Marek pasakoja, kad dauguma pasivaikščiojimų su Maksu buvo ne ramus pasivaikščiojimas, o jėgų išbandymas. Dažnai vyras galiausiai eidavo ne ten, kur planavo, o ten, kur jį nusitempdavo šuo.
Nuo pat pradžių apie komandų mokymąsi ar atbėgimą pašaukus beveik nebuvo kalbos. Makso nedomino nei skanėstai, nei pagyros, nei koks nors atlygis, kurį šeimininkas galėjo pasiūlyti už paklusnumą.
Vis dėlto tarp jų buvo svarbus pamatas: pagarba ir pasitikėjimas. Nors Maksas atrodė nepaklusnus, jis nuolat stebėdavo savo globėją ir niekada nebuvo agresyvus, o Marek tai atsakydavo tuo pačiu.
Kas iš tiesų slepiasi po užsispyrimu?
Šunų elgesio specialistai pabrėžia, kad užsispyrimas dažnai tėra žmogui patogus paaiškinimas, kai trūksta aiškių taisyklių ar nuoseklumo. Traukimas pavadėliu, ignoruojamas pašaukimas ar „selektyvus klausymas“ neretai kyla ne iš blogos valios, o iš išmokto elgesio ir per menkai suformuoto ryšio.
Elgesį stiprina ir aplinka: parkai pilni kvapų, dirgiklių, kitų šunų, žmonių, dviratininkų. Jei šuo nuolat patiria, kad patraukęs į priekį vis tiek pasiekia norimą vietą, jis išmoksta, kad būtent taip ir verta elgtis.
Marek turėjo tai, ko pritrūksta daugeliui: kantrybės ir laiko. Dėl to jis ryžosi globoti šunį, kuriam būtų sunkiau pritapti pas nuolat skubantį žmogų, ir pamažu susitaikė, kad Makso charakteris bus ryškus.
Vakaro lūžis, kuris pakeitė viską
Vieną vakarą pasivaikščiojimas pasisuko netikėtai. Maksas parko gale, regis, kažką pamatė ar užuodė ir pradėjo traukti taip stipriai, kaip dar niekada.
Marek vos išlaikė pavadėlį ir šį kartą nusprendė nepasiduoti įprastam scenarijui. Užuot ėjęs šuniui iš paskos, jis tiesiog sustojo ir nejudėjo.
Maksas dar bandė žengti pirmyn, bet greitai suprato, kad traukimas nieko neduoda. Nustebęs jis grįžo prie šeimininko, ir Marek tą akimirką aiškiai pajuto, kad vadovauti turi žmogus, o kryptis neturi būti nuolatinė šuns derybų pergalė.
Naujos taisyklės ir netikėti rezultatai
Nuo tos dienos Marek pradėjo dažniau sustoti pasivaikščiojimų metu ir ramiai, be pykčio, bet nuosekliai laikėsi sprendimo nejudėti, kai šuo ima tampyti. Tokios pauzės Maksui tapo proga pauostyti, nurimti ir išmokti, kad įtampa pavadėlyje neveda į tikslą.
Iš pradžių šuo bandė grįžti prie seno įpročio ir „išsireikalauti“ kryptį, tačiau šeimininkas išliko nuoseklus. Ilgainiui Marek pats ėmė spręsti, kur eiti, išlaikydamas ramų tempą ir aiškias ribas.
Pokytis pasimatė greitai: Maksas vis dažniau pažvelgdavo į šeimininką tarsi laukdamas signalo, ką daryti toliau. Marek suprato, kad jo šuns „užsispyrimas“ buvo ne blogas būdas, o aiškių, pozityvių patirčių ir patikimo vedlio stoka.
Remdamasis tuo nauju dėmesiu, jis pradėjo keisti maršrutus, įterpė trumpų užduočių ir paprastų pratimų. Maksas liko savarankiškas ir užtikrintas šuo, tačiau išmoko bendradarbiauti, o jų ryšys tapo tvirtesnis ir ramesnis.