Filmo Starship Troopers režisierius Paulas Verhoevenas sureagavo į Donaldo Trumpo paskelbtus DI sugeneruotus Kosmoso pajėgų uniformų maketus, kuriuose buvo tiesiogiai nurodyta, kad dizainas įkvėptas Starship Troopers uniformos disciplinos ir funkcionalumo. Pasak režisieriaus, toks įkvėpimo šaltinis yra problemiškas, nes filmo estetika sąmoningai remiasi fašistinės propagandos ir nacių simbolikos užuominomis.
Diskusijos kilo po to, kai Trumpas socialiniuose tinkluose paskelbė seriją DI vaizdų, susijusių su JAV kosmoso ambicijomis, tarp jų ir siūlomą naują vadinamąją tarnybinę paradinę uniformą. Kritikai atkreipė dėmesį, kad Starship Troopers nuo pat premjeros 1997 metais laikomas satyra, perspėjančia apie militarizmo, ksenofobijos ir autoritarizmo normalizavimą.
Kodėl Starship Troopers estetika tokia jautri?
Verhoeveno filmas buvo kuriamas kaip sąmoninga interpretacija, kuri, režisieriaus teigimu, dekonstruoja Roberto A. Heinleino romano idėjas ir parodo, kaip patriotinė retorika gali virsti visuomenę į autoritarizmą stumiančiu naratyvu. Dėl to filme tyčia pasirinkti uniformų siluetai ir simbolika, primenantys nacių laikotarpio vizualinę kalbą, kuri sustiprina satyrinę žinutę.
Režisierius yra ne kartą aiškinęs, kad dalis auditorijos filmą klaidingai perskaito kaip paprastą karinį nuotykį, o ne kaip įspėjimą. Todėl, jo vertinimu, politinei komunikacijai pasiskolinti tokį vizualinį kodą reiškia rizikuoti sustiprinti būtent tas asociacijas, kurias filmas kritikavo.
Verhoeveno žinutė Trumpo komandai
Interviu metu režisierius pabrėžė, kad filmo veikėjai sąmoningai vaizduojami kaip žmonės, kurie patys nesupranta dalyvaujantys fašistinėje sistemoje, ir tai yra pagrindinis satyros taikinys. Jo teigimu, jei valdžios atstovai cituoja Starship Troopers kaip įkvėpimą, jie turėtų suprasti ir kontekstą, iš kurio ta estetika kilo.
„Nežinau, ar šis prezidentas supranta, kad filmas sako: šie veikėjai yra fašistai, patys to nesuvokdami. Toks ir yra sumanymas“, – sakė Paulas Verhoevenas.
Verhoevenas taip pat siejo filmo vizualinę kryptį su nacistinės propagandos estetika, primindamas, kad kūrėjai rėmėsi istoriniais vaizdiniais, kurie šiandien yra atpažįstami kaip autoritarinių režimų simbolika. Tai, jo manymu, turėtų būti aiškus signalas, kodėl tokio stiliaus perkėlimas į realių institucijų įvaizdį kelia klausimų.
DI vaizdai politikoje: kuo didesnė rizika?
Ši istorija dar kartą priminė, kaip DI keičia politinės komunikacijos greitį ir mastą: vaizdus galima pagaminti per minutes, o jų poveikis viešajai nuomonei dažnai atsiskleidžia tik vėliau. Ekspertai nuolat pabrėžia, kad DI sukurti vaizdai gali formuoti emocijas ir asociacijas net tada, kai jie pateikiami kaip akivaizdžios fantazijos.
Pastaraisiais metais politikai vis dažniau naudoja popkultūros nuorodas, tačiau tokie pasirinkimai neretai atsisuka prieš pačius autorius, kai auditorija ar kūrėjai primena originalią kūrinio prasmę. Verhoeveno reakcija į Kosmoso pajėgų uniformų eskizus tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip satyra, ištraukta iš konteksto, gali būti suprasta priešingai, nei buvo sukurta.