CP v2

Tag: Paulas McCartney

  • Mercury Prize 2026: Paulas McCartney pirmą kartą nominuotas būdamas 84-erių, paskelbtas sąrašas

    Mercury Prize 2026: Paulas McCartney pirmą kartą nominuotas būdamas 84-erių, paskelbtas sąrašas

    Paskelbtas Mercury Prize 2026 trumpasis sąrašas, kuriame varžysis ryškiausi per pastaruosius metus išleisti britų ir airių atlikėjų albumai. Tarp nominantų šiemet atsidūrė ir muzikos legenda Paulas McCartney, kuriam tai pirmoji nominacija per visą apdovanojimo istoriją.

    84-erių buvęs grupės The Beatles narys įrašytas į sąrašą su albumu „The Boys Of Dungeon Lane“. Ši nominacija McCartney prilygina vienam vyriausių Mercury Prize istorijoje nominantų: panašaus amžiaus buvo ir britų folkloro atlikėjas Martinas Carthy, kuris į trumpąjį sąrašą pateko anksčiau.

    Mercury Prize, įsteigtas 1992 metais, kasmet išrenka geriausią Jungtinės Karalystės arba Airijos atlikėjo albumą. Apdovanojimas laikomas vienu prestižiškiausių dėl to, kad dažnai pastebi ne tik komerciškai sėkmingus, bet ir muzikiniu požiūriu drąsiausius darbus.

    Kas pateko į trumpąjį sąrašą?

    2026 metų nominantų sąrašas išsiskiria žanrų įvairove: nuo pop ir R&B iki elektronikos, repo bei džiazo. Tarp ryškiausių vardų minimi RAYE, Nia Archives, Florence + The Machine, Suede, Olivia Dean ir JADE, taip pat labdaros leidybinis projektas „HELP(2)“.

    Į trumpąjį sąrašą įtraukti albumai turėjo būti išleisti per nustatytą laikotarpį: nuo 2025 metų rugpjūčio 30 dienos iki 2026 metų liepos 17 dienos. Toks langas leidžia vertinimo komisijai apžvelgti pilną metų ciklą ir išvengti „sezoniškumo“ šališkumo.

    Kaip įprasta, paskelbus nominantus netrūko diskusijų ir dėl likusių už borto. Muzikos apžvalgininkai bei klausytojai socialiniuose tinkluose dažniausiai minėjo Lily Allen, Blood Orange, The Last Dinner Party ir Kneecap albumus, kurie šiemet į sąrašą nepateko.

    Kada paaiškės nugalėtojas?

    Mercury Prize 2026 laureatas bus paskelbtas spalio 22 dieną per ceremoniją Niukaslo „Utilita Arena“ arenoje. Nugalėtojas prisijungs prie ankstesnių laimėtojų, tarp kurių buvo Ezra Collective, Little Simz, Arlo Parks, Elbow, PJ Harvey ir Franz Ferdinand.

    Pernai Mercury Prize laimėjęs Samas Fenderis piniginį prizą paaukojo organizacijai Music Venue Trust, taip atkreipdamas dėmesį į mažesnių koncertų erdvių problemas Jungtinėje Karalystėje. Tai dar kartą priminė, kad Mercury Prize dažnai tampa ne tik muzikiniu, bet ir platesnio kultūrinio pokalbio katalizatoriumi.

    Šių metų trumpasis sąrašas: Dave – „The Boy Who Played The Harp“, Dove Ellis – „Blizzard“, Florence + The Machine – „Everybody Scream“, JADE – „THAT’S SHOWBIZ BABY!“, Knats – „A Great Day In Newcastle“, Kojey Radical – „Don’t Look Down“, Nia Archives – „Emotional Junglist“, Olivia Dean – „The Art Of Loving“, Paul McCartney – „The Boys Of Dungeon Lane“, RAYE – „THIS MUSIC MAY CONTAIN HOPE.“, Suede – „Antidepressants“, War Child Records – „HELP(2)“.

  • Pirmoji Pasaulinė „The Beatles“ diena: kas iš tiesų buvo vėplio misterija dainoje I Am the Walrus?

    Pirmoji Pasaulinė „The Beatles“ diena: kas iš tiesų buvo vėplio misterija dainoje I Am the Walrus?

    Pasaulinė „The Beatles“ diena: kodėl dabar?

    Birželio 25 dieną minima pirmoji oficialiai įtvirtinta Pasaulinė „The Beatles“ diena – data, susieta su 1967 metais įvykusiu istoriniu grupės pasirodymu per tarptautinę palydovinę transliaciją. Tąkart Johnas Lennonas, Paulas McCartney, George’as Harrisonas ir Ringo Starras Londono Abbey Road studijose atliko dainą All You Need Is Love, kuri tapo vienu ryškiausių popkultūros simbolių.

    Šiandien, kai „The Beatles“ palikimas gyvena per perklausas platformose, archyvinius leidimus ir naujus dokumentinius pasakojimus, natūralu, kad grupei skirtos datos įgauna naują svorį. Kartu tai proga sugrįžti prie klausimų, kurie jau dešimtmečius kursto gerbėjų diskusijas.

    I Am the Walrus: sąmoningai sukurta mįslė

    Vienas atkakliausių galvosūkių – kas buvo vėplys 1967 metais Johno Lennono parašytoje dainoje I Am the Walrus. Kūrinys garsėja siurrealistiniais vaizdiniais, keistomis asociacijomis ir tekstu, kuris tyčia veda klausytoją į interpretacijų labirintą.

    Dainos įkvėpimų dažnai ieškoma Lewiso Carrollo poemoje The Walrus and the Carpenter, tačiau pats Lennonas vėliau yra pasakojęs, kad jam nepatiko, kai „The Beatles“ kūriniai buvo pernelyg akademiškai narstomi. Būtent todėl dalį teksto jis sąmoningai konstravo taip, kad sujauktų bandymus rasti vieną teisingą prasmę.

    Užuominos apie Paulą ir Johno patikslinimas

    Intriga dar labiau įsižiebė 1968 metais, kai dainoje Glass Onion nuskambėjo eilutė, kurią gerbėjai traktavo kaip užuominą: vėplys buvo Paulas. Tai tapo viena iš tų frazių, kurios muzikos pasaulyje gyvena ilgiau nei pats kontekstas, kuriame jos ištartos.

    Tačiau 1970 metais, jau po grupės iširimo, Lennonas savo solinėje kūryboje pateikė kitą kryptį. Dainoje God jis pasakė, kad vėplys buvo jis pats, ir taip dar kartą išjudino interpretacijų pamatą: jeigu viename kūrinyje vėplys „yra Paulas“, o kitame – „esu aš“, galbūt svarbiausia čia ne asmuo, o pats žaidimas prasme.

    „Aš buvau vėplys, bet dabar esu Johnas“, – sakė Johnas Lennonas.

    Ši citata dažnai suvokiama ne kaip faktinis „atsakymas“, o kaip signalas, kad dainos esmė slypi laisvėje nuo pažodinių paaiškinimų. I Am the Walrus tuo ir išskirtinė: ji veikia kaip sąmoningai sukonstruotas nesąmonės tekstas, kurio tikslas – ne paaiškinti, o sugluminti.

    Šiandien, minint Pasaulinę „The Beatles“ dieną, vėplio klausimas išlieka patrauklus būtent todėl, kad nėra iki galo uždaromas. Vieniems tai – žinutė apie interpretacijų ribas, kitiems – kultūrinis pokštas, o daliai klausytojų tiesiog dar viena priežastis iš naujo įsijungti dainą ir prisiminti, kaip „The Beatles“ gebėjo paversti popmuziką intelektualiu žaidimu.

  • The Late Show baigėsi po 33 metų: Paulas McCartney palydėjo Colbertą, Trumpas rėžė kritiką

    The Late Show baigėsi po 33 metų: Paulas McCartney palydėjo Colbertą, Trumpas rėžė kritiką

    JAV televizijos kanale CBS parodyta paskutinė laidos The Late Show with Stephen Colbert serija užbaigė 33 metus gyvavusią vėlyvo vakaro laidų franšizę. Vedėjas Stephenas Colbertas atsisveikino su žiūrovais po 11 metų prie vairo, o finalas buvo sudėliotas kaip didelis šou su netikėtais svečiais ir muzikiniu akcentu.

    Paskutinė laida prasidėjo įprasta Colberto įžanga, tačiau ją kelis kartus pertraukė į sceną užsukę garsūs aktoriai ir komikai. Tarp jų pasirodė Bryanas Cranstono, Paulas Ruddas ir Timas Meadowsas, kurie juokaudami „varžėsi“ dėl paskutinio vakaro svečio titulo.

    „Žinai ką? Gavai tai, ko nusipelnei“, – piktinosi Timas Meadowsas.

    Per išplėstą atsisveikinimą trumpam pasirodė ir daugiau žvaigždžių, įskaitant Ryaną Reynoldsą, Tig Notaro bei Neilą deGrasse’ą Tysoną. Vėliau prie Colberto prisijungė ir jo bičiuliai iš vėlyvo vakaro komedijos pasaulio, tarp jų Jonas Stewartas, Jimmy Kimmelas, Sethas Meyersas, Johnas Oliveris ir Jimmy Fallonas.

    „Atėjome pasakyti, kad tavęs pasiilgsime. Vėlyvas vakaras nebebus toks pats be tavęs“, – sakė Jimmy Kimmelas.

    Vienu ryškiausių finalo momentų tapo sero Paulo McCartney pasirodymas. Pasak laidos kūrėjų, iš pradžių buvo kuriama humoristinė situacija apie paskutinį svečią, tačiau netrukus McCartney įžengė į sceną ir tapo simbolišku vakaro centru.

    McCartney Colbertui įteikė pasirašytą nuotrauką iš „The Beatles“ pasirodymo Ed Sullivan teatre 1964 metais, taip sujungdamas laidos finalą su šios vietos istorija. Tuomet kartu su Colbertu ir muzikantais, tarp jų Jonu Batiste’u, Louisu Cato ir Elviu Costello, buvo atlikti kūriniai, o atsisveikinimas baigtas „The Beatles“ daina Hello, Goodbye.

    Į finalines akimirkas įsitraukė ir Colberto šeima bei laidos komanda, o pats atsisveikinimas buvo sumanytas kaip teatrališkas laidos „išjungimas“ užkulisiuose. Prie Ed Sullivan teatro Niujorke susirinkę gerbėjai laikė plakatus su padėkomis vedėjui, taip pabrėždami, kad laida per daugelį metų tapo kultūriniu reiškiniu, neapsiribojančiu vien televizijos ekranu.

    Netrukus po finalo sureagavo ir Donaldas Trumpas, viešai džiūgavęs dėl Colberto pasitraukimo. Socialiniame tinkle „Truth Social“ jis paskelbė aštrų įrašą, kuriame menkino vedėją ir jo pasiekimus, teigdamas, kad laida esą seniai prarado svarbą.

    Colberto laidos pabaiga buvo paskelbta anksčiau, o sprendimas viešojoje erdvėje sukėlė diskusijų dėl JAV televizijos rinkos pokyčių. Pastaraisiais metais vėlyvo vakaro formatas patiria spaudimą dėl fragmentuotos auditorijos, augančios konkurencijos su srautinių transliacijų platformomis ir socialinių tinklų turiniu, kuris dalį žiūrovų pervilioja iš tradicinės televizijos.

    Be to, Colbertas buvo viena ryškiausių politinės satyros figūrų JAV eteryje, todėl laidos pabaiga interpretuojama ir kaip ženklas, kad didieji kanalai vis atsargiau vertina konfliktines, politizuotas kryptis. Šią liniją sustiprino ir vieši komentarai, nuskambėję Colberto laidos kontekste apie žiniasklaidos, pramogų industrijos bei politikos sandūrą.

  • „The Rolling Stones“ skelbia albumą Foreign Tongues: svečiai ir viršelis, jau keliantis diskusijas

    „The Rolling Stones“ skelbia albumą Foreign Tongues: svečiai ir viršelis, jau keliantis diskusijas

    Legendinė roko grupė „The Rolling Stones“ pranešė, kada pasirodys naujas jų studijinis albumas „Foreign Tongues“. Tai bus 25-asis grupės albumas, o jo leidyba numatyta liepos 10 dieną.

    Kartu patvirtinta, kad įraše bus kviestinių muzikantų, tarp jų – Paulas McCartney ir grupės „The Cure“ lyderis Robertas Smithas. Tokios pavardės rodo, kad naujasis leidinys bus kuriamas ne tik remiantis klasikiniu grupės skambesiu, bet ir ieškant įdomesnių sąskambių.

    Albumą jau anonsavo keli singlai, o pirmieji įspūdžiai iš jų leidžia spręsti, kad „The Rolling Stones“ ir toliau laikosi energingo roko krypties. Vis dėlto didžiausios diskusijos kol kas kyla ne dėl muzikos, o dėl vizualinės albumo pusės.

    Naujajam albumui pasirinktas viršelis – koliažo principu sudėliotas, karikatūriškas Micko Jaggerio, Keitho Richardso ir Ronnie Woodo veidų vaizdas. Toks sprendimas daliai gerbėjų pasirodė žaismingas, kiti jį vertina skeptiškai, nes primena ne klasikinę roko estetiką, o sąmoningai kičinį, interneto laikams pritaikytą stilių.

    Albumų viršeliai muzikos industrijoje neretai veikia kaip pirmasis komunikacijos su klausytoju sluoksnis, ypač srautinių platformų eroje, kur dėmesį tenka patraukti mažame ekrane. Dėl to net ir didžiausios grupės dažniau eksperimentuoja, o viršelis tampa atskiru rinkodaros įrankiu, galinčiu išprovokuoti pokalbį dar iki albumo pasirodymo.

    „The Rolling Stones“ istorijoje netrūksta vizualiai įsimintinų viršelių, todėl natūralu, kad naujausias sprendimas lyginamas su ankstesniais grupės darbais. Nors dizainas sulaukė aštrių reakcijų, muzikos gerbėjai ir kritikai dažnai pabrėžia, kad viršelio estetika ne visada atspindi kūrybinę albumo kokybę.

    Tuo pat metu „Foreign Tongues“ pristatymas sutapo su platesnėmis diskusijomis apie prastai įvertintus albumų viršelius ir tai, kaip jie keitėsi nuo vinilo laikų iki šiandienos. Kai fizinis formatas nebe toks svarbus, vizualai dažniau kuriami ne kolekcionieriui, o greitam paspaudimui ir atpažįstamumui skaitmeninėje erdvėje.

    „Foreign Tongues“ pasirodys liepos 10 dieną, o iki tol tikėtina, kad grupė pristatys daugiau naujos muzikos ir detalių apie kūrinių sąrašą. Akivaizdu viena: dar neprasidėjus oficialiai albumo premjerai, „The Rolling Stones“ jau pasiekė, ko dažnai siekia šiuolaikinė muzika – privertė kalbėti.