Bijūnai laikomi vienomis ištvermingiausių sodo gėlių, tačiau net ir vešlus krūmas kartais nuvilia: pumpurai užsimezga, bet neatsiveria, ima ruduoti ir sudžiūsta. Dažniausiai tai nėra vienos dienos bėda, o signalas, kad augalui netinka priežiūra ar sąlygos.
Specialistai pabrėžia, kad pumpurų neatsivėrimą dažniausiai lemia per giliai pasodintas kerelis. Bijūnams svarbu, kad atsinaujinimo pumpurai būtų negiliai, o per storas mulčio sluoksnis ar užpiltas žemių „kalnelis“ gali reikšmingai pristabdyti žydėjimą.
Kodėl pumpurai neatsiveria?
Kita dažna priežastis – netinkama vieta. Bijūnams reikia saulės, o pavėsyje jie suformuoja silpnesnius pumpurus arba jų visai nebrandina, todėl žydėjimas būna menkas net ir tada, kai lapija atrodo puikiai.
Didelę įtaką turi drėgmės režimas: pumpurų formavimosi ir augimo metu dirva turėtų būti tolygiai drėgna, bet ne permirkusi. Sausros periodais augalas gali „atsisakyti“ investuoti į žiedus, todėl pumpurai sustoja augti ir pradeda džiūti.
Prie pumpurų džiūvimo prisideda ir ligos, ypač pilkasis puvinys, kuris dažniau plinta vėsesniais, lietingais pavasariais. Taip pat žiedų užuomazgas gali silpninti dirvos kenkėjai, pažeidžiantys šaknis ir trikdantys vandens bei maisto medžiagų pasisavinimą.
Trąšos ir šalnos – tylūs kaltininkai
Dar viena klaida – netinkamas tręšimas, ypač kai persistengiama su azotu. Tokiu atveju bijūnas augina tamsiai žalią lapiją, bet žydėjimui pritrūksta „statybinių medžiagų“, todėl pumpurai lieka silpni arba visai nesivysto.
Žydėjimą labiau palaiko fosforas ir kalis, o jų trūkumas dažnai pasireiškia prastesne pumpurų kokybe. Prisidėti gali ir staigios pavasarinės šalnos: pats kerelis dirvoje paprastai ištveria, tačiau jautrūs jauni pumpurai gali būti apšaldyti ir nebeatsigauti.
Ką daryti, kad bijūnai pražystų?
Pirmiausia verta įvertinti augalo būklę: jei ant stiebų ar pumpurų matyti pilkšvos apnašos, pažeistas dalis reikėtų nedelsiant pašalinti, kad liga neplistų. Po to svarbu sureguliuoti laistymą ir užtikrinti, kad dirva nebūtų nei išdžiūvusi, nei užmirkusi.
Jei bijūnas tręštas azotu, naudinga stabdyti tokias trąšas ir rinktis subalansuotą tręšimą, labiau orientuotą į žydėjimą. Taip pat verta sumažinti konkurenciją dėl šviesos ir maisto: praretinti šalia augančius augalus, pašalinti piktžoles, kad bijūnas gautų daugiau saulės ir oro.
Jei įtariama, kad kerelis pasodintas per giliai, saugiausia korekcijas planuoti ne pavasarį, o vasaros pabaigoje ar rudenį. Tokiu metu persodinimas ar kerelio pakėlimas augalui būna mažiau stresinis, o kitą sezoną jis dažniau atsidėkoja geresniu žydėjimu.
Praktika rodo, kad bijūnams kartais reikia laiko atsigauti, ypač po netinkamu metu atlikto persodinimo. Vis dėlto, pakoregavus gylį, vietą, drėgmę ir tręšimą, dažnu atveju dar tą patį arba kitą sezoną galima sulaukti ryškaus, kvapnaus žydėjimo.
