Kas slypi už naftos kainos?
Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas perspėja, kad dabartinės naftos kotiruotės gali neatskleisti tikrųjų sąnaudų, su kuriomis susiduria rinka. Jo vertinimu, dėl geopolitinės įtampos ir ribotų pajėgumų naftos produktams perdirbti „efektyvi“ kaina vartotojams gali prilygti maždaug 130–140 JAV dolerių už barelį.
Ekonomistas akcentuoja, kad riziką didina eskaluojamas konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir galimi sutrikimai viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių – Hormūzo sąsiauryje. Būtent per šį maršrutą keliauja reikšminga dalis pasaulinės naftos ir jos produktų srautų.
Hormūzo sąsiaurio rizika
Krugmanas atkreipia dėmesį, kad ankstesni suvaržymai regione ne visada sukeldavo tokį staigų kainų šuolį, kokio baimintasi. Tai esą lėmė alternatyvūs maršrutai, sumažėję kai kurių šalių pirkimai ir tai, kad valstybės kurį laiką galėjo remtis strateginėmis atsargomis.
Tačiau, jo teigimu, pakartotinis rimtas sutrikimas galėtų būti gerokai skausmingesnis, nes atsargų lygis daug kur jau yra mažesnis, o ilgiau trunkančio tiekimo šoko jos nebesugebėtų amortizuoti. Papildomu neapibrėžtumu išlieka išpuoliai prieš laivybą regione, kurie gali branginti transportavimą ir draudimą.
Ne tik nafta, bet ir perdirbimas
Ekonomistas pabrėžia, kad vartotojai perka ne žalią naftą, o benziną, dyzeliną, reaktyvinius degalus ir kitus produktus, kuriems būtinas rafinavimas. Todėl itin svarbus tampa ne vien žaliavos kiekis, bet ir pasauliniai perdirbimo pajėgumai, kurie, pasak jo, šiuo metu yra įtempti.
Krugmanas aiškina, kad rafinavimo grandinėje išaugęs kainų skirtumas tarp žaliavos ir galutinių produktų reiškia didesnę galutinę kainą vairuotojams ir verslui. Jo logika paprasta: jei perdirbimo „priemoka“ išauga, vartotojui degalai kainuoja taip, tarsi pati nafta būtų žymiai brangesnė, net jei biržos grafike tai atrodo ne taip dramatiškai.
„Svarbiausia tai, kad reali naftos kaina yra didesnė, nei gali atrodyti pagal kotiruotes“, – sakė Paulas Krugmanas.
Ekonomistas priduria, kad brangesnė energija paprastai greitai persiduoda į platesnę infliaciją: kyla logistikos, gamybos ir paslaugų kaštai. Jei kartu didėja ir prekybos apribojimai ar muitai, poveikis vartojimui ir įmonių sąnaudoms gali sustiprėti, o ekonomikos augimo perspektyvos – suprastėti.
Anot Krugmano, tai dar nereiškia neišvengiamos krizės, tačiau rizikų balansas artimiausiu metu gali pablogėti, jei geopolitinė eskalacija tęsis. Tokiu atveju rinkos dėmesys grįžtų prie trijų dalykų: tiekimo saugumo, atsargų pakankamumo ir rafinavimo pajėgumų.