai, kaip tam tikro ilgio bangas sugeria atomai Saulės atmosferoje, astronomai sprendžia, kokių elementų ir kiek jų yra žvaigždėje.

    Esminis pokytis – gerokai tikslesnis Saulės atmosferos modeliavimas, paremtas detalesniu, trimatį vaizdą atkuriančiu skaičiavimu ir didelės skaičiavimo galios resursais. Tokie modeliai leidžia tiksliau aprašyti, kaip sidabro atomai sukuria spektrines linijas ir kaip jos kinta priklausomai nuo temperatūros, slėgio bei judėjimo Saulės sluoksniuose.

    „Naudodami naują modelį galėjome tiksliau interpretuoti spektrines linijas, pagal kurias nustatoma sidabro gausa Saulėje“, – sakė Upsalos universiteto astrofizikė Sema Caliskan.

    Padidintas įvertis beveik sulygina Saulės sidabro kiekį su to paties amžiaus meteoritų duomenimis, kuriuos galima patikrinti tiesiogiai laboratorijose. Tai svarbu ne tik dėl vieno elemento: Saulės cheminė sudėtis astronomijoje veikia kaip atskaitos taškas, pagal kurį lyginamos kitos žvaigždės, planetų sistemų formavimosi aplinkos ir Paukščių Tako cheminė raida.

    Sidabras priklauso sunkesniems elementams, kurių kilmė siejama su sudėtingais branduolinės sintezės ir neutronų gaudymo procesais žvaigždžių evoliucijos pabaigoje. Todėl tiksliau žinant jo gausą, lengviau tikrinti, kaip per kosminį laiką buvo kuriami ir pasiskirstė sunkieji elementai, o kartu – geriau suprasti, kokiomis sąlygomis formavosi įvairaus amžiaus žvaigždės.

    Tyrėjai pabrėžia, kad modelyje dar išlieka neapibrėžtumų: rezultatai jautriausi duomenims apie sidabro sąveiką su vandeniliu, kurio Saulėje daugiausia. Dėl to ateities stebėjimai ir tikslesni laboratoriniai bei teoriniai skaičiavimai turėtų dar labiau sumažinti paklaidą ir patikslinti sidabro „balansą“ Saulėje.

    „Naujos žinios apie Saulės sudėtį svarbios norint suprasti kitas žvaigždes, planetas ir kosminę medžiagą, nes Saulė yra vienas pagrindinių astronomijos atskaitos taškų“, – sakė S. Caliskan.

    Komanda planuoja taikyti patobulintą metodiką ir kitoms žvaigždėms, kad sidabras taptų papildomu „forensiniu“ rodikliu, padedančiu atsekti Paukščių Tako cheminės evoliucijos istoriją. Kuo tiksliau nustatomi elementų kiekiai, tuo patikimesnį vaizdą astronomai susidaro apie Saulės sistemą ir platesnį kosminį kontekstą.

  • Paukščių takas gali slėpti 170 mln. juodųjų skylių: mokslininkai parodė, kur jų ieškoti

    Paukščių takas gali slėpti 170 mln. juodųjų skylių: mokslininkai parodė, kur jų ieškoti

    Juodosios skylės yra vieni slapčiausių Visatos objektų: jos beveik neskleidžia šviesos, todėl dažniausiai lieka nematomos. Astronomai jas patikimiausiai aptinka tik tada, kai jos „maitinasi“ ir įkaitina aplinkines dujas, arba kai išduoda savo trauką aplinkiniams kūnams.

    Dėl to iki šiol nebuvo aišku, kiek Paukščių take gali būti žvaigždinės masės juodųjų skylių, susidariusių po masyvių žvaigždžių žūties. Nauji modeliavimai rodo, kad jų mūsų galaktikoje gali būti apie 170 000 000, nors dauguma jų tebūtų tylūs, praktiškai nepastebimi klajūnai.

    Tyrėjų skaičiavimai paremti Paukščių tako raidos imitavimu per maždaug 13,6 mlrd. metų: įvertinta žvaigždžių formavimosi istorija, jų gyvavimo trukmė, supernovų dažnis ir tikėtina, kiek branduolių turėjo virsti juodosiomis skylėmis. Tokia metodika leidžia daryti prielaidą ne tik apie bendrą skaičių, bet ir apie tai, kur šie objektai turėtų būti pasiskirstę šiandien.

    Modelis rodo, kad ties Saulės atstumu nuo galaktikos centro juodųjų skylių tankis nėra didelis, todėl artimoje kosminėje kaimynystėje jų aptikti būtų sudėtinga. Visgi bendras skaičius milžiniškas, nes Paukščių takas yra didžiulė struktūra, per savo istoriją pagimdžiusi ir „užgesinusi“ daugybę masyvių žvaigždžių.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamiesiems gimimo smūgiams, kuriuos juodoji skylė gali gauti supernovos metu. Jei sprogimas būna nesimetriškas, naujai susiformavęs objektas įgauna papildomą greitį ir gali būti „išspirtas“ tolyn nuo savo gimimo vietos.

    Dėl šių smūgių juodųjų skylių pasiskirstymas turėtų skirtis nuo įprasto žvaigždžių disko. Skaičiavimai leidžia manyti, kad juodųjų skylių „diskas“ gali būti gerokai storesnis už plonąjį žvaigždžių diską: atitinkamai apie 790 parsekų, palyginti su maždaug 306 parsekais, nes dalis objektų pakyla aukščiau galaktikos plokštumos.

    Modeliavimai taip pat numato įdomią tendenciją: lengvesnės juodosios skylės, tikėtina, nuskrenda toliau nuo galaktikos plokštumos. Aiškinama, kad tokiais atvejais supernova išmeta daugiau medžiagos, o atatranka būna stipresnė, tuo tarpu sunkesnės juodosios skylės formuojasi, kai dalis medžiagos „sugrįžta“ atgal ir sumažina smūgio efektą.

    Šios prognozės svarbios ne vien dėl statistikos. Jei būsimi plataus masto dangaus stebėjimai, ypač ieškantys subtilių gravitacinių poveikių ir juodųjų skylių judėjimo pėdsakų, patvirtins numatytą masių ir greičių pasiskirstymą, tai padėtų geriau suprasti pačias supernovas ir juodųjų skylių formavimosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dabartinės juodųjų skylių padėtys ir judėjimas gali išsaugoti jų kilmės „parašą“ ir tapti savotišku Paukščių tako istorijos archyvu. Kitaip tariant, nematoma galaktikos populiacija gali suteikti netikėtai daug informacijos apie tai, kaip Paukščių takas augo ir keitėsi per milijardus metų.

    Darbas paskelbtas kaip išankstinis mokslinis rankraštis ir šiuo metu laukia formalaus recenzavimo. Tai reiškia, kad skaičiai ir detalės dar gali kisti, tačiau pati kryptis aiški: didžioji dalis galaktikos juodųjų skylių tikėtina yra tylios, išsibarsčiusios ir aptinkamos tik netiesioginiais metodais.

  • JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) užfiksavo vandens ir deguonies chemijos junginių pėdsakus itin arti Paukščių Tako centro, kur dominuoja supermasyvi juodoji skylė Sagittarius A*. Astronomams tai netikėta, nes tokioje aplinkoje intensyvi spinduliuotė ir dinaminis chaosas paprastai greitai ardo molekules.

    Stebėjimų dėmesio centre atsidūrė evoliucionavusi, mirštanti žvaigždė IRS 3. Ji yra vėlyvos raidos asimptotinės milžinių šakos žvaigždė, kuri galingais žvaigždiniais vėjais nuolat išmeta savo išorinius sluoksnius ir taip praturtina aplinkinę erdvę dulkėmis bei dujomis.

    JWST vidutinio infraraudonojo spektro matavimai leido aiškiai atskirti silikatinių dulkių požymius ir identifikuoti vandens buvimą dujose. Tokie spektriniai „pirštų atspaudai“ svarbūs todėl, kad jie parodo ne tik tai, kas yra aplink žvaigždę, bet ir kaip ilgai medžiaga gali išlikti nepalankiomis sąlygomis.

    Mokslininkų vertinimu, IRS 3 nuo galaktikos centro nutolusi maždaug 0,55 šviesmečio ir yra apsupta didžiuliu dulkių apvalkalu, nusidriekiančiu iki maždaug 10 000 astronominių vienetų. Žvaigždės vėjų greitis siekia apie 15 kilometrų per sekundę, o judėdama per tankesnę terpę ji sukuria smūginę bangą, padedančią aiškinti matomą struktūrą.

    Modeliavimas leidžia spėti, kad ši žvaigždė galėjo susiformuoti toliau nuo centro ir vėliau migruoti į vidinį regioną. Kai kuriuose scenarijuose jos masė siekia apie šešias Saulės mases, o amžius gali būti apie 72 mln. metų, tai yra palyginti jauna, lyginant su Saulės evoliucijos trukme.

    Didžiausia šio rezultato reikšmė yra platesnė nei viena žvaigždė: jei vanduo ir kitos molekulės gali išgyventi šalia supermasyvios juodosios skylės, vadinasi, galaktikų centrai gali būti chemiškai aktyvesni, nei manyta. Tai svarbu aiškinantis, kaip dulkės ir molekulinė medžiaga maitina naujų žvaigždžių formavimąsi ir kaip bėgant laikui kinta galaktikų branduolių aplinka.

    „Vandens aptikimas ypač jaudina, nes jis rodo, kad molekulinė medžiaga gali išlikti net aplinkoje, kurioje vyrauja intensyvi spinduliuotė“, – sakė ESA mokslininkė Macarena Garcia Marin.

    „Galaktikų centrai yra vienos ekstremaliausių aplinkų, todėl klausimas, ar žvaigždės ten gali toliau praturtinti savo aplinką, yra labai svarbus“, – sakė pagrindinis darbo autorius Florianas Peißkeris.

    Šis tyrimas dar kartą parodo, kodėl JWST laikomas vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio mokslo įrankių: jis leidžia ne tik fotografuoti, bet ir „išskaityti“ cheminę sudėtį ten, kur anksčiau trūko jautrumo ir raiškos. Astronomai tikisi, kad panašūs stebėjimai padės nustatyti, kiek paplitusi tokia cheminė „atsparumo zona“ prie galaktikų centrų ir kaip ji susijusi su dulkių, vandens bei organinių molekulių ciklu Visatoje.

  • Mokslininkai „įgarsino“ žvaigždžių spiečių: kaip iš tiesų skamba Westerlund 2 vaizdas?

    Kosminės observatorijos „Hubble“ komanda pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame žvaigždžių spiečius paverčiamas garsu. Toks metodas vadinamas sonifikacija – kai moksliniai duomenys atvaizduojami ne tik vaizdu, bet ir klausoma forma.

    Šį kartą „įgarsintas“ Westerlund 2 – vienas įspūdingiausių jauname Paukščių Tako žvaigždžių formavimosi regione. Astronomai nurodo, kad spiečiuje gausu labai jaunų žvaigždžių, kurių amžius siekia maždaug 1–2 milijonus metų.

    Westerlund 2 nuo Žemės yra nutolęs apie 20 000 šviesmečių. Tokie objektai mokslininkams svarbūs todėl, kad leidžia stebėti ankstyvas masyvių žvaigždžių gyvenimo fazes ir jų poveikį aplinkinei dujų bei dulkių terpei.

    Sonifikacijoje pritaikyta aiški taisyklė: ryškesnės vaizdo sritys atitinka garsesnį skambesį, o garso aukštis siejamas su vertikalia padėtimi nuotraukoje. Kitaip tariant, viršutinėse kadro vietose esantys šaltiniai skamba aukštesnėmis natomis, o apatinėse – žemesnėmis.

    Tokie projektai naudojami ne vien dėl įspūdžio socialiniuose tinkluose. Duomenų pavertimas garsu vis dažniau taikomas mokslo komunikacijoje ir švietime, o taip pat gali padėti pastebėti struktūras ar dėsningumus, kuriuos vien iš vaizdo atpažinti sunkiau.

  • Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai paskelbė sukūrę iki šiol didžiausią ir detaliausią „paslėptų“ Visatos magnetinių laukų žemėlapį. Šie laukai nematomi plika akimi, tačiau daro įtaką tam, kaip kosmose juda dalelės ir kaip vystosi galaktikos.

    Nors magnetiniai laukai aptinkami visur, nuo Žemės iki tolimiausių kosmoso struktūrų, jų kilmė ir raida vis dar išlieka viena didžiųjų astrofizikos mįslių. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent dėl to tokie dideli duomenų rinkiniai tampa kritiškai svarbūs naujiems atsakymams.

    Kaip pamatyti nematomą?

    Magnetinių laukų tiesiogiai nepamatysime, todėl astronomai remiasi šviesa, atkeliaujančia iš tolimų galaktikų. Keliaudama per įmagnetintą terpę ji patiria poliarizacijos pokyčius, o šį efektą ypač patogu fiksuoti radijo bangų ruože.

    Tokiu principu sudaromas žemėlapis, kuriame kiekvienas taškas atitinka konkretų danguje aptiktą objektą, o jo spinduliuotė „apšviečia“ magnetinę informaciją tarp šaltinio ir mūsų. Kuo daugiau tokių objektų, tuo smulkesnė ir patikimesnė bendro vaizdo struktūra.

    Australijos teleskopas ir milijonai galaktikų

    Naujas žemėlapis sukurtas pasitelkus Australijoje veikiantį ASKAP radijo teleskopą, priklausantį CSIRO infrastruktūrai. Šį teleskopą sudaro 36 lėkštės, kurių kiekviena yra 12 metrų skersmens, todėl sistema gali greitai aprėpti labai didelę dangaus dalį.

    Tyrėjai rėmėsi plataus masto radijo dangaus apžvalgomis, kuriose identifikuota beveik 4 milijonai tolimų galaktikų. Magnetinių laukų analizei atrinkta apie 350 000 šaltinių, kurių duomenys leido sudaryti rekordiškai tankų „magnetinį“ dangaus vaizdą.

    Mokslininkų teigimu, naujoji šaltinių imtis yra beveik dešimt kartų didesnė nei ankstesniuose didžiausiuose panašiuose darbuose, o bendras duomenų kiekis viršija visų iki šiol sukauptų stebėjimų sumą kelis kartus. Dėl to žemėlapis laikomas detaliausiu savo kategorijoje.

    Ką rodo spalvos ir kodėl tai svarbu?

    Žemėlapyje spalvos atspindi kryptį: viena jų rodo magnetinius laukus, nukreiptus į mus, kita – nuo mūsų. Didelė dalis ryškiausių sūkurių ir „burbulų“ struktūrų siejama su Paukščių Tako magnetine aplinka, tačiau smulkesnėse detalėse matyti ir daug tolimesnių sričių pėdsakai.

    Magnetiniai laukai, nors dažnai itin silpni, gali veikti kaip energijos „rezervuarai“ ir keisti, kaip greitai galaktikose formuojasi naujos žvaigždės. Dėl to tikslesni žemėlapiai padeda tikslinti modelius apie galaktikų evoliuciją, kosminių spindulių sklidimą ir medžiagos pasiskirstymą dideliais masteliais.

    Projektas laikomas svarbiu žingsniu ir dėl ateities planų: radijo astronomijoje sparčiai vystomos naujos kartos infrastruktūros, įskaitant SKA observatoriją Pietų Afrikoje ir Australijoje. Tikimasi, kad iki 2030 metų užbaigtos papildomos apžvalgos leis sudaryti dar aštresnį ir dar gilesnį Visatos magnetinių laukų vaizdą.

  • Mįslingi kosminiai radijo pliūpsniai įminti? Astronomai rado raktą Paukščių Take

    Mįslingi kosminiai radijo pliūpsniai įminti? Astronomai rado raktą Paukščių Take

    Pastaraisiais metais astronomus glumina keisti, lėtai pasikartojantys radijo signalai, sklindantys iš skirtingų Paukščių Tako vietų. Jie neatitinka įprastų pulsarų ar kitų žinomų šaltinių ritmo, todėl buvo priskirti ilgaperiodžių radijo transientų klasei.

    Iki šiol užfiksuota maždaug keliolika tokių objektų, tačiau jų kilmė dažnai likdavo neaiški: vieni atrodė susiję su stipriai magnetizuotais baltaisiais nykštukais, kiti rodė požymius, būdingus dvinarėms sistemoms. Nauja analizė leidžia manyti, kad bent dalį šių signalų gali paaiškinti vienas konkretus scenarijus.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Sidnėjaus universiteto astronomo Kovi Rose’o, pranešė identifikavusi šaltinį ASKAP J1745-5051, kuris, jų teigimu, sujungia daug anksčiau matytų požymių. Objektas siejamas su magnetine kataklizmine kintamąja žvaigžde, kai baltasis nykštukas iš kompanionės siurbia medžiagą, o sistema periodiškai „užsidega“ radijo ruože.

    „Ilgaperiodžiai radijo transientai metų metus kėlė galvosūkį astronomams. Dabar parodėme, kad bent vieno tokio signalo šaltinis yra baltasis nykštukas, aktyviai traukiantis medžiagą iš kompanionės žvaigždės“, – sakė Kovi Rose’as.

    Signalai šiame šaltinyje kartojasi kas maždaug 81 minutę, o radijo pliūpsnius lydi ir periodinė rentgeno spinduliuotė. Rentgeno spinduliai, kaip aiškina mokslininkai, kyla tuomet, kai į baltojo nykštuko paviršių magnetiniu lauku nukreipta medžiaga įkaista iki milijonų laipsnių.

    Radijo spinduliuotė, tikėtina, susidaro dėl dalelių pagreitėjimo, kai dvinarėje sistemoje susiduria ir persitvarko stiprūs magnetiniai laukai. Panašus mechanizmas anksčiau buvo siūlytas kitam šios klasės objektui, siejant radijo blyksnius su magnetinių laukų sąveika tarp artimai besisukančių žvaigždžių.

    ASKAP J1745-5051 išskirtinumas tas, kad čia vienu metu matomi keli anksčiau atskirai fiksuoti „dėlionės gabalai“: dvinarė sistema, akrecija, stiprus magnetizmas ir rentgeno emisija kartu su radijo pliūpsniais. Tai leidžia šį šaltinį laikyti savotišku raktu, padėsiančiu tiksliau interpretuoti ir kitus ilgaperiodžius radijo transientus.

    Objekto atstumas nuo Žemės kol kas įvertintas labai plačiai, nes tokios sistemos dėl sudėtingos fizikos ir stebėjimų apribojimų ne visada lengvai „pasiduoda“ tiksliai fotometrinei ir spektrinei distancijai. Vis dėlto surinktų duomenų pakako nustatyti sistemos prigimtį ir susieti radijo bei rentgeno periodiškumą su orbitos trukme.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši sritis sparčiai vystosi: vis jautresni radijo teleskopai ir platesnio lauko apžvalgos leidžia aptikti vis daugiau trumpalaikių ir periodinių reiškinių. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“.