Tag: Pažintinės funkcijos

  • Tyrimas: apie 14 tūkst. žingsnių per dieną siejasi su geresne dėmesio ir sprendimų kontrole

    Kasdienis ėjimas pėsčiomis gali būti susijęs su geresniu tam tikrų pažintinių funkcijų veikimu – ypač dėmesio išlaikymu ir sprendimų priėmimu, kai reikia atsispirti impulsyviam pasirinkimui.

    Tokią išvadą pateikia JAV Baylor College of Medicine mokslininkai, kurių analizė 2026 metų spalio 11 dieną paskelbta žurnale „Scientific Reports“.

    Tyrėjai rėmėsi 3 093 suaugusiųjų duomenimis iš JAV programos „All of Us“, kurią vykdo Nacionaliniai sveikatos institutai (NIH). Dalyvių amžius siekė nuo 18 iki 93 metų, o vidurkis buvo apie 58 metus.

    Analizei naudoti realūs kasdienio aktyvumo įrašai iš „Fitbit“ apyrankių bei kraujospūdžio matavimai 2009–2023 metų laikotarpiu, o vėliau dalyviai atliko keturis testus, vertinusius dėmesį, atsparumą išblaškymui, sprendimus dėl atlygio ir emocijų atpažinimą.

    Trijų aktyvumo grupių palyginimas

    Pagal žingsnių skaičių dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: mažiausiai aktyvūs vidutiniškai nueidavo 5 108 žingsnius per dieną, vidutiniškai aktyvūs – 8 875, o aktyviausi – 14 161.

    Paaiškėjo, kad dvi aktyvesnės grupės geriau pasirodė testuose, susijusiuose su koncentracija, gebėjimu ignoruoti blaškančią informaciją ir sprendimų dėl atlygio priėmimu, palyginti su mažiausiai vaikščiojusiais dalyviais.

    Kai mokslininkai įvertino tokius veiksnius kaip amžius, išsilavinimas ir pajamos, dėmesio išlaikymo testo rezultatas vidutinio aktyvumo grupėje buvo didesnis maždaug 1,76 punkto, o aktyviausioje – 2,17 punkto. Vis dėlto pabrėžiama, kad skirtumai nebuvo dideli.

    Kur ryšio nepastebėta ir ką galėtų reikšti kraujospūdis

    Įdomu tai, kad panašus ryšys nepasikartojo visose srityse: emocijų atpažinimo iš veidų užduotyje aiškios sąsajos su didesniu žingsnių skaičiumi nebuvo nustatyta.

    Mokslininkai taip pat vertino, ar ryšį tarp aktyvumo ir dalies pažintinių rezultatų galėtų paaiškinti kraujospūdis. Didesnis sistolinis (viršutinis) kraujospūdis siejosi su kiek prastesniu pasirodymu užduotyje, kurioje reikėjo rinktis tarp greito ir atidėto atlygio.

    Tačiau sistolinio kraujospūdžio rodikliai paaiškino tik apie 5 proc. ryšio tarp žingsnių skaičiaus ir savikontrolės rezultatų, o diastolinis (apatinis) kraujospūdis reikšmingai su testų rezultatais nesusijęs.

    Kodėl tai nereiškia „stebuklingos“ 14 tūkst. normos

    Autoriai primena, kad tyrimas buvo stebimasis, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio – negalima tvirtinti, jog daugiau žingsnių tiesiogiai pagerina koncentraciją ar sprendimų kontrolę.

    Be to, dalyvių pažintinės funkcijos buvo įvertintos tik vieną kartą, tad lieka atviras klausimas, ar daugiau vaikščiojo todėl, kad jų pažintinės funkcijos geresnės, ar atvirkščiai.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia: rezultatai nereiškia, kad būtent 14 tūkst. žingsnių yra optimali dienos norma. Geresnių rezultatų pasiekė ir tie, kurie vidutiniškai nueidavo kiek mažiau nei 9 tūkst. žingsnių.

    Praktine prasme tai dar vienas argumentas kasdien įtraukti daugiau judėjimo – net ir paprastais būdais: pasivaikščiojant per darbo pertrauką, renkantis laiptus vietoje lifto ar trumpiems atstumams rečiau naudojant automobilį.

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę skirti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai, pavyzdžiui, greitesniam ėjimui, ir didinti krūvį palaipsniui, jei iki šiol judėta mažai.

  • Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Gėrimai su užrašu „zero“, aromatizuoti vandenys ar mažo kaloringumo desertai daugeliui tapo būdu sumažinti cukraus kiekį mityboje. Vis dėlto vis daugiau tyrimų kelia klausimą, ar dažnai vartojami saldikliai gali turėti nenumatytų pasekmių, ypač smegenų veiklai.

    San Paulo universiteto mokslininkų atliktas ilgalaikis tyrimas apėmė 12 772 suaugusiuosius Brazilijoje, kurių vidutinis amžius buvo 52 metai. Dalyviai buvo stebimi apie aštuonerius metus, o rezultatai 2025 metais publikuoti žurnale „Neurology“.

    Tyrimo pradžioje žmonės pildė klausimynus apie kasdienę mitybą, įskaitant saldiklių vartojimą. Vėliau jie periodiškai atliko testus, vertinančius atmintį, informacijos apdorojimo greitį ir žodinį sklandumą.

    Analizė parodė, kad didžiausią tirtų saldiklių kiekį vartoję asmenys laikui bėgant prastėjo greičiau nei tie, kurie jų vartojo mažiausiai. Ryšys išliko ir įvertinus amžių, lytį bei širdies ir kraujagyslių ligas.

    Mažiausio vartojimo grupėje saldiklių buvo suvartojama vidutiniškai apie 20 miligramų per dieną, o didžiausio vartojimo grupėje – apie 191 miligramą. Pastarojoje grupėje bendrųjų pažintinių funkcijų silpnėjimo tempas buvo maždaug 63 proc. greitesnis.

    Tyrėjai pabrėžė, kad toks palyginimas nereiškia, jog smegenys tiesiogine prasme „paseno“ per konkrečią trukmę. Tai statistinis būdas apibūdinti skirtumą testų rezultatuose, be to, pats tyrimas neįrodo tiesioginės priežasties ir pasekmės.

    Kokie saldikliai siejami su didesne rizika?

    Mokslininkai vertino septynias plačiai paplitusias cukraus alternatyvas, randamas gėrimuose, jogurtuose, desertuose ir kituose mažesnio kaloringumo produktuose. Greitesnis pažintinių funkcijų silpnėjimas buvo susietas su aspartamu, sacharinu, acesulfamu K, eritritoliu, ksilitoliu ir sorbitoliu.

    Tagatozės atveju panašaus ryšio nebuvo nustatyta, tačiau tai dar nereiškia, kad ši medžiaga yra visiškai neutrali smegenų sveikatai. Autoriai akcentavo, kad reikalingi papildomi darbai, kurie leistų tiksliau atskirti atskirų saldiklių poveikį.

    Kam ryšys buvo ryškiausias?

    Įdomi detalė – ryškesnės sąsajos dažniau matytos jaunesniems nei 60 metų žmonėms. Šioje grupėje didesnis saldiklių vartojimas buvo siejamas ir su greitesniu žodinio sklandumo prastėjimu, kai tampa sunkiau greitai prisiminti ir tiksliai parinkti žodžius.

    Vyresnių dalyvių grupėje tokio paties ryšio aiškiai nustatyti nepavyko, tačiau tai neturėtų būti suprantama kaip įrodymas, kad po 60 metų saldikliai nebeturi reikšmės. Skirtumus galėjo lemti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, mitybos įpročių ar sveikatos būklės ypatumai.

    Stipresnė sąsaja pastebėta ir tarp žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Tyrėjai pažymėjo, kad šiai grupei svarbu nepriimti sprendimų savarankiškai ir nekeisti gydytojų rekomendacijų remiantis vienu tyrimu.

    Ką tai reiškia kasdieniams pasirinkimams?

    Tyrimo autoriai priminė, kad dauguma mitybos duomenų buvo surinkti iš pačių dalyvių pateiktų deklaracijų, todėl galimos paklaidos. Be to, pažintines funkcijas veikia ir kiti gyvenimo būdo elementai, tokie kaip miegas, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas ar bendras mitybos kokybės lygis.

    2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo nelaikyti nekalorinių ar mažo kaloringumo saldiklių ilgalaikiu būdu kontroliuoti kūno svorį, nes nėra pakankamai įrodymų apie tvarias naudas. Kartu pabrėžiama, kad rekomendacijos taikymas priklauso nuo situacijos, o sergantieji cukriniu diabetu turėtų vadovautis individualiomis medikų gairėmis.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vienas gėrimas be cukraus automatiškai sukels atminties problemų. Tačiau tyrimas primena, kad saldikliai gali kauptis iš kelių šaltinių vienu metu, todėl verta atkreipti dėmesį į bendrą jų kiekį ir dažnį.

    Specialistai dažniausiai pataria mažinti itin saldaus skonio įprotį, o kasdienybėje prioritetą teikti vandeniui ar nesaldintai arbatai. Esminė išvada paprasta: užrašas „be cukraus“ nebūtinai reiškia, kad produktas yra geriausias pasirinkimas ilgalaikei sveikatai.

  • Po 50-ies ateina proveržis: viso gyvenimo mokymasis gali saugoti atmintį ir gerinti savijautą

    Po 50-ies ateina proveržis: viso gyvenimo mokymasis gali saugoti atmintį ir gerinti savijautą

    Vadinamasis viso gyvenimo mokymasis reiškia, kad žmogaus ugdymasis nesibaigia baigus mokyklą ar studijas. Ši kryptis apima ir formalų mokslą, ir kasdienį mokymąsi darbe, bendruomenėje, per pomėgius ar naujas patirtis.

    Šiuolaikinį požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą ypač išplėtojo UNESCO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, o Europoje jis glaudžiai siejamas su kvalifikacijos kėlimu ir persikvalifikavimu. Senstant visuomenei tai tampa ne tik asmeniniu pasirinkimu, bet ir svarbia darbo rinkos bei sveikatos politikos dalimi.

    Kodėl mokytis verta ir po 50-ies?

    Tyrimai rodo, kad intelektinė veikla vyresniame amžiuje siejama su geresne savijauta ir lėtesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu. Užsienio kalbų mokymasis, muzikos instrumentas ar net sudėtingesni kasdieniai uždaviniai aktyvina skirtingas smegenų sritis ir skatina naujų neuronų jungčių formavimąsi.

    Vienas dažniausiai minimų mechanizmų nusakomas paprastai: kuo dažniau naudojame protinius gebėjimus, tuo ilgiau jie išlieka aštresni. Ypač naudingi užsiėmimai, kurie reikalauja pastangų, pavyzdžiui, planavimo, problemų sprendimo, analizės ir naujų įgūdžių įtvirtinimo.

    Judėjimas ir protas veikia kartu

    Mokslinė literatūra vis dažniau pabrėžia, kad kognityvinei sveikatai svarbus ne vien mokymasis, bet ir fizinis aktyvumas. Sisteminių apžvalgų duomenys rodo, kad vyresniems nei 50 metų žmonėms reguliarios treniruotės gali gerinti atmintį ir vykdomąsias funkcijas, ypač kai aktyvumas yra vidutinio intensyvumo.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia ir bandymai vertinti vadinamąjį smegenų amžių, nustatomą pagal vaizdinimo tyrimus ir statistinius modelius. Klinikiniai tyrimai rodo, kad ilgiau sportuojantys asmenys gali turėti palankesnius smegenų struktūros pokyčius nei mažiau aktyvūs bendraamžiai.

    Socialiniai ryšiai ir darbas vėlesniame amžiuje

    Ne mažiau svarbūs ir socialiniai ryšiai, nes bendravimas reikalauja atminties, dėmesio ir emocijų atpažinimo. Tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikė socialinė izoliacija vyresniame amžiuje siejama su spartesniu pažintinių gebėjimų prastėjimu net tada, kai žmogus subjektyviai nesijaučia vienišas.

    Darbas po 50 metų taip pat gali tapti papildomu smegenų treniruokliu, ypač jei jis reikalauja sprendimų priėmimo ir nuolatinio mokymosi. JAV apklausų duomenys rodo, kad daugelis vyresnių dirbančių žmonių darbą sieja su geresne psichologine savijauta, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog tai priklauso nuo darbo kokybės ir patiriamo streso lygio.

    „Kuo daugiau sužinome apie izoliacijos ir silpnų socialinių ryšių poveikį sveikatai, tuo svarbiau vertinti, kokį vaidmenį vyresniame amžiuje gali atlikti prasminga veikla, įskaitant darbą“, – sakė gydytojas ir tyrėjas Jeffrey Kullgren.

    Ekspertai pabrėžia, kad viso gyvenimo mokymasis neturi reikšti intensyvių studijų ar darbo pilnu krūviu. Naudos gali duoti ir savanorystė, mentorystė, bendruomeninė veikla, trumpi kursai ar naujų skaitmeninių įgūdžių įgijimas, ypač kai tai derinama su fiziniu aktyvumu ir reguliariu bendravimu.

  • Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Ar kranų vanduo kenkia smegenims? Naujas tyrimas atskleidė, kas vyksta su pažinimu

    Diskusijos apie vandens iš čiaupo saugumą neslūgsta: vieni juo pasitiki, kiti baiminasi mikroorganizmų, cheminių priemaišų ar fluoro poveikio. Pastaraisiais metais šias baimes dar labiau pakurstė politiniai sprendimai ir ginčai dėl vandens fluorizavimo kai kuriose JAV valstijose.

    Fluorizavimas reiškia, kad į centralizuotai tiekiamą vandenį papildomai įterpiama fluoro junginių, siekiant mažinti dantų ėduonies riziką. JAV ši praktika plačiai taikoma nuo XX amžiaus vidurio, o Lietuvoje centralizuotas fluorizavimas buvo nutrauktas maždaug prieš du dešimtmečius, daugiau dėmesio skiriant burnos higienai ir fluoro turinčioms dantų pastoms.

    Svarbu tai, kad net ir nefluorizuojant vandens papildomai, fluoro junginių vandenyje gali būti natūraliai. Europoje geriamajam vandeniui taikomi reikalavimai numato leistinas ribas, o vandens kokybė prižiūrima reguliariai, siekiant, kad fluoro kiekiai neviršytų nustatytų normų.

    Vienas dažniausių visuomenėje sklandančių teiginių yra susijęs su tariamu fluoro kaupimusi smegenyse ir galimu neigiamu poveikiu vaikų nervų sistemai bei intelekto raidai. Dėl to neretai į vandens kokybės klausimą žiūrima ne tik kaip į kasdienį patogumą, bet ir kaip į ilgalaikės sveikatos riziką.

    Naujausi moksliniai duomenys šias baimes bent iš dalies koreguoja. JAV mokslininkai, analizuodami daugiau kaip 10 000 Viskonsino gyventojų duomenis, vertino, ar vaikystėje patirtas fluorizuoto vandens poveikis siejasi su pažintinėmis funkcijomis vėlesniame amžiuje, įskaitant ir senjorus, kurių dalis buvo perkopę 80 metų.

    Tyrime buvo vertinama, kur tiksliai gyveno dalyviai skirtingais gyvenimo etapais ir kokios fluoro koncentracijos būdingos tose vietovėse tiekiamam vandeniui. Nors tyrėjai negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek fluoro realiai suvartojo kiekvienas asmuo, tokio tipo didelės apimties duomenys leidžia įvertinti bendras tendencijas populiacijos mastu.

    Tyrėjai lygino intelekto testų rezultatus ir kitus pažinimo rodiklius, o išvada buvo aiški: statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vaikystėje fluorizuotą vandenį gėrusių ir jo negėrusių žmonių nenustatyta. Tai reiškia, kad tiriamoje grupėje fluorizuotas vanduo nebuvo susijęs su blogesnėmis pažinimo funkcijomis suaugus ar senstant.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vandens saugumas nėra vien fluoro klausimas. Kranų vandens kokybei įtakos gali turėti vandentiekio tinklų būklė, vamzdynų amžius, pastatų vidaus komunikacijos ir tai, ar vanduo nėra užsistovėjęs, todėl praktinis patarimas dažnai paprastas: jei vanduo ilgai nebėgo, verta jį trumpai nuleisti.

    Jeigu kyla abejonių dėl konkretaus būsto vandens, galima atlikti laboratorinius tyrimus, o esant jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, kūdikiams, sprendimus dėl vandens vartojimo pravartu aptarti su sveikatos priežiūros specialistais. Tačiau bendra kryptis išlieka tokia pati: nauji ilgalaikiai duomenys nerodo, kad fluorizuotas vanduo savaime blogintų smegenų veiklą ar pažinimą.